(Ne)savas Vilnius

Ar teko matyti parodą „Paauglystės perspektyva. Szapocznikow – Wróblewski – Wajda“, vykusią 2018 m. vasarą Silezijos muziejuje, Katovicuose, kurios variacija yra nauja didžioji MO paroda? Gal žinai, kaip sumanyta ją rodyti MO? Atrodytų, kad perkelti parodą paprasčiau nei naujai surengti, bet pakalbėjus su muziejaus direktore Milda Ivanauskiene imi suprasti, kad didelis tarpmuziejinis projektas reiškia labai daug darbo...

Deja, Katovicų varianto man neteko matyti, skaičiau tik šios parodos katalogą. Visų trijų joje pristatytų autorių kūrybą pažįstu neblogai, bet konceptualiai sukonstruotas vientisas pasakojimas juk visai kas kita. Labai laukiu Andos Rottenberg kuruotos parodos Vilniuje. Džiaugiuosi, kad Milda Ivanauskienė ir muziejaus steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai ryžosi įgyvendinti šį didžiulį tarptautinį projektą. Kūriniai į Vilnių atkeliavo ne tik iš Lenkijos muziejų ir privačių kolekcijų, bet ir iš Didžiosios Britanijos, Šveicarijos, Prancūzijos. Prie sumanymo ištakų stovėjo gera Andos draugė ir kolegė, ilgametė Butkų konsultantė Raminta Jurėnaitė: tai ji parekomendavo MO muziejaus vadovybei apžiūrėti parodą Katovicų muziejuje.

Vienas svariausių argumentų, paskatinęs MO muziejų siūlyti Andai, kad ji pritaikytų Katovicų parodą Vilniuje, buvo Lenkijoje vis labiau vertinamo Andrzejaus Wróblewskio sąsajos su Vilniumi. Kaip MO muziejaus išleistame kataloge puikiai atskleidė Laima Kreivytė, Wróblewskio ryšiai su Vilniumi nesiriboja tuo, kad jis čia gimė ir augo; svarbiau tai, kad jis galimai įkvėpė bent kelias sovietinės Lietuvos modernistų kartas: paralelės tarp jo ir Teresės Marijos Rožanskaitės, Vinco Kisarausko kūrinių visai ne tokios jau ir atsitiktinės, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ryškaus paralelizmo esama ir tarp Rožanskaitės bei Szapocznikow kūrinių, o apie Wajdos įtaką Lietuvos kultūrai turbūt ne vienas iš mūsų galėtų papasakoti remdamasis savo asmenine patirtimi – jo filmai darė gilų įspūdį sovietmečiu, jie nė kiek ne mažiau paveikūs, aktualūs ir dabar, ypač naujausieji. Wajdos poveikį sovietinės Lietuvos kino modernizacijai mūsų kataloge aptaria Anna Mikonis. Projektą, kurį inicijavo Raminta Jurėnaitė, Milda Ivanauskienė ir Butkai, įgyvendino didelė žmonių grupė, bet vis dėlto norėčiau išskirti abiejų parodų koordinatorę Gabrielę Radzevičiūtę. Negalėjau nesižavėti, kaip puikiai ji susitvarkė su galybe pačių įvairiausių užduočių, sugebėjo rasti išeitį iš tikrai keblių situacijų.

MO muziejuje Tavo kuruojama mažoji paroda „Sunkus amžius: Vilnius, 1939–1949“ vietiniu kontekstu išplėtoja lenkų kuratorės Andos Rottenberg pasakojimą apie „karo infekuotos“ kartos likimą ir traumos paveiktą kūrybą, paremtą trijų menininkų – skulptorės Alinos Szapocznikow, kino režisieriaus Andrzejaus Wajdos ir tapytojo Andrzejaus Wróblewskio – figūromis. Abi parodos turi bendrą antraštę „Sunkus amžius“, o jas atskiria potemės. Būdama abiem parodoms skirto katalogo sudarytoja, tapai lietuviškų ir lenkiškų tarpdalykinių istorijų mediatore, kuriai puikiai sekėsi it mozaiką sudėti šio šiurpaus laikotarpio bendresnį, bet ir susisiejantį vaizdą. Kiek laiko vyko darbas ir kas buvo sudėtingiausia bei įdomiausia?

