Praėjusių metų gegužės mėnesį su Georgo Floydo nužudymu pasaulis dar kartą paliudijo Jungtinių Amerikos Valstijų sisteminį rasizmą ir smurtą, tai tapo dešimtmečius besitęsiančią kovą su rasizmu atgaivinusia kibirkštimi. Ne tik JAV miestuose, bet ir visame pasaulyje žmonės išėjo į gatves, keletą mėnesių truko protestai, streikai, o gatvės, spauda ir socialiniai tinklai prisipildė šio judėjimo vardu „Black Lives Matter“ („Juodaodžių gyvybės svarbios“). Dėl pavadinimo, išskiriančio grupę, judėjimas dažnai kritikuotas, tačiau svarbu suvokti, jog „Black Lives Matter“ jokiu būdu neskelbia, kad juodaodžių gyvybės yra svarbesnės už kitas. Juo norima atkreipti dėmesį į tai, kad šiandien grėsmė joms yra kur kas didesnė. Tai judėjimas, kovojantis už laisvę, išsivadavimą bei teisybę, kovojantis dėl lygių teisių ne tik profesinėje srityje, bet ir visuose kasdienio gyvenimo aspektuose. Nors minimi protestai prasidėjo kaip atsakas į JAV policijos smurtą prieš afroamerikiečių bendruomenę, greitai daugelyje pasaulio šalių buvo prisimintos bei atpažintos ir vidinės rasizmo problemos. Lietuvoje juodaodžių populiacija ypatingai maža, tačiau negalime nuo šio klausimo nugręžti akių ir apsimesti, kad tai mūsų neliečia. Nuo vaikystės esame mokomi, kad rasizmas blogai, ir vis dėlto, pirmą kartą išvydę juodaodį, mes negalime nuo jo atitraukti akių, žvelgiame į jį kaip į egzotišką dalyką. Visų pirma įvardijame jį kitokiu, o tik paskui žmogumi.
Nuo intensyvių protestų, bandančių pajudinti sistemą iš pat šaknų, prabėgo beveik metai. Žmonių minios pamažu pasitraukė iš gatvių, aptilo pasisakymai, tačiau judėjimo padariniai persikėlė į kitus laukus. Knygynų lentynose vis daugėja juodaodžių autorių kūrybos, per keletą paskutinių mėnesių buvo išleista ne viena istorija iš juodaodžių perspektyvos, giliau nagrinėtas jų indėlis į kultūrą, politiką, sportą ir kitas sferas. Populiarioje internetinėje televizijos ir kino platformoje „Netflix“ reikšmingai pakilo susidomėjimas filmais apie juodaodžius, jų kultūrą. Pradėtas naujų filmų, dokumentikos kūrimas šia tema.
Temai neabejingos ir meno erdvės: daug meno institucijų visame pasaulyje socialiniuose tinkluose dalinosi dėmesio verta juodaodžių menininkų kūryba, o kai kurias galerijas itin greitai pasiekė ir fizinės parodos, pristatančios juodaodžių meną, kviečiančios atvirai diskutuoti apie rasizmą, rasių reprezentaciją, toleranciją ir meno vaidmenį sprendžiant socialines problemas.
Šiandien Londono meno lauke išsiskiria dvi parodos, telkiančios dėmesį į juodaodžių temą. Nors dėl užsitęsusio karantino fiziškai ekspozicijų aplankyti neįmanoma, apie jose pristatomus menininkus kalbėti svarbu ir reikalinga. Šiuolaikinio meno galerija „Serpentine“ pakvietė Niujorke gyvenančią ir kuriančią tapytoją Jennifer Packer (g. 1984). Parodoje eksponuojama menininkės tapyba bei piešiniai: gėlių natiurmortai, menininkės artimos aplinkos žmonių bei šeimos portretai, jos bendruomenės gyvenimas. O „Tate Modern“ galerija publikai pristatė retrospektyvinę Zanele Muholi (g. 1972) parodą, kur rodomos aktyvistinės fotografijos, fiksuojančios juodaodžių gyvenimą Afrikoje. (Muholi atsiriboja nuo tradicinių lyties sampratų ir renkasi lyčių atžvilgiu neutralius įvardžius „they, them“– jie, juos). Parodoje pinasi rasizmo, reprezentacijos, moteriškumo, seksualumo bei meilės tai pačiai lyčiai temos. Abu menininkai kuria itin politišką meną, abu save įvardija aktyvistais ir meno kalba kaunasi už lygiavertišką laisvę gyventi ir būti.
„Serpentine“ meno galerija Jennifer Packer parodą organizuoti pradėjo iškart po kovo mėnesį nusiritusių protesto bangų. Tai pirmoji menininkės personalinė paroda ne tik Anglijoje, bet ir Europoje, joje eksponuojama 2011–2020 metų kūryba. Packer vaizduoja juodaodžių kasdienį gyvenimą, kaip pareiškimą „mes priklausome čia“, tad ir paroda prasideda menininkės žodžiais: „Mano noras tapyti, ypač iš natūros, yra visiškai politiškas. Čia mūsų vieta. Mes nusipelnėme būti pastebėti ir pripažinti. Mes nusipelnėme būti išgristi ir atvaizduoti tiksliai, dosniai ir be gėdos.“
Vis dėlto Packer kūriniai nesiekia atspindėti tikrovės, bent ne tiesiogiai. Dažniausiai tikrovė čia iškreipta, daiktai pakimba ore, lipa vienas ant kito, pranyksta ir vėl atsiranda. Pavyzdžiui, darbe „April, nerimastinga“ (2017) šviesos debesis it rūkas gaubia portretuojamą menininkės draugę, poetę April Freely ir plečiasi už jos ribų. Lyg išsiliejusi akvarelė, šviesi gintarinė spalva okupuoja didžiąją dalį drobės. Fone matomos kelios buitinės detalės: rašomoji mašinėlė, gėlių puokštė, ant moters delno gulinti stalo koja. Regisi, kad menininkė siekia pavaizduoti ne konkrečią moterį, bet jos kuriamą aurą, jausmą, emociją. Didelio formato kūrinyje „Palaiminti gedintieji (Breonna! Breonna!)“ (2020) vyras guli ant sofos. Už jo atpažįstame fragmentiškai pavaizduotus virtuvinius rakandus: stovi puodai, lygintuvas. Dešinėje balti laiptų kontūrai veda link lango, kur ryškiai mėlyną dangų skrodžia juodas paukštis. Visi daiktai ir žmogus nyksta erdvėje, vaiduokliškai slepiasi už gelsvo dažų sluoksnio. Tai vienas naujausių menininkės darbų, įamžinantis jaunos juodaodės Breonnos Taylor, kurią jos namuose 2020 metų kovo mėnesį nužudė baltaodis pareigūnas, atminimą.
Nemažai kūrinių menininkė sąmoningai palieka tuščių baltos drobės plotų, tad iš pirmo žvilgsnio darbai gali pasirodyti neužbaigti, eskiziški, vis kažko stokojantys. Tai itin krenta į akis kūrinyje „Jordan“ (2014). Paveikslo kompozicija chaotiška, jame – pora žmonių figūrų, begalė daiktų, tekstūrų, fragmentų. Darbas užgrūstas detalėmis, tačiau yra ir visai tuščių vietų. Atrodo taip, tarsi kažkas būtų nutrynęs atskirus jo lopus. Tarsi tas kažkas vis dar mėgintų jį ištrinti, paneigti. Atrodytų niūrokame paveiksle „Protas yra savo paties vieta“ (2020) paliktos baltos drobės dėmės, atvirkščiai, itin papildo kūrinį. Pilkų atspalvių paveiksle baltai šviečiančios drobės detalės sudėlioja ir išryškina kūrinio akcentus.
Be portretų, parodoje yra ir keletas natiurmortų su gėlėmis. Kai kurios gėlių kompozicijos veikia kaip laidotuvių puokštės. Viename žinomiausių menininkės natiurmortų „Tark jos vardą“ (2017) vyrauja tamsios spalvos, nors, regis, iš už nutapytų gėlių prasiskverbti bando ir ne viename dailininkės darbe matyta gintarinė aukso šviesa. Tik ji kiek drumzlina, supurvinta ir galiausiai pasiliekanti tik fone. Šis kūrinys skirtas Sandrai Bland, 28 metų juodaodei, kuri 2015 metais rasta mirusi po policijos sulaikymo Teksase, manoma, kad buvo nužudyta. Tapybos gestu menininkė sukuria prisiminimą nužudytiems, o tapydama permąsto patiriamą praradimą ir skausmą. „Sandros Bland mirtis buvo itin sukrečianti. Negalėjau užčiuopti, kodėl gedėjau nepažįstamo žmogaus, kodėl jaučiau stiprų skausmą“, – prisimena Packer.
Menininkės kūryba veikia kaip politinis pareiškimas, daugelis jos darbų skirti paminėti ir neužmiršti smurto aukų. Vaiduokliškos figūros, tamsios gėlių puokštės, abstraktėjanti ir pranykstanti kasdienybė – visa tai sukuria itin slogią ir keistą atmosferą. Dailininkė tapybos darbuose meistriškai sustingdo sudėtingiausias emocijas, kūriniuose pinasi realybės atvaizdavimas, Packer vaizduotė, improvizacija, daug skausmo, gedėjimo ir kančios.
„Tate Modern“ surengta Zanele Muholi paroda – it vartai į Pietų Afriką, žvilgsnis į daugeliui nepažintą juodaodžių LGBTQIA+ bendruomenę. Muholi save pirmiausia įvardina vizualiniais aktyvistais ir tik tuomet menininkais. Muholi dokumentuoja į visuomenės paraštes išstumtus marginalius Pietų Afrikos žmones: lesbietes, gėjus, queer poras, transseksualus. Paroda daugiasluoksnė, čia matome du dešimtmečius kūrybos, ieškojimų, kovų. Viename iš Zoom platformoje vykusių renginių Muholi ne kartą minėjo, kad tai paroda ne apie juos ir čia svarbi ne jų kūryba, bet kiekvienas iš portretuose užfiksuotų žmonių. Nė vienas neturėtų būti atstumtas visuomenės, kiekvienas nusipelnė būti išgirstas ir pamatytas. Nors Pietų Afrika 1996 metais buvo pirmoji šalis pasaulyje lygybę, nepaisant seksualinės orientacijos, įtraukusi į konstituciją, LGBTQIA+ bendruomenė vis dar yra paniekos bei smurto taikinys. Su šia problema susiduria ne vien Pietų Afrika. Pastarojo laiko diskusijos, kurias išprovokavo Stambulo konvencijos ir lyčiai neutralios partnerystės įtvirtinimo klausimai, Lietuvoje parodo, kad ir mūsų šalyje labai sunkiai priimama tai, kas nepažįstama ar nesuprantama.
„Mano misija – perrašyti Pietų Afrikos juodaodžių, queer ir trans vizualinę istoriją, kad pasaulis sužinotų apie mūsų pasipriešinimą ir kasdienybę neapykantos išpuolių amžiuje“, – kalba Muholi. Parodoje kadrai iš protesto eitynių, laidotuvių, džiugios akimirkos iš gėjų vestuvių, grožio konkursuose dalyvavusių translyčių asmenų portretai. Muholi savo darbais tikisi kurti pozityvų pokytį, siekia vis didesnės visuomenės dalies supratimo bei priėmimo. Paroda pradedama darbų serija „Tik pusė nuotraukos“ (2002–2006), kurioje užfiksuoti Pietų Afrikoje neapykantos antpuolius bei seksualinį priekabiavimą išgyvenę juodaodžiai, queer bendruomenės asmenys. Prieš objektyvą drąsiai ir oriai stoja asmenys savo diskriminacijos akivaizdoje. Fotografijos itin skirtingos, unikalios, labai intymios ir asmeniškos. Kadre „Pasekmės“ (2004) – moteris, it būtų susigėdusi, delnais dengia savo lytį. Apie jos skaudžią patirtį kalba didžiulis randas ant dešinės kojos. „ID krizėje“ (2003) moteris vynioja juostą aplink krūtinę, taip siekia bent vizualiai paslėpti savo moteriškumą. Muholi labai subtiliai, jautriai ir su pagarba fiksuoja kiekvieną asmenį.
Visi Muholi fotografuoti žmonės yra iš jų artimos aplinkos: pažįstami, draugai, ir šis ryšys, energija itin juntama per visą kūrybą. „Žmonės mano fotografijose nėra subjektai, jie yra dalyviai“, – sako Muholi. Projektas „Veidai ir fazės“, pradėtas dar 2006 metais ir tęsiamas toliau, dokumentuoja šios mišrios bendruomenės portretus. Fotografijų serija veikia kaip kolektyvinis portretas, archyvuojantis ir į istoriją įrašantis jų gyvenimus. Ant dviejų salės sienų keliomis eilėmis kabo nespalvoti įvairaus amžiaus žmonių portretai. Iš fotografijų žvelgia mąslūs, rimti veidai, kiekvienas neša savo unikalią istoriją.
Paskutinis parodos kambarys skirtas serijai „Somnyama Ngonyama“ („Sveikinkite juodąją liūtę“), kurioje Muholi stoja prieš savo objektyvą. Darbuose pinasi politikos, protėvių papročių, seksualumo ir lyties permąstymo tiriant savo kūną temos. Savo portretuose pasitelkdami simbolines pozas bei paprasčiausius daiktus iš kasdienybės Muholi permąsto rasės ir reprezentacijos problematiką. Jie sąmoningai išryškina ir dar labiau pajuodina savo odos spalvą ją išskirdami it atributą, papuošalą, kuriuo didžiuojasi. Iš autoportreto „Nalwazi II“ („Informacija“, 2015) į mus žvelgia baltos veriančios akys, jų žvilgsnis pilnas drąsos. Kitas ryškus akcentas – į Muholi plaukus susmaigstyti balti tušinukai. Šiuo kūriniu permąstomas „pieštuko testas“ – apartheido metais Pietų Afrikoje naudotas metodas, siekiant išsiaiškinti, ar žmogus tikrai baltosios rasės. Iškilus neaiškumui dėl rasės, į žmogaus plaukus būdavo įkišamas pieštukas, jei jis iškrisdavo, asmuo būdavo priskirtas baltiesiems. Darbe „Thulani II“ („Užsičiaupk“, 2015) Muholi kūno spalva juoda it anglis. Muholi stovi nuogi, tik ant galvos užsidėję šalmą bei apsauginius akinius. Šiuo kūriniu jie pagerbia afrikiečius kalnakasius, kurie 2012 metais buvo policijos nužudyti per protestą Marikana kasykloje. Šios serijos darbai nepaprastai grafiški, paveikūs, sukrečiantys. Jie alsuoja nepažinta Afrikos kultūra, juose vyrauja rimtis, susikaupimas, justi ryšys su šimtmečių istorija.
Ši paroda vaizdais rašo Pietų Afrikos juodaodžių LGBTQIA+ istoriją, salė po salės ją pildo ir turtina. Muholi, priklausydami kūriniuose fiksuojamai bendruomenei, turi galimybę iš arti atskleisti jos tikrąjį veidą, kviečia švęsti juodaodžių Pietų Afrikos žmonių gyvenimą, priimti juos, išgirsti.
Abiejų aptartų autorių darbai skatina permąstyti ir geriau pasigilinti į kitokių nei mūsų bendruomenių padėtį ir patirtis. Abu kovoja už paprasčiausią ir įgimtą teisę būti: laisvai, nesislapstant. Tokios parodos nepaprastai vertingos bei reikalingos ir labai džiugu, kad menas yra tokios laisvos diskusijos erdvė.
Jennifer Packer paroda „Serpentine“ galerijoje veikė iki kovo 14 d.
Zanele Muholi paroda „Tate Modern“ veikia iki gegužės 31 d.
