7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Permainų galimybės

Į klausimus atsako Elona Lubytė

Elona Lubytė Vašingtono nacionalinėje galerijoje prie Katharinos Fritsch skulptūros (2013), stovėjusios ant ketvirto pjedestalo Trafalgaro aikštėje Londone. 2018 m. Iš asmeninio archyvo
Elona Lubytė Vašingtono nacionalinėje galerijoje prie Katharinos Fritsch skulptūros (2013), stovėjusios ant ketvirto pjedestalo Trafalgaro aikštėje Londone. 2018 m. Iš asmeninio archyvo

Elona Lubytė (g. 1964, Vilniuje). 1982–1987 m. studijavo meno istoriją ir teoriją Valstybiniame dailės institute (dabar – VDA), socialinių mokslų daktarė, 2000 m. VGTU Vadybos katedroje apgynė daktaro disertaciją „Šiuolaikinės dailės sistema ir jos vadyba“ (vad. prof. dr. Borisas Melnikas). Nuo 1987 m. dirba Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje šiuolaikinės lietuvių skulptūros (nuo 2018 – skulptūros) rinkinių saugotoja ir tyrinėtoja, rengia parodas, rašo apie šiuolaikinę Lietuvos dailę. Nuo 1991 m. Tarptautinės dailės kritikų asociacijos AICA Lietuvos sekcijos narė, 1998–2004 m. buvo jos vadovė. Nuo 2001 m. dėsto Vilniaus dailės akademijoje, UNESCO kultūros vadybos ir kultūros politikos katedroje, nuo 2011 m. profesorė. Šiemet jai įteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.

 

Karantinas Nacionalinėje dailės galerijoje laikinai užšaldė Tavo rengiamą Aleksandros Fledžinskaitės Kašubienės, Kasubos (1923–2019) parodą „Formuojant ateitį“, kuriai rengtasi beveik dešimtmetį. Teko laimė peržiūrėti parodos katalogą, labai įspūdinga medžiaga! Kaip ir rašai, jos asmenybė tikrai „atliepia kuratoriaus svajonę – atrasti nepažintą kūrėją“. Sakyčiau, kad ji yra, kaip dažnai pasitaiko, kažkiek žinoma, bet deramai nepažinta, o apstulbimas ateina tik peržiūrint kūrinius ir aplinkybes nuosekliau. Jos tvarumo, visų pojūčių įtraukimo, pasidaryk pats principai buveinių projektuose tokie aktualūs būtent dabar! Kas jos istorijoje įspūdingiausia Tau?

Pirmą kartą apie Aleksandrą Kasubą sužinojau XX a. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, rinkdama medžiagą tekstui apie lietuvių išeivijos skulptūrą Ingridos Korsakaitės ir Laimos Laučkaitės ruošiamam straipsnių rinkiniui „Išeivijos dailė. Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo“ (2003). Trikdė tai, kad trūko informacijos apie jos tampriųjų audinių buveinių atsiradimo kontekstą, darbus JAV viešosiose erdvėse. Rašydama straipsnį artimiau susipažinau su dažniau į Lietuvą atvykstančia, taip pat kaip ir Kasuba iš Šiaulių kilusia, Niujorko priemiestyje gyvenusia tapytoja ir skulptore Elena Urbaityte-Urbaitis (1922–2006). Ji, testamentu perdavusi savo kūrybinį palikimą Lietuvos muziejams (LDM, MKČ, ŠAM), paliko lėšų, taip pat įpareigojo mane rūpintis jo sugrąžinimu į Lietuvą bei pristatymu. Šią valią įvykdžiau surengusi parodą „Elena Urbaitytė-Urbaitis. Pasirinkimai. Laiko liudijimai: Kazys Daugėla, Jonas Mekas, Algimantas Kezys“ (2012, NDG), o man skirtą palikimo dalį panaudojau kelionėms.

 

Paskutinė kelionė iš Urbaitis lėšų buvo apsilankymas 2013-ųjų pavasarį pas A. Kasubą Albukerkyje, Naujojoje Meksikoje, kur po pusės amžiaus, praleisto Niujorke, 2001 m. menininkė persikėlė gyventi. Tuomet aptarėme jos 1975 m. tampriųjų audinių projekto „Spektro užuomina“ (1975) įgyvendinimo NDG centriniame vestibiulyje eigą. Prie projekto menininkė dirbo drauge su architektu Aleksandru Kavaliausku. Tuomet prasidėjęs mūsų susirašinėjimas tęsėsi iki A. Kasubos mirties, 2019 m. kovo 5 dienos. Susitikus antrą kartą, 2017 m., menininkė išsakė norą padovanoti savo kūrybinį palikimą Lietuvos dailės muziejui (nuo 2020 m. – LNDM). Didžioji siunta, kurios pakavimo, transportavimo, draudimo išlaidas apmokėjo ji pati, pasiekė muziejų 2018-ųjų liepą, paskutiniai darbai atkeliavo 2019-ųjų vasario pabaigoje, prieš pat autorės mirtį. Kartu su kūriniais muziejui buvo perduotas 8 000 vienetų skaitmeninis A. Kasubos archyvas, kurio originalai drauge su menininkės dokumentais saugomi Smithsono instituto Amerikos meno archyvuose (AAASI).

Parodoje pirmą kartą drauge eksponuojami LNDM dovanoti darbai, skaitmeninio archyvo atvaizdai, skolinti iš AAASI darbai ant popieriaus ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus – grafų Zubovų ir Fledžinskų šeimos daiktai ir dokumentai. Tikriausiai tai yra tankiausia gero meno eksponatų kiekį kvadratiniame centimetre iki šiol turinti paroda NDG. Šioje septynių dešimtmečių A. Kasubos kūrybinių ieškojimų istorijoje stipriausią įspūdį man paliko menininkės asmenybė. Ši unikali, savo vientisumu ir vizionieriškų polėkių išsipildymu mūsų modernizmo raidoje analogų neturinti karjeros istorija liudija menininkės nuostatą, kad „kūrėjo raida yra nulemta tik jo paties nuosprendžių bei pastangų, nesvarbu, kokioje santvarkoje jis ar ji gyventų“.

 

Koks, pačios nuomone, Kasubos kūrybos ir metafizikos, religijos santykis ir kuo ją reikėtų vis dėlto laikyti: ar atkaklia savamoksle, ar mokslininke, reikalingų žinių pasiekusia per eksperimentus, nors ir netapusia akademike tradicine prasme? Leidinyje šiais klausimais, regis, išsakomi skirtingi požiūriai (Julija Reklaitė ir Sandra Skurvida).

Buvo svarbu, kad pirmai retrospektyvinei A. Kasubos parodai skirtame kataloge būtų išsakytos skirtingos nuomonės apie jos plačią, vizionierišką meno, dizaino, architektūros, poezijos, utopinių ir metafizinių tekstų skalę (kiti autoriai: Paul J. Smith, Giedrė Jankevičiūtė, Inesa Brašiškė, Nic Goldsmith, Jing Liu, Kazys Varnelis). Tavo minimi tekstai aptaria skirtingas menininkės veiklos sritis: J. Reklaitės – architektūrą, S. Skurvidos – rašymą. Pažinus menininkės palikimą atrodo, kad jai ypač svarbus buvo ryšys su gamta, visata, ji siekė suprasti savo vietą šių matavimų skalėje. Manau, kad didžiojoje meno istorijoje neverta sureikšminti diplomų ir mokslinių vardų. Visais laikais meno pasaulį į priekį stumteldavo kūrėjo talento, darbštumo, valios bei atsakomybės galia, bebaimis siekis eksperimentuoti, būtent taip rasdavosi universalūs, aktualumo neprarandantys meno kūriniai. A. Kasuba priklauso šių menininkų šeimai.

 

Nekantrauju pamatyti parodą gyvai, o dabar nusikelkime į Tavo kūrybinės veiklos pradžią. Paroda ir jos katalogas „Tylusis modernizmas Lietuvoje 1968–1982“ (1997) tapo etapiniai. Tai pasakojimas apie „laisvąsias parodas“ privačiose ir paraštinėse erdvėse modernų meną engusio Brežnevo valdymo laikotarpiu. Kaip nuo publikavimo laiko pasikeitė požiūris į tada formuluotas mintis?

