Muziejus kaip bendruomenė

Vokiečių gatvės 6 / 10 numeriais pažymėto namo pirmajame aukšte bei rūsyje penkeriems metams įsikūrė Vilniaus miesto muziejus (VMM). Jo atidarymas siejamas ir su 2023-iaisiais rengiamu minėti Vilniaus 700-uoju gimtadieniu. Buvo numatyta, kad lankytojai čia galės ne tik domėtis miesto istorijomis, jiems bus pasiūlyta ir susitikimų erdvė su kavine ir skaitykla. Laukiant ne tik naujojo, bet ir visų muziejų atidarymo, Monika Krikštopaitytė kalbina VMM direktorę, meno istorikę, mokslų daktarę Rasą Antanavičiūtę.

Idėja įsteigti Vilniaus muziejų XX a. pradžioje buvo gyva, aktuali ir vykdoma. Tik kad tuo užsiėmusios Mokslo bičiulių bei Mokslo ir meno draugijos ne visai sutarė dėl turinio. Skyrėsi  požiūris, kiek vietos turėtų užimti kraštotyra ir dailė. Ar šiandienos Vilniaus muziejaus panašūs klausimai nekankina? 

Na, tokių dilemų nebesprendžiam. Dailė greičiausiai bus pasitelkiama pasakojant miesto istorijas, o kraštotyra dabar nemadingas užsiėmimas, bet jei į jį pažvelgsime naujai ir pavadinsime, pavyzdžiui, antropologija, tuomet taip, Vilniaus muziejui tai tikrai nesvetima. Tik mūsų tiriamas ir pristatomas „kraštas“ urbanizuotas, dirbsime miestotyros, o ne kraštotyros darbus. Apskritai į miestą žiūrime kaip į kompleksinę sistemą, kurioje sąveikauja gamta ir kultūra, žmonės ir paveldėtos bei naujos urbanistinės struktūros, istorija ir ateitis. Na, ir pagal apibrėžimą kraštotyra užsiima mėgėjai laisvalaikiu, o mes kol kas atiduodame muziejaus reikalui ir laisvalaikį, ir visas savo darbo dienas.

Muziejus šiuo metu neketina turėti nuolatinės miesto pažinimo ekspozicijos. Tai sąlygoja ir turimos nedidelės patalpos, ir ambicijos parengti naujai Vilnių pristatantį pasakojimą, o tam reikės ne mažiau kaip 2–3 metų.

Laikinos parodos bus skirtos tam tikriems gyvenimo mieste ir miesto kultūros aspektams. Čia svarbiausia bus pasakojimas, o ne atskiri artefaktai, nors ypatingi originalūs daiktai neabejotinai svariai praturtina ekspoziciją. Dėl to kartais galime eiti į kompromisą ir pasidaryti kopiją ar susifantazuoti istoriniuose šaltiniuose neužfiksuotą ir šykščiai aprašytą Vilniaus krikščionių skerdėjų-mėsininkų altorių. Turime daugiau laisvės nei dailės muziejai. Kita vertus, ekspozicijos formavimo ir istorijos papasakojimo priemonių klausimas tikrai aktualus – kaip papasakoti daugeliu atvejų knyginę istoriją parodoje? Kiek protinga „dėti“ teksto, kiek dokumentų? Kiek kopijų, o kiek originalų? Kiek 2D, kiek 3D, o kiek skaitmeninių, interaktyvių eksponatų, kad paroda būtų dinamiška, pagavi, kad lankytojo akis nepaklystų tarp raidžių, brėžinių ir ekranų? Ir kaip visa tai darant tilpti į biudžetą? Atrodo, kad į šiuos klausimus teks ieškoti atsakymų dirbant, bandant ir klystant.

XX a. pr. istorija ir jūsų apklausa, per kurią paaiškėjo, kad muziejaus idėją palaiko 80 proc. apklaustųjų, rodo, jog miestas nori savo muziejaus. Anuomet miestiečius apėmė dovanojimo vajus, greitai kilo patalpų eksponatams laikyti klausimas. Jei toks vajus vėl kiltų, ko labiausiai lauktumėte? O ko mažiau?

Toks vajus būtų tikra šventė! O labiausiai laukiame eksponatų su istorija – daiktų, kurie pasakoja apie vietą, kurioje buvo, žmones, kurie juos turėjo ar sukūrė, jų likimus, miesto įvykius, ženklus, nuotaikas. Apskritai muziejus renka daiktus, kurie buvo pagaminti Vilniuje arba yra kaip nors su Vilniumi susiję, miesto ir miestiečių nuotraukas ir dokumentus, architektūrinius brėžinius ir maketus. Bet taip pat ketiname rinkti istorijas bei pasakojimus, miestiečių prisiminimus ir įspūdžius. Kol kas labiausiai orientuojamės į numatytas parodas: miestas ir mėsa, mūsų namas Vokiečių g. 6, kiek vėliau – neįgyvendinti Vilniaus projektai, gyvenimas Vokiečių gatvėje, Vilniaus suvenyrai, Viršuliškės. Ypač džiaugiamės, jei pavyksta gauti dovanų artefaktų, kurie gali keliauti tiesiai į ekspoziciją.

Vilniaus istorija yra ir tautinių nesutarimų, konfliktų istorija, kurių visai neutraliai gal ir neįmanoma perteikti. Ką darysite su jais?

Bandysime eiti akademiniu keliu – tirti ir pristatyti faktus, ne jų interpretacijas. Dažnai faktai kalba įtikinamiau nei moralizuojantys apibendrinimai. Kita vertus, miesto muziejus neketina būti neutrali institucija. Greičiausiai vienu ar kitu klausimu teks arba norėsis išreikšti savo poziciją. Tokiu atveju pirmiausia įsigilinsime ir tik tada pasiūlysime savo versiją, kuri nebūtinai turi būti galutinė. Muziejuje dirbantys žmonės nėra visažiniai, bet turi savo nuomonę. Ypač jautriai reaguojame ir neigiamai vertiname diskriminacinį, perdėtai nacionalistinį atspalvį turinčius pasakojimus ir tokioms nuostatoms nuoširdžiai priešinamės. Esame sutarę būti atviri ir nevengti nepatogių temų, pamatuotų provokacijų, atskleidžiančių pamirštus, užblokuotus, nevienaprasmiškus Vilniaus praeities epizodus. Muziejus turi kelti klausimus ir skatinti vilniečius ieškoti atsakymų. Vilniaus istorijoje vis dar yra daugybė pilkų zonų, per kurias eiti rizikinga, bet įdomu ir prasminga.

Koks numatomas muziejaus santykis su gidų ir ekskursijų po Vilnių kontekstu?

Rengsime savo ekskursijas, kurios lydės mūsų parodas, bet taip pat draugausime ir su dabar dirbančiais ekskursijų kūrėjais ir vadovais. Mums ypač prie širdies tokios iniciatyvos kaip „Gatvės gyvos“ ar „Neakivaizdinis Vilnius“. Apskritai jaunas muziejus vadovaujasi bendradarbiavimo, o ne konkuravimo idėja. Kviečiame vyresnes iniciatyvas kartu kurti naujus projektus, prisidėti prie muziejaus parodų rengimo ir kitų veiklų. Džiaugiamės, kad dabar ekskursijų siūloma daug, kad yra iš ko rinktis, o dar labiau džiaugiamės, kad netrūksta į jas einančių žmonių.

Šiuolaikinių muziejų samprata ir funkcijos labai keičiasi. Tradiciniai, ilgus metus gyvenantys muziejai dažnai būna priklausomi nuo savo senais kriterijais komplektuotos kolekcijos. Ką Jūs turite dabar ir kokia funkcija ar muziejaus vizija aktualiausia šiuo metu?

Kad ir kokiais kriterijais vadovaujantis buvo komplektuojami muziejų rinkiniai – jie yra didelis lobis. Nauja Varšuvos miesto muziejaus komanda paveldėjo, regis, tikrai naftalinu dvelkiantį ir dydžiu pribloškiantį 300 tūkstančių eksponatų rinkinį, kurį peržiūrėti ir pervertinti, atrodė, neįveikiamas darbas. Ir ką gi? Prieš kelerius metus iš naujo atsivėręs muziejus yra stiprus būtent naujai susistemintu rinkiniu ir kuruotais ekspozicijos kambariais, kuriuose kiekviename pristatoma vis kita rinkinio dalis – Varšuvos atvirukai, undinėlės (miesto herbas), paminklai, pakuotės, relikvijos, sidabras, tapyba (pristatoma pagal siužetus) ir t.t. Vilniaus muziejus šiandien savo rinkinyje turi 5 artefaktus – vieną įsigytą, kitus padovanotus. Viską, ko reikia parodoms, tenka skolintis arba pasidaryti patiems. Esame be galo dėkingi Vilniaus ir ne Vilniaus muziejams, archyvams, bibliotekoms ir kolekcininkams, kurie padeda rasti mums aktualius eksponatus ir maloniai sutinka juos paskolinti. Be tokios pagalbos mūsų veikla būtų sunkiai įsivaizduojama. Pirmajai parodai objektus skolinamės iš 26 savininkų.

Na, o kalbant apie šiuolaikinių muziejų sampratą ir funkcijas, man ypač krenta į akis ir patinka tendencija kurti muziejus kaip bendruomenes. Muziejus dabar nebėra vieta, kurioje tyliai apeini ekspoziciją ir pasišalini. Tai savotiški bendraminčių klubai, kuriuose žmonės praleidžia daugiau laiko, nei reikia parodai apžiūrėti, kur vyksta įvairiausi renginiai, kvepia kava, galima užeiti einant namo po darbo ir maloniai pasikalbėti su draugais (kaip laukiu tokių momentų!). Svajojame apie tokią atmosferą ir Vilniaus muziejuje. Turėsime kavinę su skaitykla, tikimės, kad ją pamėgs ne tik skanios kavos, bet ir Vilniaus mylėtojai, kviesime į susitikimus, pokalbius, kino peržiūras. Kad tik vėl būtų įmanoma įprastai funkcionuoti.

Ar muziejus rinks, sistemins ir pristatys leidinius apie Vilnių?

Muziejus jau tai daro. Turime beveik 200 įvairiausių žanrų knygų apie Vilnių, kurios laukia kavinės-skaityklos atidarymo ir susitikimo su skaitytojais bei vartytojais (yra daug albumų). Šiek tiek didesnis rinkinys yra muziejaus bibliotekoje, kuri taip pat bus prieinama tiems, kurie domisi Vilniumi ir jį tyrinėja. Iš širdies dėkoju su muziejumi bendradarbiaujančioms leidykloms, padovanojusioms savo leidinius. Tikiuosi, kad ir skaityklos, ir bibliotekos rinkiniai ateityje dar išaugs.

Taip, mes mielai taptume knygų apie Vilnių pristatymų vieta! Apskritai norėtųsi, kad muziejus būtų informacijos apie Vilnių sklaidos centru ir patikimu partneriu siekiantiems geriau pažinti miestą. Ketiname bendradarbiauti su savivaldybės agentūra „Go Vilnius“, rinkti ir teikti informaciją apie Vilniaus pažinimo iniciatyvas ir ekskursijas. Kol kas tokiam darbui neturime pakankamai darbuotojų, bet tikimės, kad laikui bėgant muziejaus komanda išaugs.

Viename iš interviu mini, kad muziejus yra skirtas labiau vilniečiui nei turistui, o objekto tyrimus turėtų atlikti įvairūs specialistai, t.y. mokslininkai. Kaip jungsite šiuos du segmentus, kaip tarp jų rasis kalba, supratimas?

Man atrodo, kad muziejaus misija ir yra tuos du segmentus sujungti ir lankytojams maloniu būdu papasakoti apie naujausius ir įmantriausius mokslinius tyrimus bei atradimus. Muziejams tenka vertėjo, mediatoriaus vaidmuo ir jis svarbus abiem susikalbėti bandančioms (ar nebandančioms) pusėms: mokslininkams svarbu, kad jų darbas būtų vertinamas, juo pasitikima ir remiamasi, o žiūrovams malonu nustebti, plėsti akiratį, sužinoti naujų dalykų, pamatyti įprastus reiškinius kitaip.

Jei kultūros žinovai sudarytų vienos dešimties balų skalės kraštutinumą, o vilnietis ne iš humanitarinės srities – kitą, kur norėtų būti muziejus ar kiek šios skalės norėtų aprėpti?

Idealioje ekspozicijoje ir vienas, ir kitas randa kažką, kas traukia. Ir greičiausiai tai ne tie patys dalykai. Nesitikiu, kad visi lankytojai perskaitys visus tekstus ir apžiūrės visus eksponatus. Visiškai užtenka, jei atėjęs žinovas ar atsitiktinis lankytojas ras vieną du eksponatus arba istorijos atkarpą, kuri pasirodys svarbi ir išliks galvoje ar širdyje ilgesniam laikui. Tad greičiausiai šioje skalėje matau muziejų per vidurį.

Muziejaus atidarymas planuotas sausio pabaigoje. Kokie planai dabar? Gal per karantiną kilo naujų sumanymų, sprendimų?

Oi, tik neklausk apie planus. Planavome pirmą parodą atidaryti gruodžio 11, tada sausio 22, tada kovo 19. Dabar nieko nebeplanuojame. Laukiame. Kovo 19–26 d. būsime pasiruošę atsidaryti, o kada pavyks, pažiūrėsim. Ir baisu, ir šiek tiek juokinga, kad galbūt kartojasi tarpukaryje įsteigto, bet taip lankytojams ir neatsidariusio Vilniaus miesto muziejaus istorija. Jis buvo įsteigtas 1933 m., turėjo atsidaryti 1939 m. rudenį. Kaip žinome, tą rudenį viskas pasikeitė ir muziejus prarado aktualumą.

Labai norėtųsi, kad nauja institucija atsidarytų gyvai, ne virtualiai. Kad ir kaip bus ribojamas lankytojų skaičius, priimti žmones muziejuje bus didelė šventė. Tikimės, kad užteks kantrybės laukti.

Ačiū už skirtą laiką, labai laukiu ir aš.

Parengė Monika Krikštopaitytė