Autorius: Aurelija Maknytė
Aurelija Maknytė
Pelenų akvarelės, ekranų vitražai
Aistės Kisarauskaitės paroda „Bona Sforca sako:“ VDA parodų salėse „Titanikas“[1]
[1] Tekstas parašytas Aistės Kisarauskaitės meno daktaro projekto „Daržo fenomenas. Daržas kaip meno praktika“ recenzijos pagrindu (Vilniaus dailės akademija, 2024 m. gegužės 24 d.).
[1] Tekstas parašytas Aistės Kisarauskaitės meno daktaro projekto „Daržo fenomenas. Daržas kaip meno praktika“ recenzijos pagrindu (Vilniaus dailės akademija, 2024 m. gegužės 24 d.).
Aistės Kisarauskaitės avataras – Karalienė Bona – kviečia į parodą, kuri yra daržas. Aptvertas galerijos sienomis, prižiūrėtas, ravimas, tręšiamas, genimas, valgomas, kitaip naudojamas. Daržas-paroda turėtų augti, jos autorė – daržininkė, sodininkė – turėtų ją auginti. Kaip teigia parodos autorė, auginimo džiaugsmui dokumentuoti labai tinka akvarelė.
Aurelija Maknytė
Pjesė parodos eksponatams
Keletą mėnesių pabuvojusiems kartu parodoje „Kunstkamera“
Pagrindiniai veikėjai: atsiskyrėlis, moteris-paukštė (pranašė vardu Gamajunas), Sibilė (akla pranašė, kalbanti hegzametru).
Aurelija Maknytė
Tai tėra klaidos
Nicolo Reinharto paroda „Ašaros ir susitraukęs grūdas: fotografinės klaidos istorija“ Prospekto galerijoje
Prieš rašydama kokia nors tema mėgstu paskaitinėti svetimus tekstus, kurie kuo nors sietųsi – aprašomu objektu, laikmečiu arba tiesiog nuotaika. Tai gali būti eilėraštis arba mokslinis tekstas, reklama ar skelbimas. Bet kas. Taigi atsiverčiu akademinių tekstų rinktinę ir tarp dviejų turinio puslapių aptinku inkliuzą – suplotą pilką pūkuotasparnį drugelį. Tiksliau, tai, kas iš jo liko. Tarsi koks entomologinis herbariumas, dėl kurio pasidėsiu šį tomelį į knygų-herbariumų kolekciją (visuomet nusiperku dėvėtą knygą, jeigu joje randu kokį skaitytojo ar knygos turėtojo paliktą augalą). Vabzdžio šioje kolekcijoje dar neturėjau, tačiau didesnį džiugesį sukėlė tai, kad tuo metu kaip tik galvojau apie kitą vabzdį – uodą, kurį neseniai aptikau ant Prospekto galerijos grindų. Didingai švietė tarsi inkliuzas rožinėje negintaro masėje. Tarsi kažką reklamuotų didelėje šviesdėžėje, kuri nukrito nuo kažkokios parduotuvės fasado ir sutelkė mano žvilgsnį į nebezyziantį padarą.
Agnė Narušytė, Aurelija Maknytė
Elektros marionetės
Agnės Narušytės ir Aurelijos Maknytės pokalbis virtualioje erdvėje
Nejaučiu, kad parodos nevyksta, nes retkarčiais galerijos „Kairė–dešinė“ parodas pafilmuoju archyvui. Beje, jau užsidariusi Algirdo Jako paroda – puiki. Aišku, man labai trūksta tų pasivaikščiojimų. Bandau žiūrėti virtualius turus.
Aurelija Maknytė
Laukiamasis ir kiti laukimai
Laimos Kreivytės paroda „Laukiu“ VDA galerijoje „Artifex“
Tekstas turėtų prasidėti taip: „Laimos kūrybos pristatyti nereikia. Ji yra puikiai žinoma kaip menininkių grupės „Cooltūristės“ bendraautorė, jos kuruojamos parodos visuomet sulaukia dėmesio. Yra išleidusi dvi poezijos knygas.“ Bet pala pala, o kaip menininkė – ar buvo surengusi personalinę parodą? Taip, tai tikrai pirma personalinė Laimos Kreivytės paroda.
Komentuojant Laimos parodą neužtenka konstatuoti, kad tai gera paroda, norisi rasti kitų žodžių. Talpesnių ir atveriančių gilesnes prasmes. Šiuo atveju sakyčiau, jog paroda gera todėl, kad pažiūrėjus dar norisi būti su ja ir kai grįžti namo. Ne tik būti, bet ir sužinoti kažką, kas slypi už kūrinių. