Vėliava emancipacijai

Kelintą kartą švenčiama Nacionalinė emancipacijos diena?

Pradėta švęsti 2016-aisiais. Priešistorė tokia – moterys susibūrė po liūdnai pagarsėjusios 2015 m. Atviros Lietuvos fondo organizuotos diskusijos, į kurią apie Lietuvos ateitį fondo dvidešimtpenkmečio proga pakviesti kalbėti vieni vyrai¹.

O juos pakvietė moterys.

Ir paskui kilo diskusijos. Pasirodė straipsniai spaudoje. Eglė Kačkutė parašė², Audronė Urbonaitė sureagavo³, aš parašiau „Literatūroje ir mene“⁴. Pagalvojome – jei niekas nesidomi, ką mes galvojame apie Lietuvos ateitį, tai mes pačios turime susiburti ir pasakyti. Nutarėme, kad reikia surengti konferenciją – ir kad tai būtų taip pat svarbu, nuėjome į Nacionalinę dailės galeriją. Taip ir įvyko pirmoji konferencija „Emancipacijos diskursai nepriklausomoje Lietuvoje“. Ją organizavo Rasa Navickaitė, Dovilė Jakniūnaitė ir aš, vėliau prisijungė Margarita Jankauskaitė ir Jūratė Juškaitė. Joje Solveiga Daugirdaitė perskaitė pranešimą, kuriame paminėjo, kad 1918 metais, kitą dieną po to, kai paskelbta Nepriklausomybės deklaracija, moterys išėjo į mitingą, nes nebuvo įtrauktos į Lietuvos Tarybą, nors taip buvo numatyta Didžiajame Vilniaus seime ir Petrapilio konferencijoje. Tas faktas mus įkvėpė, kad reikia minėti ne tik Lietuvos išsilaisvinimą, bet ir tai, kad į tą išsilaisvinimo projektą nebuvo įtrauktos moterys, bet jos protestavo! Negali būti pusinės ar dalinės laisvės.

Kadangi vasario 16-oji ir 17-oji yra labai arti viena kitos, kai kam atrodo, kad mes tarsi kritikuojame Nepriklausomybės aktą, kad nepatriotiškai elgiamės. Ką galėtum tokiems žmonėms atsakyti?

Galiu atsakyti, kad Vasario 16-oji yra brangi kiekvienam Lietuvos piliečiui, nes visi nori būti laisvi. Ir man, ir visoms Nacionalinės emancipacijos dienos dalyvėms tai svarbi ir brangi šventė. Kadangi gyvenau sovietmečiu, prisimenu, kaip norėjosi bet kokio ženklo iš nepriklausomos Lietuvos – ar paslapčia trispalvę nupiešti, ar Gedimino stulpus, ar Vytį. Iki šiol jaučiu didelę pagarbą žmonėms, kurie paskelbė nepriklausomybę. Bet kadangi buvo numatyta, kad moterys turi būti įtrauktos į valstybės kūrimo darbą, tas darbas nebuvo iki galo padarytas. Ir to pasekmes mes matome šiandien. Тaip, moterys turi teisę balsuoti, bet jų darbas ir nuomonė dažnai nuvertinami. Vyrai gauna didesnes algas, jų nuveikti darbai labiau pastebimi. Taigi išsilaisvinimo darbas neužbaigtas, todėl šitos dvi datos papildo viena kitą.

Kasmet dalyvaudamos „Emancipacijos diskursų“ konferencijose⁵ išgirstame nemažai argumentų, kad lyčių lygybės klausimais dar yra kur padirbėti. Bet apie tai kalbėdamasi su šiame judėjime nedalyvaujančiomis kolegėmis pastebiu, kad jos nemato problemos. Jos mano, kad neverta svarstyti feminizmo klausimų, įgyvendinti pozityvios diskriminacijos. Tai – daug pasiekusios moterys, kurioms nesinorėtų jaustis paaukštintoms vien dėl lyties. Ką galėtum tokioms moterims pasakyti?

Tiesiog apverskime viešumos vaizdą. Įsivaizduokime, kad per televiziją apie politiką, ekonomiką diskutuoja tik moterys su kokiu vienu vyru. Premijos, sveikinimai – tik moterims. Ir taip toliau. Nelygios galimybės ir nelygus vertinimas badytų akis. Moterys nenori būti redukuotos iki lyties, nes tapatybė gerokai sudėtingesnė. Bet kai pamatai, kad tam tikri dalykai tampa nesvarbūs būtent dėl lyties, tada neblogai pasižiūrėti pro tuos akinius. Išsilavinusių kompetentingų moterų mes turime lygiai tiek pat ir netgi daugiau nei vyrų. Todėl nėra jokio paaiškinimo, išskyrus senas patriarchalines struktūras, išteklius ir galios koncentraciją, kodėl viešojoje erdvėje ir ten, kur priimami sprendimai, matome ne tokią pačią visuomenę, kaip išėję į gatvę, o kažkokį keistą vienos moters tarp keturių vyrų vaizdą.

Konferencijos, tekstai pateikia daug faktų, padedančių suvokti realią situaciją, bet tu ėmeisi už lygias teises kovoti ir menu, pati būdama menotyrininkė. Galėjai prirašyti tekstų, ir tiek, bet darai performansus, parodas. Kaip tau kilo mintis pasukti ta kryptimi? 

Vos tik pradedi kalbėti apie lyčių lygybę, labai daug žmonių pasišiaušia, nes jie, o kartais ir jos, nuoširdžiai galvoja, kad moterys balsuoja, tai kodėl jos nerenka moterų? Arba net neigia, kad galimybės nelygios. Niekas geriau neatskleidžia disproporcijos, kaip paprasti vizualiniai ar garsiniai konstruktai, skaičių kalba. Taip ir atsirado Cooltūrisčių grupė. Su Marta Vosyliūte sukūrėme plakatą „Nacionalinės vyrų premijos“. Suskaičiavome, kad per 16 metų buvo apdovanoti 127 menininkai: 110 vyrų ir 17 moterų⁶. Kadangi studijavau Budapešte, Centrinės Europos universitete, paragavau lyčių teorijos, negalėjau nematyti tų diskriminacinių mechanizmų. 

Tikėkimės, kad „Emancipacijos diskursai“ ir čia pasės lygybės sėklą. Bet dabar noriu prisiminti balkono projektą. Nebuvo minios, bet buvo jausmas, kad vyksta kažkas nepaprasto, lyg skelbtume naują erą Lietuvoje. Kaip kilo mintis įsikraustyti į balkoną virš Pilies gatvės?

„Emancipacijos diskursai“ visada yra kolektyvinis darbas – konferencijas ir renginius organizuojame kartu su Natalija Arlauskaite, Dovile Jakniūnaite, Jūrate Juškaite, Margarita Jankauskaite, Vita Kontvaine, Ieva Lukošiūnaite. Tai vyko 2018 metais, kai minėjome atkurtos Lietuvos valstybės šimtmetį. Kadangi aktą pasirašė vyrai, buvo kuriamos istorinės laidos apie signatarus ir vėl tiražuojama: dideli vyrai. Prisiminėme, kad į laikinąją 1918 m. lapkričio 2 dienos Konstituciją jau buvo įtrauktas punktas apie lygias balsavimo teises. Tad galima teigti, kad švenčiame ir moterų balsavimo teisių šimtmetį. 

Nepriklausomybės šimtmetis sukosi aplink Nepriklausomybės aktą. Pagalvojau, kad po šimto metų jau reikia naujos – Vasario 17-osiosos deklaracijos, kurioje valstybės kūrimas neatsiejamas nuo lyčių lygybės ir kitų žmogaus teisių įtvirtinimo. Kur ją paskelbti? Mes pirmiausia ir kreipėmės į Lietuvos nacionalinį muziejų, kuriam tada vadovavo Birutė Kulnytė, prašydamos vasario 17 d. pasakyti kalbą iš Signatarų namų balkono. Bet leidimo negavome. Tada išsinuomojome šalia esančio „Naručio“ viešbučio kambarį su balkonu, išeinančiu į Pilies gatvę, atšventėme Vasario 16-ąją, o ryte prisirinko daugiau feminisčių, pasirašėme deklaraciją, perskaitėme iš balkono kartu su šimtu svarbių moterų vardų. 

Kaip rodo istorija, neužtenka tik pasakyti svarbius dalykus. Juos reikia atspausdinti, parašyti, paskleisti. Mes visi atmintyje nešiojamės „Lietuvos aide“ išspausdintą Vasario 16-osios aktą ir sėdinčių signatarų nuotrauką, kuriai jie pozavo kur kas anksčiau – vadinasi, suvokė savo svarbą. O koks yra Vasario 17-osios vaizdinys? Dabar mes jį turime – moterys, kalbančios per megafoną iš balkono. Tai stiprus vaizdas, kurį galim įsiminti, įdėti į vadovėlius. O surinkus guglo paieškos laukelyje „vasario 17 deklaracija“ galima rasti ir tekstą su glausta programa⁷. 

Iš tos akcijos paskui padarei balkono vėliavą. Ta vėliava veikia toliau, net per LRT radijo programą „Klasika“ savo vedamą laidą pavadinai „Iš balkono“. 

Visada norisi, kad svarbūs veiksmai nebūtų vienkartiniai. Štai atėjome į balkoną, pasakėme, laikraščiai paskelbė. Norisi, kad ta garso banga toliau sklistų, ir ne silpnėtų, bet stiprėtų. Pagalvojau: jei mums pavyko užimti balkoną, jei esame tokios stiprios kartu, reikia tą balkoną paversti savo vėliava. Nes balkonas yra puikus tuo, kad išeini į viešumą, bet turi viso pastato palaikymą.

Esi pakylėtas virš minios.

Bet nenuskrendi į kosmosą, balkonas lieka kur buvęs. O argi nebūtų puiku turėti skraidantį balkoną? Kaip vėliavą – visur, kur išskleidi vėliavą, tai ir yra tavo balkonas. Įsteigi savo vietą. Gali skristi, savo mintis reikšti, gali vėliavą perduoti, padauginti. Be to, balkonas kaip vėliava neturi nei nacionalinių, nei politinių ženklų, kurie gali kam nors nepatikti. Tai tiesiog graži pynė, ornamentas. Jis siejasi su tuo, ką Ursula le Guin rašo apie istorijos pasakojimo atsiradimą. Jos nuomone, pasakojimas nebūtinai yra linijinis, konstruojamas per konfliktą kaip didžių vyrų istorija. Gal iš tikrųjų pirmas žmonijos istorijoje svarbus įrankis buvo ne lazda, ne ginklas, ne daiktas, stumiantis energiją į išorę, bet krepšys, rezginė, gal nupinta iš moters plaukų ar vytelių. Nes jei esame klajokliai, turime kažką parsinešti, įsidėti, išsaugoti, padalinti. Visai kita logika. Labai graži, turint omenyje ir tokias menininkes kaip Marija Teresė Rožanskaitė, kuri kūrė atminties konteinerius, arba Louise Bourgeois, kuri vaizdavo moterį kaip namą. 

Šiemet Nacionalinė emancipacijos diena kitokia. Gal galėtum papasakoti, kaip ji minima?

Natalija Arlauskaitė pasiūlė vietoje konferencijos pakviesti moteris iš skirtingų sričių nufilmuoti trumpus pasisakymus. Mokslininkės, nevyriausybinių organizacijų atstovės, aktyvistės, mokytojos, menininkės, rašytojos išsakė, ką svarbaus moterims reikėtų nuveikti. Tokie laiškai į ateitį. Visa tai bus transliuojama vasario 17 dieną 18 valandą emancipacija.lt, paskui liks youtube platformoje kaip atskiras vaizdaraštis, kur bus galima sau įdomių žmonių linkėjimus pasiklausyti atskirai. 

Ką moterys siūlo ateičiai? 

Išryškėjo, kad trūksta edukacijos, lyčių studijų – visų pakopų, įskaitant ir doktorantūrą. Taip pat dėmesio moterų reprodukcinei sveikatai, motinystei, saugumui – kad ir nuo smurto šeimoje. Ir, žinoma, yra daug kultūrinių idėjų, moterys raginamos ieškoti savo kalbos, savo erdvės ir naujai pažvelgti į aplinką. Štai Aurelija Maknytė siūlo pažiūrėti į Žemę, įsigilinti, suvokti, kad nesame svarbiausi. O dainininkės Migloko ir Erica Jennings kalba apie išlaisvintą moters kūrybiškumą. Tai tos moterys, kurios viešojoje erdvėje palaiko lygybės idėją.

Reikės būtinai pažiūrėti. Ačiū už pokalbį.

Parengė Agnė Narušytė

¹ https://www.vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2015/12/04/apie-atvira-ir-uzdara-visuomene 

² https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/egle-kackute-atviros-lietuvos-intelektuales-kur-jus-18-553755 

³ https://lietuvosdiena.lrytas.lt/aktualijos/sorosas-supyktu-ismete-pinigus-veltui.htm

⁴ https://literaturairmenas.lt/publicistika/laima-kreivyte-moterys-ir-vyrai-lietuvos-kulturoje-po-20-metu 

⁵ http://emancipacija.lt/

⁶ https://coolturistes.weebly.com/national-mens-awards-2005.html

⁷ https://www.7md.lt/2018-02-23/Vasario-17-osios-deklaracija