Elektros marionetės

Agnė Narušytė: Dabar parodos nevyksta, galerijos uždarytos, ką veiki?

Aurelija Maknytė: Nejaučiu, kad parodos nevyksta, nes retkarčiais galerijos „Kairė–dešinė“ parodas pafilmuoju archyvui. Beje, jau užsidariusi Algirdo Jako paroda – puiki. Aišku, man labai trūksta tų pasivaikščiojimų. Bandau žiūrėti virtualius turus. Taip po savo parodą „Gamtos kabinetai“ vaikščiojau. Toks keistas jausmas. Sunku net įvardinti. Kai vaikštau po virtualią erdvę, neįsidėmiu, kas mane užkabina, nes tai – lyg žaidimas, pati suvirtualėju. Kaip tau atrodo, kas tai?

Bet, aišku, labai gerai, kad tų virtualių turų atsiranda. Tai supratau betvarkydama daiktus (dabar laiko šiek tiek daugiau) – atrandu senienų. Parodos „Dėl grožio“ katalogą radau (ŠMC, 1995). Ir kaip įdomu! Galvojau, kad tą parodą mačiau gyvai – man visąlaik taip atrodė. Bet kai pavarčiau katalogą, paskaičiau, paaiškėjo, kad turbūt nemačiau tos parodos. Ir kadangi tame kataloge nėra parodos ekspozicijos nuotraukų – tik sudėti darbai, – tai suprantu, kad, ko gero, pasiklydau, kad neatpažįstu tos parodos. Taip ir liko klaustukas, ar mačiau, ar nemačiau. Va nueičiau virtualiai pasižiūrėti, gal ir suprasčiau.

A. N.: Bet anų laikų virtualios parodos formatas jau turbūt nebeveiktų. O katalogai tebėra ir jie padeda užpildyti spragas. Tavo minėtos ir kitų svarbių parodų nemačiau, nes tuo metu studijavau užsienyje. O čia tokie dalykai vyko! Jaučiausi svarbų etapą praleidusi, tad grįžusi puoliau vartyti katalogus, skaityti tekstus. Susidarė įspūdis, kad viską iš tikrųjų mačiau – tarsi vaikščiojau po miestą žiūrinėdama „Kasdienybės kalbos“ (1996) objektus.

A. M.: Man labai įdomus patirties atsiradimo klausimas – kaip į jį atsakytų vizualumo tyrinėtojai. Kaip galvoje konstruojasi parodos erdvė? Nes, atrodo, pakeliauji ekrane po tas parodas, ir tarsi pabuvai, bet tai – vis tiek kažkas kito. Gal reikia fiziškai eiti, nes parodoje jauti savo kūną. O tame virtualiame ture mane labiausiai glumina keistas bekūniškumo jausmas. Gauni tokią schemelę, gali prieiti, pasisukti, bet tu neprieini. Toks jausmas, kad tuos daiktus prisitraukiu kaip objektyvu. Gal todėl, kad kojos nejuda – keistas psichologinis efektas. Toks pakaitalas, erzacas. Bet, kita vertus, geriau negu nieko. Vien jau dėl to, kad gali apmąstyti tą buvimo, bet nebuvimo, gyvo vaikščiojimo išjungimo patirtį.

A. N.: Taip, ne vaikštai, o sklandai, ir dar nerangiai – mano žvilgsnis vis „nukrinta“ ant grindų. Arba skrieji kiaurai į tolimiausią kampą, ko realiai nedarytum. Ir prisitrauki ne daiktą, o animuotą atvaizdą. Kažkodėl paroda, apie kurią tik skaičiau kataloge, man atrodo gyvesnė negu taviškė, kurią ne tik mačiau ekrane, bet ir kuravau. Gal čia prisideda katalogo materialumas? Čiupinėju tuos aptriušusius puslapius. Katalogas nesimuliuoja gyvo vaikščiojimo po parodą, tik pateikia kūrinių atvaizdus, kuriuos pati susiuvu vaizduotėje į pasakojimą. Klajodama 3D vizualizacijoje nekuriu pasakojimo – ten šaudau ir žiūriu, į ką pataikysiu. Tai daugiau lošimas ar nuotykis.

A. M.: Daiktiškumas veikia žmogų. Žiūrėk, mes kalbamės ekrane. Iš pradžių buvo techninis nesklandumas: tave mačiau, o savęs nemačiau ir to man trūko. Bet kai gyvai bendraujam, man nereikia savęs matyti.