Tektų pradėti nuo studijų LSSR VDI ir sodrios pirmojo Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio atmosferos. Dailės istoriją studijavau sovietmečiu, dažniausiai iš neraiškių, nespalvotų iliustracijų, kurias komentuodavo skirtingų kartų dėstytojai. Tai žadino stiprų norą susitikti su originalu. Atgavus nepriklausomybę, atsivėrus pasauliui, stačia galva nėriau į naujas galimybes. Matyt, todėl nesu kieta teoretikė, greičiau stebėtoja ir vertintoja, rinkėja praktikė. Man svarbu pamatyti originalą, susitikti su juo dailininko dirbtuvėje, archyve, muziejaus saugykloje, parodoje, viešumoje, artimiau pažinti autorių siekius. Įdomu pasidalinti savo profesiniais atradimais ne tik su kolegų bendruomene rengiant parodas, sudarant leidinius. Esu detektyvų mėgėja, jų siužetuose randu sąsajų su dailėtyrininko darbu, kai dažnai tenka ieškoti ryšių tarp sprendimų, įvykių ir juos lėmusių aplinkybių.

 

Parodos ir ją lydėjusio katalogo atsiradimą lėmė noras surasti ir surinkti bei pažinti darbus, rodytus nuošalesnėse erdvėse, dailininkų dirbtuvėse, norėta šią menkai pažintą situaciją rekonstruoti. Ją rengdama jau studijavau doktorantūroje. Vadybos teorija vėrė kompleksiškesnį nei marksizmo-leninizmo klasikų požiūrį į politinius, ekonominius, sociokultūrinius sovietmečio modernizacijos procesus. Jau buvo pasirodę pirmieji naujai į totalitarinėje SSRS sistemoje procesus žvelgiančių dailėtyrininkų Igorio Golomshtoko, Boriso Groyso tekstai. Tačiau tada mano įžvalgos žymėjo romantizuotą, amžininkų atsiminimais pagrįstą požiūrį į LSSR vykusius modernizacijos procesus. Tą liudija ir parodos pavadinimui intuityviai pasirinkta, nepretenduojanti į teorines apibrėžtis metafora – tylusis modernizmas.

 

Šiandieną šio laikotarpio tyrimai įgauna naują pagreitį, plečiasi nagrinėjamų temų ir problemų laukas, veriasi nauji archyviniai šaltiniai. Emocinį santykį su tyrimų objektu keičia skirtingomis metodologinėmis prieigomis, gilesne patirtimi grįstas kritinis požiūris į mano jaunatviško romantizmo įžvalgas. Noras fiksuoti šiandienos tyrimų būvį paskatino 2018 metais surengti tarpdalykinį seminarą „Ar buvo tylusis modernizmas Lietuvoje?“ bei išleisti jo pranešimus atskiru leidiniu, VDA ACTA 95. Mūsų požiūriai keičiasi darant. Išryškėjo siekis žvelgt į įvykius dalykiškai (objektyviai), nedalinant meno pasaulių į juodą ir baltą, sutelkiant dėmesį į pustonius. 

 

Svarbu priminėti, kad šis projektas buvo įgyvendintas 1996 m. gavus Lietuvoje 1993–1999 m. veikusio Atviros Lietuvos fondo padalinio, George’o Soroso šiuolaikinio meno centro, paramą – 2500 JAV dolerių. SŠMC 10-ąjį dešimtmetį vykdyta veikla (dailėtyrininkų rengiamos dokumentacijos apie lietuvių dailininkus, stipendijos projektams, parodų namuose ir svetur organizavimas) buvo ypač svarbi mūsų dailei žengiant pirmus žingsnius į tarptautinę meno sceną, ugdant šiuolaikinės kuratorystės, naujosios dailės vadybos įgūdžius. Nežinia, ar aptariama paroda būtų įvykusi, jei ne SŠMC suteikta galimybė dalyvauti Ukrainos SŠMC padalinio Kijeve 1995 m. mokymuose, kur žiniomis apie tarptautinį šiuolaikinio meno gyvenimą dalinosi didžiųjų bienalių kuratoriai, muziejų ir galerijų vadovai. Internetinės prekybos laikais sunku įsivaizduoti, ką reiškė grįžti iš renginio su ką tik išleistu 1189 puslapių šaltinių rinkiniu „Art in Theory 1900–1990“, sudarytu Charleso Harrisono ir Paulo Woodo, kuriuo ir šiandien naudojuosi ruošdamasi paskaitoms.

 

Postūmiu tęsti tyrimus tapo SŠMC suteikta galimybė drauge su Alfonsu Andriuškevičiumi 1998 m. dalyvauti Vengrijos nacionalinio muziejaus Budapešte rengtoje sovietmečio dailės istorijos tyrimams skirtoje konferencijoje, kurioje dalyvavo B. Groysas. Ten susipažinau su iš Vengrijos kilusiu JAV nonkonformistinio SSRS meno kolekcininku, transporto magnatu Nortonu T. Doodge’u bei jo steigiamo „Zimmerly Art Museum“ kuratore Alla Rosenfeld. Bendradarbiavome rengiant Baltijos šalių dailės pristatymui skirtą katalogą „Art of the Baltics. The Struggle for Freedom of Artistic Expression under the Soviets, 1945–1991“ (2002).

 

Esu įsitikinusi, kad be Tavęs šiuolaikinės skulptūros atsinaujinimo istorija anaiptol nebūtų tokia ryški. Didžiulėje Mindaugo Navako parodoje „Šlovė buvo ranka pasiekiama“ (NDG, 2014) kuratorinis-vadybinis darbas buvo skaičiuojamas dešimtimis tonų, o kur dar stambūs projektai viešosiose erdvėse. Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ peripetijas, kurios daug atskleidžia apie visuomenę ir politiką, sudėjai į knygą „Vieno projekto apkalta“ (2011). Kas svarbiausia šiame bare ir kokios aktualijos, svajonės dabar?

Nuo 1988 m., kai drauge su Rasa Andriušyte (dabar Žukienė) Klaipėdos parodų rūmuose surengėme vieną pirmųjų dailėtyrininkų rengtų parodų „Žmogaus ženklai. Piešiniai, skulptūra ir fotografija“, patekau į gerų darbų ir kūrėjų sūkurį, kuris lėmė daug to, kas nutiks ateityje. Tada žodžio „kuratorius“ dar nežinojau, atlygį gavome pagal autorinę sutartį už referatą parodos tema.

 

Šiuolaikine lietuvių skulptūra susidomėjau studijų metais, anuomet LSSR VDI vykdavo studentų mokslinės draugijos (SMD) parodos, kuriose buvo eksponuojami ne paskaitose sukurti darbai. Dailės istorikės dalyvaudavo jų aptarimuose. Čia susipažinau su būsimomis kolegėmis Giedre Jankevičiūte, Rasa Andriušyte, pradėjau bendrauti su skulptoriais Algiu Lankeliu, Artūru Raila, Arvydu Ališanka. Studijų pabaiga sutapo su permainų pradžia. 1987–1990-ieji buvo judrūs, naujos meno praktikos tapo matomos viešumoje, konkuravo su oficialia daile. 1997 m. vasarą dešiniame Neries krante, priešais revoliucijos muziejų (dabar NDG), buvo atidengtas ir šiandien stovintis monumentas „Tarybinės liaudies žygdarbiams įamžinti“ – Juozo Mikėno „Pirmųjų kregždžių“ (1964) kartotė (įgyvendino Konstantinas Bogdanas ir Dovydas Zundelovičius). O senamiestyje, greta Vilniaus universiteto esančiame Alumnato kiemelyje, atidaryta Alvydo Lukio, Gintauto Trimako fotografijų ir Mindaugo Navako betoninių išklotinių – pirma naujojo meno viešojoje erdvėje – paroda, įtakojusi „Žmogaus ženklų“ parodos sumanymo pasirinkimą.

 

Iš svarbesnių man – M. Navako 2014 m. retrospektyva NDG ir Neries krantinės skulptūrų projektas, įgyvendintas su VEKS 2009 komanda ir tuomet viešųjų erdvių humanizacijos programos koordinatore Laima Kreivyte. Džiaugiuosi, kad pavyko pastatyti ir išsaugoti skulptoriaus Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arką“ (2009), nugalėti politiniu lygmeniu inicijuotą vertybinį karą, pasibaigusį 2015 m. menininko kūrybos įvertinimu Nacionaline kultūros ir meno premija. Tada supratau, kad nors viešosiose erdvėse saugesni yra laikini projektai, pastatyta ilgam „Krantinės arka“ kasdien liudija toleranciją kitaip matančiam ir mąstančiam. Smagu stebėti susitelkusios į šiuolaikinių skulptorių kūrybą galerijos „(AV17)“ veiklą. Tikiu, kad po pandemijos grįžus į įprastą gyvenimą išaugs susitikimo su originalu, skulptūra viešumoje poreikis.  