Sutartį su MO muziejumi pasirašiau 2019 m. rugpjūtį. Taigi paroda ir jos katalogas buvo parengti per pusantrų metų. Per tiek laiko nieko nebūčiau padariusi, jei parodos tema – karo metų Vilnius ir to laiko dailės gyvenimas – nebūtų sutapusi su pagrindine dabartinių mano tyrimų kryptimi. Antrojo pasaulinio karo metų dailės gyvenimu Lietuvoje domiuosi ne vienus metus, pamažu rašau šia tema monografiją, turiu prisirinkusi nemažai medžiagos, paskelbusi ne vieną mokslinį straipsnį, surengusi kelias parodas: 1940–1941 metų sovietizacijos, karo metų plakatų. Šį darbą dirbu pagrindinėje savo darbovietėje Lietuvos kultūros tyrimų institute, kuris parodos proga tapo MO muziejaus partneriu, rengiant mažąją parodą ir bendrą abiejų parodų katalogą. Katalogas šiuo atveju yra ne tik parodų dokumentas; jame sutelkti kelių sričių specialistų tekstai padeda išskleisti sumanymą, atveria įvairius temos aspektus. Prie parodos turinio itin prisidėjo mano kolega istorikas Nerijus Šepetys, parengęs 1939–1949 m. tikrovę Vilniuje paveikusių istorinių įvykių laiko juostą. Kas buvo sudėtingiausia ir įdomiausia? Sudėtingiausia – suderinti dailės kūrinių skolinimąsi iš Lenkijos muziejinių institucijų. Labai nusivyliau Nacionalinio muziejaus Varšuvoje sunkiasvore biurokratija. Taip ir nepavyko iš šio muziejaus gauti mane dominusių artefaktų reprodukcijų, kurias norėjau panaudoti kataloge. Deja, COVID-19 pandemija sutrukdė atvežti į Vilnių 1941 m. pavasarį čia nutapytą Ludomiro Sleńdzińskio paveikslą „Devocionalijų pardavėja“; jį teko keisti virtualia reprodukcija su kuratorės komentaru. Baigtinis rezultatas nėra blogas, bet kūrinio originalas, žinoma, būtų geriau. Ypač kad parodos kontekste „Devocionalijų pardavėjos“ pristatymas įgytų simboliško veiksmo prasmę: Vilniuje nutapytas paveikslas po aštuoniasdešimt metų būtų pirmą kartą apsilankęs gimtajame mieste. Pandemija privertė kelis kartus nukelti parodos atidarymo datą, atitinkamai sutrumpino jos veikimo laiką, nes muziejui teks laikytis pagal skolinimosi sutartis numatytų kūrinių grąžinimo terminų, tad vargu ar pavyks parodą pratęsti. Tiek apie didžiuosius sunkumus. O įdomu buvo nuo pirmos iki paskutinės minutės. Sugalvojusi parodos koncepciją, puoliau lopyti tyrimų spragas. Ypač džiaugiuosi, kad pavyko rekonstruoti svarbesnius Wróblewskių šeimos vilnietiškojo laikotarpio istorijos momentus. Dabar žinome, kur ir kada ši šeima gyveno, kuriose bendrojo lavinimo mokyklose mokėsi Andrzejus Wróblewskis ir jo brolis. Pavyko pataisyti lenkų istoriografijoje įsitvirtinusią neteisingą Andrzejaus Wróblewskio gimimo datą, o Lietuvos literatūros ir meno archyve aptikau jo studentišką kortelę – įrodymą, kad dailininko profesiją Wróblewskis pasirinko dar gimtajame mieste pačiose išvykimo į Lenkiją išvakarėse. Apskritai mūsų archyvai saugo dar daug nepaviešintos šio laikotarpio istorinės medžiagos. Pavyzdžiui, Lietuvos centriniame valstybės archyve radau kelis Rozos Suckever dokumentus su jos nuotraukomis. Nuo šiol pasakojant apie šią tragiško likimo dailininkę bus galima naudoti MO muziejaus parodos proga surastas fotografijas, nes iki dabar iš leidinio į leidinį keliavo iš grupinės „Yung Vilne“ narių nuotraukos iškirptas jos atvaizdas. Suckever kūrybai gete paskyriau atskirą parodos segmentą. Jame pirmą kartą sujungiau Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje saugomus artefaktus iš geto su kontekstine medžiaga, iliustruojančia Suckever kūrybinį kelią iki karo. Eksponuojame dokumentus, Stepono Batoro universiteto studentų darbų parodos katalogą, kuriame Suckever paveikslas reprodukuotas tame pačiame atvarte kaip ir Vlado Drėmos nuogos pozuotojos atvaizdas, dabar esantis NDG nuolatinėje ekspozicijoje, jos asmeninės parodos katalogą.

