Giedrė Jankevičiūtė, Julija Reklaitė. Devyni pasivaikščiojimai po Romą. Iliustravo Medilė Šiaulytytė, dizainerė Indrė Klimaitė, Aukso žuvys, 2021.
Pasirodė dviejų kultūros žvaigždžių – Giedrės Jankevičiūtės ir Julijos Reklaitės – bendrai kurta knyga, skirta Romos miestui. Kultūros bendruomenė leidinį pasitiko labai džiugiai, ir ne tik todėl, kad šios profesionalės turi įspūdingą reputaciją, – jame sukoncentruota tai, ko šiuo metu labiausiai pasigendame: nuoširdus bendravimas, susitikimai, įdomių vietų lankymas, begalinė erdvė, ritualai, šiluma ir žydras dangus. Į Monikos Krikštopaitytės klausimus apie „Pasivaikščiojimus“ autorės atsako tandemu.
Ar sutiktumėt, kad ši knyga tarsi natūraliai išsirutuliojo iš gyvenimo ir darbo aplinkybių? Turiu galvoje ne tik tai, kad Giedrė nuo 1994 m. dalį laiko gyvena Romoje, 2005 m. išleido kultūrinį gidą „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“, o Julija 2015–2019 m. čia dirbo ir gyveno eidama Lietuvos kultūros atašė pareigas, bet ir tai, kad į naujuosius jūsų „Pasivaikščiojimus“ tarsi upeliai sutekėjo įvairūs meniniai projektai ir jų atgarsiai.
Knyga iš tiesų atsirado visiškai natūraliai, kaip tu ir sakai, sutapus kelioms aplinkybėms. Profesija ir Vilniuje, ir Romoje, ir daugelyje kitų pasaulio vietų mus abi suveda su kultūros sferoje dirbančiais žmonėmis, su kai kuriais užsimezga draugystės, kurios tęsiasi, kartais virsta naujais bendrais darbais. Šiuo atveju pašnekoves ir pašnekovus rinkomės pagal du kriterijus: kalbėjomės su tais, kurie išmano kultūros istoriją, bet taip pat myli ir pažįsta Romą. Tai šio miesto ekspertai (Gabriella Bocconi, Pippo Ciorra, Serena de Dominicis, Saulius Augustinas Kubilius, Diana Maria Lozoraitis, Jonas Malinauskas, Alessandra Mezzasalma, Bernardino Osio, Antonella Renzitti – M. K.), kuriais galima kliautis, pradėjus ieškoti savosios Romos arba norint praplėsti jau surastą ir pažintą jos teritoriją, pagilinti apie ją žinias. Tai išgyvenome ir pačios, kol rengėme knygą. Abi norėjome pasikartoti tai, ką jau žinome, tikėjomės sužinoti ir ką nors nauja. Nenusivylėme. Tikimės, kad ir mūsų skaitytojai nenusivils. Darbiniai ryšiai mus sieja anaiptol ne su visais pašnekovais, bet mes pačios kartu darbavomės ne kartą. Pirmas bendras mūsų projektas – 2010 m. Kaune vykusi paroda „Po raudonąja žvaigžde. Lietuvos dailė 1940–1941 m.“ (Giedrė ją kuravo, parengė katalogą, o Julija kūrė parodos ir katalogo dizainą – M. K.). Dabar retrospektyviai galime sakyti, kad patirtis rengiant Kauno modernizmo architektūros gidą, išėjusį 2015 m., paskatino susivienyti ir rašant apie Romą. Nors iš tikrųjų rengti knygą apie Romą paskatino pati Roma, noras ją giliau pažinti ir pasidalinti tuo pažinimu su kitais, kitaip sakant: parsivežti į Lietuvą bent dalelę Romos, kurios niekad negana. Ankstesnė bendrų darbų patirtis tik leido nebijoti bendraautorystės.
Gal berengiant knygą išsirutuliojo ir naujų projektų?