 

Deja, XX a. pradžioje ispanų filosofo José Ortegos y Gasseto teiginys, kad naujasis menas visada bus mažumos, nes didžioji dauguma pripažįsta realistinį, galioja ir šiandien. Nesižaviu populistinėmis dailės ir politikos santuokomis. Todėl pasisakiau prieš pokario, 1952 metais lietuvių skulptorių sukurtų dekoratyvinių Žaliojo tilto skulptūrinių grupių nukėlimą. Nenoriu, kad nukeltų J. Mikėno paminklą Petrui Cvirkai (1959). Svajoti apie ateitį galime tik žinodami, ką, kodėl ir kaip išgyvenome!

 

Kadangi Tavo karjeros pradžia glaudžiai susijusi su šalies išsilaisvinimu ir tarptautinės sferos atsivėrimu, o dėstoma disciplina – dailės vadyba, noriu paklausti ir apie tai tada ir dabar.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, profesinių kelionių trauką ir grįžtamąjį ryšį išgyveno visų sričių profesionalai, ne išimtis – dailėtyra. Įdomu prisiminti lūžį, kaip pirmos pažintinės kelionės autobusais po Europą nuo 1990-ųjų tapo darbinės: Lietuvos dailės muziejaus vyr. rinkinių saugotoja Loreta Marija Meškeliavičienė rengė ekskursijas po Prancūzijos, Olandijos, Anglijos, Ispanijos muziejus, kultūros paminklus. Gerai įsiminė Anderso Kreugerio surengta ekskursija į tarptautinę parodą „Art Helsinky 1995“, kur Gediminas Urbonas eksponavo Senį besmegenį iš juodo granito, SŠMC surengtos ekskursijos į Baltijos šalių dailės parodą „Asmeninis laikas“, sumanytą Varšuvos nacionalinės dailės galerijos „Zachęnta“ direktorės Andos Rottenberg kartu su Baltijos SŠMC pagrindinėmis kuratorėmis Sirje Helme, Helena Demakova ir Raminta Jurėnaite, ir pirmo Venecijos bienalėje Lietuvos paviljono atidarymą 1999 metais.

 

Būta ir kitų, privačių inciatyvų, atveriančių langus į pasaulį. Nepriklausomybės pradžioje VDA dėstęs JAV lietuvių kilmės tapytojas Kęstutis Zapkus 1993 m. pasikvietė į Lietuvą savo bičiulę Margo Maxwell Macdonald iš Londono. Susipažinome ją šefavusios dailėtyrininkės S. Skurvidaitės paprašius pavedžioti po skulptūros saugyklas. Netrukus įkurtas jos privatus fondas „The Westerly Trust“ (1993–2008) skatino bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir Didžiosios Britanijos. Viena iš fondo teikiamų paramos formų tapo stipendija, leidžianti menininkui ar dailėtyrininkui atvykti į Londoną bei savaitę gyventi M. Maxwell Macdonald ir Donaldo Macdonaldo namuose Čelsyje, gavus dienpinigius užsiimti tuo, kas svarbu. Pirmą kartą čia apsistojau atvykusi į 2000 m. Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) kongresą, skirtą „Tate Modern“ atidarymui. Kartu fondas teikė 200 svarų paramą Lietuvoje įgyvendinamiems projektams, kurios sulaukė mudviejų su G. Jankevičiūte rengiama Juozo Mikėno kūrybos šimtmečiui skirta paroda „Klasikos ilgesys. Juozo Mikėno kūryba tarp Paryžiaus ir Lietuvos“ (2001, LDM), mano kuruoti projektai „Apie gamybą“ (Nacionalinis M.K. Čiurlionio muziejus, Kaunas, 2002), „Skulptūra Neryje“ (Vilnius, 2003). Šį privačiu dėmesiu ir pasitikėjimu paremtą palaikymo ir paramos būdą, už kurį atsiskaitoma įgyvendintu sumanymu, su nostalgija prisiminiau neatsitiktinai. Tai nutinka kiekvieną kartą susidūrus su pas mus įsitvirtinusia projektinio kultūros sklaidos finansavimo modelio biurokratizacija, dažnai perviršine sprendimus priimančių ekspertų galia. Tačiau tai – atskiro pokalbio tema.  