Buvo nepaprastai įdomu kurti ir segmentą, skirtą Lili Janinos Paškauskaitės (Paszkowskos-Węckowicz) kūrybai, per kurią atskleidžiu ir šios Vilniaus lenkų šeimoje gimusios dailininkės gyvenimo istoriją. Dar vienas malonumas ir džiaugsmas – dvi mozaikos vien iš dailės kūrinių. Pirmoji reprezentuoja daugiataučio prieškarinio Vilniaus kūrybinę dvasią. Ją sudėliojau iš jaunų Vilniaus dailininkų kūrinių, perteikiančių 4-ojo dešimtmečio Vilniaus viziją. Penkiolika lietuvių (Vladas Drėma), lenkų (Placyda Bukowska, Leon Kosmulski, Hanna Milewska, Józef Sękalski), žydų (Šejna Efron, Adasa Gurevič, Fania Lev), rusų (Tamara Ovčinikova, Olga Žukovska) tautybės Vilniaus dailininkų kūrinių į parodą atkeliavo iš Lietuvos nacionalinio dailės, Vilniaus dailės akademijos, Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejų ir Torunės universiteto Grafikos kabineto. Jie vienas kitą papildo, pratęsia, kažkurį atėmus Vilniaus vizija liktų nepilna. Leidinyje tokią dėlionę sukurti nėra sudėtinga, tačiau kažin kada šie kūriniai vėl susitiks parodoje? Antroji mozaika – Drėmos 1943 m. spalvotų linoraižinių su Gedimino kalnu ciklas. Tai labai įdomus kūrinys, kurį taip išsamiai pristatome pirmą kartą. Antroji parodos dalis „Kilnaus tvarumo iliuzija“ iliustruoja iki šiol gyvą požiūrį į Vilnių kaip į tyro grožio istorinį miestą, įkalintą viduramžių ir baroko epochoje. Pati esu nemažai rašiusi apie tokio įvaizdžio formavimąsi, provaizdžius, priežastis ir t.t., iki šiol neturėjau galimybės tai parodyti, sugretindama turinio ir ikonografijos požiūriu analogiškus lenkų (Leon Kosmulski, Michał Rouba, Ludomir Sleńdziński) ir lietuvių (šiuo atveju tai Antano Gudaičio ir Viktoro Vizgirdos nutapyti senamiesčio vaizdai) kūrinius. Dvi pirmosios parodos dalys – kontrastas tam, ką siekta parodyti: tai praradimai, netektys, žaizdos, sukrėtimai, mirtis, griuvėsiai. Per sugretinimą su taikos metais, man rodos, karo trauma atsiskleidžia daug stipriau, nei būtų susitelkta vien apie ją, išryškėja praradimų mastas.

Man buvo svarbu rasti šiame kontekste kertines sąvokas: trauma (Danutė Gailienė), tapatybė (Viktoras Bachmetjevas). Juos išaiškinus, pasakojimas nebegali būti vientisas bet kuria prasme. Viso ko persipynimą leidinyje ypač gerai demonstruoja fotografijos ir dokumentai, tarp jų vokai, atvirlaiškiai. Kodėl jiems skirta tiek daug vietos?

Abiejų parodų branduolys – dailės kūriniai, tačiau mano atveju be platesnio konteksto jie nepakankamai iškalbingi. Fotografijos, architektūros projektai, dokumentai, o kataloge dar ir tavo minimi pašto efemerai iš nuostabios Vyginto Bubnio kolekcijos padeda perteikti sąlygas, kuriomis gyveno dailininkai, kuriomis atsirado parodoje pristatomi kūriniai, primena, kad istorija yra daugiasluoksnė. Dažnai pasakoju mūsų šeimoje mėgstamą istoriją apie giminaitę vilnietę, kuri karo pabaigoje gavusi iš kaimo kiaušinių iškepė šeimai kiaušinienę. Jai nešant patiekalą ant stalo pasigirdo oro pavojaus sirena ir valgytojai ėmė kilti nuo kėdžių, kad bėgtų į slėptuvę. „Kas čia dabar! – supyko šeimininkė. – Tai dabar dėl to karo nevalgę būsit?“

Parodos katalogo išorė labai estetiška (dizainą kūrė Indrė Klimaitė), o turinys sukrečiantis. Kokie pagrindiniai tikslai buvo jį rengiant?

Katalogas pirmiausia yra parodos dokumentas. Tačiau knygos forma leidžia jame išplėtoti parodos koncepcijai ir eksponuojamų artefaktų suvokimui svarbias temas bei kontekstus. Man tik gaila, kad parodos biudžetas neleido labiau išsiplėsti. Užsakovai pageidavo kiek įmanoma trumpesnių, lengvai skaitomų ir suvokiamų tekstų. Išimtis šiuo požiūriu tik Andos Rottenberg tekstas. Ji adaptavo Katovicų parodai rašytą straipsnį, kuris gerokai ilgesnis už kitus, su nuorodomis. Kitus katalogo tekstus vadinčiau tyrimų sintezėmis. Pati ketinu atsigriebti monografijoje.

Man norėtųsi šį leidinį ir parodas rekomenduoti visiems, kam trūksta kultūros naudos pagrindimo. Kultūra karo ir pervartų istorijose atsiskleidžia kaip pirmo būtinumo reikmė, padėjusi išgyventi ir toliau gyventi. Gali padėti kalbėti skaudžiomis temomis, skatinti atsakingesnę politiką: pagalvoti prieš skirstant žmones rūšimis. Turinys sunkiasvoris, jo neįmanoma pateikti linksmai ir populiariai... Kita vertus, bent jau man matytoje mažojoje salėje, daugelis vaizdų nėra niūrūs, net atvirkščiai. Kaip čia taip?

Galiu tau tik pritarti dėl kultūros ir muziejų naudos. Manau, kad paroda įžiebs diskusijas dėl nepatogaus istorinio laikotarpio, kurį pristato. O apie to laikotarpio dailės pobūdį čia turbūt nebandysiu atsakinėti, nes tai nėra trumpa kalba. Be to, apie tai jau esu šiek tiek rašiusi savo straipsniuose.

Mindaugas Reklaitis, kataloge pristatydamas mažosios parodos architektūrą, akcentuoja tylos įspūdį, kurio siekė ekspozicijoje. Kieno tai idėja ir kuo buvo svarbi?

Tylos, aklino uždarumo įspūdžio, panaudodamas akustinę medžiagą ir pilką spalvą, Mindaugas nusprendė siekti išklausęs mano pasakojimo apie parodos idėją ir jos turinį. Tai tikslu koncepcijos požiūriu, vaizdu, galvojant ir apie karą, ir apie getą, ir apie geležinę uždangą, atskyrusią mus nuo likusio pasaulio po 1944 metų. Toks sprendimas taip pat leido labai aiškiai išskirti parodos dalis, suteikė palankų foną nedidelio kamerinio formato kūriniams, kurie vyrauja parodoje. Apskritai rengti parodą buvo lengva, nes visa komanda dirbo itin darniai. Ginčų nebuvo, visi girdėjome vieni kitus.

Parengė Monika Krikštopaitytė