Nepaprastai džiaugiamės, kad mūsų projektas patiko Medilei Šiaulytytei ir ji kartu su mumis bei mūsų pašnekovais leidosi į pasivaikščiojimus po Romą. Mudvi smagiai leidom laiką, besišnekučiuodamos su įdomiais žmonėmis, kuriuos pačios ir pasirinkom, o Medilė paklusdama mūsų pageidavimams kantriai ėjo ir važiavo anaiptol ne visada ten, kur jai pačiai norėjosi. Esam jai už tai labai dėkingos. Buvo piešinių, kuriuos jai teko perpiešti, iš pradžių visos šiek tiek vargom su žemėlapiais. Teko atlikti ne vieną bandymą, kol suradom tinkamiausią pasivaikščiojimo maršruto pateikimo variantą. Medilę reikėtų laikyti trečiąja šios knygos bendraautore, nes jos piešiniai praturtina tekstą, padeda kurti papildomą vaizdinį naratyvą. Buvom sugalvojusios, kad pirmasis knygos pristatymas vyks jos piešinių parodoje. Deja, pandemija pakoregavo mūsų planus. Laimė, Medilė suspėjo praėjusį rudenį surengti savo piešinių parodą Vilniuje, Grafikos meno centro galerijoje; ją buvo galima aplankyti gyvai.
Teko matyti šią puikią parodą. Knygoje Medilės piešiniai suteikia Romos gyventojų ir žinovų pasakojimams dar stipresnį individualumo, asmeninio patyrimo įspūdį, miestas dėl jų tampa tarsi savesnis. Parodoje menininkė Romą daug labiau „lituanizavo“. T. y. parodė Lietuvos menininkus ir jų veiklą Romoje, užfiksavo mums svarbius kultūrinius įvykius it komikse. Lituanistinės Romos gija ryški ir knygoje, tačiau parinkti neutralesni kūriniai. Kodėl?
Grafikos meno centre Medilė eksponavo daug piešinių iš 2018 m. vykusių kultūros renginių, reprezentavusių Lietuvos kultūrą Romoje. Tai Lietuvos ir Italijos moterų dailės paroda „M/A\G/M\A“, veikusi Trevi fontaną apglėbusiuose Palazzo Poli, tiksliau, Grafikos institute, grandiozinis Lietuvos kultūros festivalis „Flux“. Šis festivalis – Lietuvos kultūros instituto surengtas, Lietuvos kultūros atašė Italijoje inicijuotas ir kuruotas didžiulis mūsų menininkų prisistatymas. Fiksuoti spektaklius ir koncertus, jų publiką Medilei netrukdė salės tamsa, ji pagavo ir menininkus, ir žiūrovus, kurie nebūtų sutilpę į fotografo kadrą. Taip ji, beje, atskleidė reportažinio piešinio privalumus ir galias, kurias buvome pamiršę, nes greitas piešimas iš natūros – Lietuvoje visiškai apleistas kūrybos būdas. Gal pavyks suteikti impulsą jo atgimimui? Po „Flux“ nutarėm, kad reikia prisikalbinti Medilę iliustruoti ir mūsų „Pasivaikščiojimus“. Knygoje vienkartiniams įvykiams, kad ir kokie brangūs jie būtų lietuvių širdžiai, vietos nėra. Rinkomės laiko patikrintus lituanistinius reliktus, lietuvybės pėdsakus siejome su įprastiniais turistų maršrutais, norėjome, kad jie įsilietų į visų šalių turistams įdomų pasivaikščiojimą. Dėl to daug dėmesio skirta Jėzaus bažnyčiai (Il Gesù), jos istorijai ir paminklams, „Caffè Greco“. Nors yra nuorodų ir į grynai lituanistinius kampelius, kuriuos iliustruojame tiek Medilės piešiniais (lietuvių kolegija ir svečių namai „Villa Lituania“), tiek fotografijomis (lietuvių koplyčia Vatikane).
Kaip rašot savo knygoje, „Roma yra begalinė“. Skaitant knygą šis potyris vis augo, skaidėsi sluoksniais, plėtėsi už horizonto, kol apėmė kažkas panašaus į neviltį. Kita vertus, knygoje daugybė konkrečių ir labai įdomių nuorodų, kurios padeda aprėpti Romą. Pasibraukiau, laukiu progos nuvykti. Susimąsčiau, ar yra, pavyzdžiui, kur nors vienoje vietoje parašyta, kiek Romoje muziejų? Knygoje vis aptinku patarimą pasidomėti darbo valandomis ir kt. Kokį patikimą šaltinį rekomenduotumėt?
Roma atrodo begalinė, bet gal ir nėra didelio reikalo ją aprėpti ir išsemti. Juk geriau, kai lieka kažkas nepažinta, nepatirta. Vienas knygos tikslų – padėti keliautojams susiorientuoti šioje begalybėje. Mūsų knyga ne tiems, kurie mėgsta atsitiktinumus ir klajones be aiškios krypties, be tikslo. Galvojom apie žmones, kuriems lengviau judėti turint orientyrus, kurie nori žinoti, kas jų laukia vienoje ar kitoje miesto dalyje. Kita vertus, net keliaujant be plano, įdomu atrasti istorijas apie matytas vietas. Mūsų knygą nebūtina skaityti prieš kelionę į Romą ar kelionėje, ją galima atsiversti ir jau sugrįžus į namus.
Internetas didesnis už Romą, jis padeda ir yra naudingas tik tada, kai žinai, ko ieškoti. Apie Romą informuoja įvairūs tinklalapiai ir svetainės. Pradžiai rekomenduotumėm naudotis oficialiais šaltiniais: Romos muziejų, istorinių parduotuvių ir kavinių svetainėmis. Keliautojais puikiai pasirūpino Vatikanas, turintis itin informatyvią svetainę, kuri pasakoja ir apie atskirus pastatus, ir apie sodus, ir net apie pavienius muziejų eksponatus. Geri archeologijos vietų tinklalapiai. Reikalingos vietos – ar tai būtų muziejus, ar galerija, ar bažnyčia, ar archeologijos paminklas – darbo laiką susirasti tikrai nesudėtinga. Tam net nereikia mokėti itališkai, na, nebent žodį kitą, pavyzdžiui, savaitės dienų pavadinimus. Tačiau dauguma turistams skirtų svetainių dvikalbės, parengtos italų ir anglų kalbomis. Puikus pagalbininkas – „Google maps“. Be abejo, Italijoje, taip pat ir Romoje, keliauti lengviau ir maloniau, mokant itališkai. Bet tas juk galioja visoms šalims ir miestams. Gilus pažinimas, kurį suteikia asmeninė patirtis, taip pat kalba ir buvo viena priežasčių, skatinusių parengti gidą, kuriame po Romą vedžioja vietiniai, romiečiai, net jei jų gimtoji kalba ne italų. Tokių mūsų knygoje tik du: Saulius Kubilius ir Jonas Malinauskas. Na ir mes pačios, žinoma.
Manau, kad knygą dar ne kartą atsiversiu, bet šiuo metu labiausiai žavi, kad pokalbiai su žmonėmis leido regėti interjerus, prisiminimus, vizijas. Apie miestą kalbama įvairiais pjūviais, knyga tikrai padeda geriau jį suprasti, suvokti, kaip ir kodėl jis kito. Bet manyčiau, kad knyga yra toli gražu ne vien turistams naudingas leidinys. Tikiu, kad ją būtina skaityti miestų merams ir jų komandoms, miesto vystytojams, muziejų vadovams. Ar tik man atrodo, kad ten yra jiems paslėptų „laiškų“?