 

Dabartinę Lietuvos dailės situacijos pusiausvyrą tarptautiniame ir namų lygmenyje vertinu dviprasmiškai. Viena vertus, per tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos menininkai ir kuratoriai sulaukė tarptautinio pripažinimo, o greta viešojo sektoriaus radosi patrauklių privačių, meno rinkos dėsnius atliepiančių iniciatyvų. Kita vertus, tenka apgailestauti, kad tarptautinis šiuolaikinio meno pripažinimas, kaip ir naujosios meno praktikos, ypač jaunųjų menininkų darbai, kuriems finansinė paskata ypač svarbi, dėl sudėtingų biurokratinių procedūrų ir menko finansavimo vangiai papildo viešojo sektoriaus, nacionalinių muziejų rinkinius. Šiuolaikinės skulptūros kolekcijoje saugomas vienas Venecijos bienalėje Lietuvai atstovavęs kūrinys – Žilvino Landzbergo „Stalas“ (2017), eksponuojamas 2019 m. atnaujintoje NDG pastovioje ekspozicijoje. Jis buvo įgytas 2018 m. rudenį, praėjus metams po pristatymo!

 

Dėkoju už mintis, lieka ir toliau tikėtis, kad Lietuvoje kūrėjai bus vertinami konkrečiais sprendimais.

Elona Lubytė Vašingtono nacionalinėje galerijoje prie Katharinos Fritsch skulptūros (2013), stovėjusios ant ketvirto pjedestalo Trafalgaro aikštėje Londone. 2018 m. Iš asmeninio archyvo
Elona Lubytė Vašingtono nacionalinėje galerijoje prie Katharinos Fritsch skulptūros (2013), stovėjusios ant ketvirto pjedestalo Trafalgaro aikštėje Londone. 2018 m. Iš asmeninio archyvo
Aleksandra Kasuba prie eksperimentinių 3D modelių savo dirbtuvėje. 1983 m. Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas LNDM
Aleksandra Kasuba prie eksperimentinių 3D modelių savo dirbtuvėje. 1983 m. Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas LNDM
Aleksandros Kasubos su Niujorko vizualiųjų menų mokyklos studentais sukurta aplinka, kurioje gyveno per 1972-ųjų festivalį „Whiz Bang Quick City 2“ Vudstoke. Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas LNDM
Aleksandros Kasubos su Niujorko vizualiųjų menų mokyklos studentais sukurta aplinka, kurioje gyveno per 1972-ųjų festivalį „Whiz Bang Quick City 2“ Vudstoke. Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas LNDM
Aleksandros Kasubos Niujorko vizualiųjų menų mokyklos studentai kuria aplinką, kurioje gyveno per 1972-ųjų festivalį „Whiz Bang Quick City 2“ Vudstoke. Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas LNDM
Aleksandros Kasubos Niujorko vizualiųjų menų mokyklos studentai kuria aplinką, kurioje gyveno per 1972-ųjų festivalį „Whiz Bang Quick City 2“ Vudstoke. Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas LNDM
Aleksandros Kasubos Niujorko vizualiųjų menų mokyklos studentai kuria aplinką, kurioje gyveno per 1972-ųjų festivalį „Whiz Bang Quick City 2“ Vudstoke. Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas LNDM
Aleksandros Kasubos Niujorko vizualiųjų menų mokyklos studentai kuria aplinką, kurioje gyveno per 1972-ųjų festivalį „Whiz Bang Quick City 2“ Vudstoke. Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas LNDM
Aleksandros Kasubos Niujorko vizualiųjų menų mokyklos studentai kuria aplinką, kurioje gyveno per 1972-ųjų festivalį „Whiz Bang Quick City 2“ Vudstoke. Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas LNDM
Aleksandros Kasubos Niujorko vizualiųjų menų mokyklos studentai kuria aplinką, kurioje gyveno per 1972-ųjų festivalį „Whiz Bang Quick City 2“ Vudstoke. Skaitmeninis Aleksandros Kasubos archyvas LNDM