A. N.: Kai abi esame ekrane, kuriasi buvimo kartu efektas.

A. M.: Taip, būtent. Tai reiškia, kad aš perkeliu savo kūniškumą į ekraną tam, kad galėčiau susivokti esanti kažkur šalia tavęs. Kad mes kartu sėdim. Man atrodo, karantinas iškels labai įdomių santykio su aplinka ir pasauliu rakursų. Nebūtų taip nutikę, net nepagalvotum, kad taip keistai gali klostytis savęs suvokimas ekrane kaip tikro arba netikro dalyko.

A. N.: Tikrumo įrodymais tampa šmėkštelėjančios mintys. Pavyzdžiui, vakarojam su seseria virtualiai. Ji sako: man alus baigėsi. Sakau: aš dar turiu, galiu tau įpilt. Juokiamės.

Bendraujant su vaizdu pasimiršta nesusitikimas. Gal 3D parodų vizualizacijų patirtis būtų tikresnė, jei ten galėtum su kuo nors pabendrauti?

A. M.: Pavyzdys gali būti „Google maps“, kur gali paimt žmogeliuką už galvos, įmest į tam tikrą vietą, ir tada tarsi būdamas toje vietoje pamatai aplinką, kadaise iš palydovo nufilmuotą. Jei galėtum save paimti ir įmesti į tą virtualią parodą kaip kokį personažą, galbūt labiau veiktų, nes save stumdytum ir įsivaizduotum, kad vaikštai kaip koks padarėlis toje parodoje.

A. N.: Reikėtų išnaudoti avatarų galimybes. Juk juos galima permodeliuoti, tai gal galėtum po virtualią parodą pasivaikščioti būdamas skirtingais personažais? Gali būti vaikas, gali būti bobutė... jie kažkaip kitaip patirtų parodas.

A. M.: Norėčiau pasižiūrėti tokią parodą kaip ne aš. Jeigu būčiau vaikas, labai kitaip matyčiau, nes žemesnis rakursas ir šiaip mažiau patirčių – galbūt tada įžiūrėčiau tai, ko nebesugebu įžiūrėti. Dar iš gyvūno rakurso norėčiau pažiūrėti. Nes jeigu būčiau šuo, gal kokius kelmus bėgčiau apuostyt ir apmyžt.

A. N.: Tavo parodoje prie kaulų labai trauktų.

A. M.: Ne, kaulai per aukštai nedideliam gyvūnui.

A. N.: Bet užuostum, kad jie ten yra.

A. M.: Ir iš paukščio rakurso būtų įdomu patirti. Gal tai ir yra virtualios realybės ateitis, kai įlindęs į kostiumą taktiliniais jutikliais galėsi įsijausti į visokius personažus.

A. N.: Panašių technologijų jau yra – kuriančių visai realią kūnišką patirtį.

A. M.: Taip, žaidimų technologijos, kol kas nelabai traukia išbandyti, bet mačiau: žmogus „slidinėja“ su virtualios realybės akiniais, realiai mataruoja lazdomis, aplinkiniai ekrane stebi jo avatarą čiuožiantį, o jam už nugaros stovi koordinatorius, nuolat pasiruošęs pagauti krintantį žmogų, nes jis taip įsijautęs, kad gali nukristi nuo tų slidžių, kurių nėra. Galbūt toks metodas stipriau veiktų.

A. N.: Galėtum nukristi nuo estetinio įspūdžio. Ar atsiklaupti priešais kūrinį, kaip kadaise beveik padarė Alfonsas Andriuškevičius.

A. M.: Tai man priminė televizijos laidą „Galerija“ – sena tokia, 9-ojo dešimtmečio vidurio. Į detektyvą įsivėliau. Draugai ieško vieno kūrinio autoriaus, tai atsirado proga pasižiūrėti laidą apie parodą „Jutempus“. Juokinga, ir tie laikai atrodo tokie juokingi žiūrint iš dabartinio rakurso, iš ateities. Gerai, kad daug parodų pafilmavo. Tiesiog vaikšto kamera, niekas per daug nekomentuoja ir rodo erdves su kūriniais. Autorių nėra, informacijos kiekis minimalus. Ir staiga Andriuškevičius kalba apie vieną Lino Katino kūrinį, toks ilgas pamąstymas, ką ten kas reiškia. Nuo anonimiškumo iki tikslaus įsigilinimo. Žiauriai patiko. Puoliau visas laidas žiūrėti. Nejučia palyginau su savo patirtimis, kai randu senus katalogus, vartau ir suprantu, kad nežinau – mačiau ar nemačiau. Visa parodų planeta – stebiesi, kiek visko padaryta, kažką girdėjai, kažką matei, bet va neatsimeni. Bet kaip smagu pamatyti, labai smagu, kad išlikę. Ekrane gali tą pasivaikščiojimą patirti, nes aprašymas spaudoje su pora nuotraukų to nesukuria. Paraleliai galvojau apie virtualius parodų turus. Kūniškai būdama parodoje gal kažkaip ją prisijaukinu. Gyvas parodos pamatymas yra ypatinga patirtis. Jos negali nei lyginti su teksto perskaitymu. Net jei būtų storiausia knyga apie vieną kūrinį. Vis labiau tą jaučiu. Ir studentus verčiu eiti į parodas. Kai būna atidaryta, aplankom, kiek spėjam. Visąlaik įkyriai zyziu, kad tai svarbu.

A. N.: Aš irgi „Galerijos“ fragmentą pažiūrėjau. Ten įkūnytas žvilgsnis – ir iš viršaus žiūri, vaikšto, tave vedžioja, vaizdu pasakoja. Ir kiti žmonės vaikšto. Erdvė nėra sterili.

A. M.: Geras žodis. Ji nėra sterili. Ji gyva. O 3D turas sterilus. Ten tikrai kaip operacinėje pasijunti. Net jeigu objektai nesterilūs. Kokie vabalai ar kelmai – tu juos vis tiek matai lyg skafandre būtum. Kaip kokioje laboratorijoje, kur įkiši į skylę rankas ir su pirštinėm čiupinėji viską. Viską matai, bet jau esi apsaugotas nuo tos nesterilios terpės. Įdomūs laikai. Pagalvojau apie sėklas ir augalus, čia toks šuolis...

A. N.: Ne, ne šuolis, nes norėjau paklausti, kaip ruošiesi gyvenimui po pandemijos.

A. M.: Dabar užsiimu stratifikacija. Biologine prasme tai yra specialus sėklų paruošimas dygimui. Jei sėklas, kurios įpratusios patirti žiemos šaltį, pasėsi be to periodo, jų daigumas bus mažas, gal iš viso nesudygs. Galima sėti rudenį, kad sėklos peržiemotų. Arba galima suimituoti tą sezoną per mėnesį ar du. Tai ir vadinama stratifikacija. Bet man tas žodis pasirodė įdomus karantino kontekste. Tu tarsi užsišaldai ir ruošiesi pavasariui. Mes dabar stratifikuojamės. Aš specialiai pasižiūrėjau, ar tas žodis neturi daugiau reikšmių, nes labai gražus žodis. Pasirodo, yra penkios: botanikoje – kai kurių sėklų dygimo paspartinimas, geologijoje – uolienų susisluoksniavimas, meteorologijoje – vertikalusis temperatūrų pasiskirstymas atmosferoje, o sociologijoje – visuomenės susiskaldymas pagal tam tikrus kriterijus: pajamas, turtą, visuomeninę padėtį, papročius, gyvenimo būdą ir taip toliau. Penktas – sistemos objektų išdėstymas lygiais sluoksniais, siekiant sukurti hierarchinį sistemos aprašą arba modelį. Man tas socialinis stratifikacijos aspektas pasirodė įdomus karantino kontekste. Kai ekrane sėdi su studentais ir vaikais, tai supranti, kad mes esame irgi stratifikuoti: kažkas turi savo kompiuterį, kažkieno kompiuteris bendras su broliu, kuris nuolat nori išjungt internetą ir pakenkt vyresnei sesei, ir taip toliau. Ekrane atsiranda gyvūnų. Supratau, kad žvelgiant į pasaulį per ekraną man viskas labai paįvairėjo. Pamatai dalykus, kurių nematydavai anksčiau. Kai ateidavo pas tave į auditoriją krūva žmonių, matydavai pagal darbus, kad jie iš labai skirtingų aplinkų. Bet dabar ypač pasijuto, kad pasauliai už ekranų skirtingi.

A. N.: Taip, čia veikia ir tradiciniai portreto kūrimo įrankiai – kai apie asmenybę gali papasakoti per aplinkos objektus. Ekrane aplinka neišvengiamai pasirodo, ir tai yra tekstas apie tave. Nori nenori, bet matai ir analogiškus pasakojimus apie tavo paskaitos dalyvius. Pavyzdžiui, dabar tavo portretas mano ekrane rodo, kad tau knygų lentyna tikrai nėra tik dėl vaizdo, kad knygų geismas beribis, nes jos veržiasi lauk, išsilieja ant stalo ir gal net ant grindų, ant jau susistratifikavusių tavo surinktų dokumentų ir spaudinių nuosėdinių uolienų. Mano aplinka, aišku, irgi pasakoja. Stengiuosi pasirinkti kokį elegantiškesnį jos fragmentą.

A. M.: Rekomenduojama pasirinkti neutralų foną. Bet aš nesiruošiu kompiuterio nešioti į kitą vietą. Nesąmonė. Dar galima foną uždėti. Bet kai studentai užsideda tuos fonus, jaučiuosi kaip siurrealistiniame ufonautų susirinkime – mirga kažkas, programa bando galvos kontūrą pagauti.

A. N.: Nuo tokių vaizdų negaliu atitraukti akių – žmogus visą laiką lipdosi. Bet grįžkime prie stratifikacijos. Kas iš viso to bus?

A. M.: Galvoje visokios temos stratifikuojasi. Trūksta aplinkos, kur susirinktume padiskutuoti. Taip, prisiperku knygučių, skaitau, papkučių prisidarau, gilinuosi, bet tai yra kas kita. Kai sėdžiu viena kambary, vis tiek verdu savose sultyse. Man reikia pravėdinti smegenis. Dabar tiesiog visokius gamtinius dalykus toliau dėlioju į dėžutes. Vienas augalas labai įdomus, net šaldymo kameroj reikia jį laikyti. Savaitei joje uždaryta metasekvoja. Egzistuoja jau daugiau nei 50 milijonų metų. Toks dinozauras medžių pasaulyje. Manyta, kad jau išnykusi, aprašyta pagal sporų likučius fosilijose. Bet 1948 metais kažkas netikėtai atrado, kad tas dinozauras auga kažkur Kinijos kalnuose. Puolė jį dauginti. Dabar metasekvojų galima lengvai įsigyti ir auginti, galima medelių nusipirkti, bet man įdomu iš sėklų išsidaiginti. Stratifikuoti metasekvoją sudėtingiau. Reikia laikyti septynias dienas šaldiklyje, tada kažkiek mėnesių šaldytuve, o tada gal jau teiksis išdygti. Tęsiasi Žemės projektas. Nueini į parduotuvę ir krinta į krepšelį pakeliai su sėklomis. Lyg narkotikas. Pati tą žinai.

A. N.: Taip. Ir artėju link galimybės savo žemėje įsivesti elektrą. Kol kas esu kaip tie 21 000 namų ūkių, kurie praėjusią savaitę po snygio sėdėjo be elektros.

A. M.: Va va. Elektra – svarbiausia. Žinai, kai ką atsiminiau. Kažkada seniai su draugu keliavom, buvo vakaras, tamsu, kažkaip užėjo kalba apie elektrą. Kad visa tai, ką aplink matai, su kuo susiduri, yra elektros darbo rezultatas. Tada padariau išvadą, kad elektra yra pati stabiliausia pasaulyje valiuta.

A. N.: Ir visa tai, apie ką čia kalbėjom, yra elektros rezultatas. Šauniausia, kad jos bet kada galima pasigaminti. Niekada neišseks kaip kokios iškasenos ar užsuktos dujos.

A. M.: Atsimenu varlytės kojas, kurios sujuda, jei elektra paklibini – toks baisus eksperimentas.

A. N.: Mes visi dabar esame tos varlytės. Visa informacija, visos patirtys sklinda elektriniais impulsais, ir jie mus judina.

A. M.: Tave matau judančią tik dėl elektros.

A. N.: Ir girdi tik dėl to. Mes elektrinės.

A. M.: Elektros marionetės.

https://www.1001pikselis.lt/aurelija-maknyte-parodos-gamtos-kabinetai-virtualus-3d-turas/