Nepuoselėjam vilčių, kad Lietuvos miestų merai ir kiti įvairius sprendimus priimantys pareigūnai praregės perskaitę mūsų knygą, bet tikim, kad „lašas po lašo ir akmenį pratašo“. Mokyti nesiekėm, bet atskirus gerus pavyzdžius, kaip ir kai kurias Romai kylančias, gyvenimą mieste bloginančias problemas įvardijom. Romos istorija ilgesnė nei Lietuvos miestų, manom, kad kai kurias gerąsias patirtis vertėtų perimti, iš kai kurių klaidų pasimokyti, galbūt jų išvengiant. Romoje sutelkta tiek paveldo ir jo valdymo bei priežiūros patirties, kiek turi reta kita valstybė, ką jau kalbėti apie miestus. Romos metinis kultūros biudžetas yra didesnis nei Lietuvos BVP. Su tuo susijusios ir knygoje paminėtos sėkmės istorijos, pavyzdžiui, „Estate Romana“ – kultūrinis judėjimas, kilęs siekiant skleisti kultūrą už jos institucijų sienų, perkelti į gatves ir aikštes, į miesto periferiją, į skurdesnius kvartalus. Žinoma, plačiau šių temų neliečiam. Juk knyga skirta miesto pažinimui, ne aktualijų svarstymui, nors jos vis iškyla tekste, nes rūpi ir mums, ir mūsų pašnekovams.
Judviejų pokalbyje nustebino (neslėpsiu, ir pradžiugino) aptarta italų kultūrinės visuomenės reakcija į tai, kad Barberini muziejus, sekdamas Florencijos Uficių pavyzdžiu, pasitelkė instagramo influencerę pareklamuoti jo kolekciją ir pačią instituciją. Italų kultūrininkai įsiuto! Man atrodo, kad nesinaudojimas popkultūros viešumu Lietuvoje yra vis dar dažnai suvokiamas kaip neapsukrumas, o socialiniuose tinkluose išgarsėję asmenys vis dažniau pasitelkiami kultūrai populiarinti. Mane tai labai erzina dėl iškreipiamų verčių, profanavimo ir dar dvidešimt dalykų. Kuo italai grindžia savo pyktį?
Italijoje netrūksta tikėjimo greita nauda, mados ir įvaizdžio galia, kitais efemeriškais, nei laimės, nei tvarios gerovės nenešančiais dalykais. Čia jau šimtus metų gvildenama pas mus ne taip seniai į viešumą iškilusi dilema, kas svarbiau: „atrodyti“ ar „būti“. Žmonės visur vienodi, ir nieko čia nepakeisi, tačiau italams seniau rūpi, ir dėl to geriau matosi, skirtis tarp populiariosios ir elitinės kultūros. Pagaliau ir pati skirtis tarp elito ir masių čia ryškesnė. Kita vertus, kultūrinis švietimas ir lavinimas aukštesnio lygio nei pas mus. Atitinkamai daug kam Italijoje akivaizdu, kad rinkodaros strategijos gal ir padidina kažkokių elitinės kultūros subproduktų vartojimą, bet nei kultūros prie masių, nei masių prie kultūros nepriartina. Kultūrą išmanantys žmonės aiškiai mato, kad masinis turizmas neša pelną, bet nelavina nei skonio, nei supratimo. Be to, kelia pavojų kai kurių trapesnių kultūros paminklų išlikimui. Tavo paminėtas skandalas suteikė progą apie visa tai prabilti masinėje žiniasklaidoje, taigi būti bent jau išklausytiems, nors nebūtinai išgirstiems. Šįkart itin plačiai pasklido įsakmūs muziejininkų, menotyrininkų, filosofų raginimai netapatinti muziejų su prekybos centrais ar stadionais, ieškoti ne vienadienio publikos dėmesio, bet investuoti į visuomenės švietimą bei ugdymą ir valstybinių muziejų infrastruktūros gerinimą. Tai liudytų, kad problema sunoko ir reikalauja kitokio požiūrio nei ligi šiol.
Domėdamasi knyga radau kelias viršelių versijas. Ar jos visos įgavo fizinį pavidalą?
Leidėjos, kiek girdėjom, turi sumanymų išleisti atskirą nedidelį kolekcinį tiražą su kitokiu viršelio paveikslėliu, nes per viešą apklausą nuomonės dėl viršelio vaizdo išsiskyrė. Tikėtina, kad balsavusieji už viršelį su Garbatella rajono gatvele galės įsigyti savo įsivaizduotą versiją.
Kas rengiant šią knygą buvo maloniausia?
Būtume nenuoširdžios, jei išskirtume kokį nors vieną dalyką. Iš pradžių buvo smagu įsivaizduoti, kaip mūsų knyga turėtų atrodyti, formuoti jos struktūrą, galvoti, ką verta pakalbinti, tartis dėl interviu. Jau pasakojom, kaip džiaugėmės, kai su mumis sutiko bendradarbiauti Medilė. Medilės piešinių norėjom, nes jie sukuria ypatingą nuotaiką, be to, kai kurie Romos paminklai nenufotografuojami – nėra atsitraukimo, aplink nuolat grūdasi žmonės, pristatyta automobilių, o piešinys leidžia visą tą vizualinį triukšmą ignoruoti ir reikiamą vietą perteikti taip, kad ji atrodytų ir atpažįstama, ir patraukli. Išėjus knygai, įvertinome, koks sėkmingas buvo šis pasirinkimas. Tai dar viena maloni patirtis.
Visi interviu, o kai kurie iš jų vyko per kelis kartus, mums virto informatyviais pašnekesiais su bičiuliais. Tai taip pat didžiulis malonumas. Esam labai dėkingos Giovannai Pignatelli-Lozoraitis, kuri palaikė mūsų sumanymą ir patarė pakalbinti jos seną draugą, Romos mylėtoją ir žinovą Bernardino Osio. Vargu ar Bernardino būtų sutikęs mums pasakoti apie savo Romą, jei ne Giovanna. Jis ne iš tų žmonių, kurie linkę save eksponuoti. Pirmą kartą lankėmės pas jį trise, kartu su Giovanna. Taigi ji, nors neakivaizdžiai, dalyvauja ir šiuose „Pasivaikščiojimuose“.
Pradžiugino ir leidėjų „Aukso žuvų“ palankumas mūsų sumanymui. Šią leidyklą abi vertinom jau seniai, buvo smagu tapti jos autorėmis. Esam labai patenkintos dizainerės Indrės Klimaitės darbu. Indrė itin atidi tekstui ir jo prasmėms, ją laikom savo partnere, kurios profesionalumas ir talentas padėjo suteikti knygai tinkamiausią materialųjį kūną. Indrės ir mūsų leidėjų dėka „Pasivaikščiojimus po Romą“ malonu paimti į rankas, patogu skaityti keliaujant ar vakare atsigulus į lovą.
Atvirai sakant, lengviau išvardyti sunkumus, o ne malonius dalykus, nes jų tikrai mažiau. Viena labiausiai varginančių parengiamųjų darbų fazių – interviu įrašo transkripcijos. Jas mums padėjo atlikti Ksenija Jaroševaitė ir Indrė Meškėnaitė. Naudojamės proga už tai joms padėkoti. Ksenija ir Jonas Malinauskas padėjo išversti iš italų kalbos transkribuotus ir autorizuotus tekstus. Jų pagalba labai pravertė, nes į pabaigą turėjom skubėti. „Aukso žuvys“ tik atrodo lėtos ir ramios, bet, sykį patekus į jų rankas, teko sparčiai judėti link tikslo be jokių trypčiojimų, pasvarstymų ir pasidairymų, kurių mums vis norėjosi ir norėjosi. Atvirai sakant, buvo sunku paleisti šį kūrinį iš savo rankų, bet dabar džiaugiamės rezultatu.
Ačiū už visus pasakojimus!
Parengė Monika Krikštopaitytė
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba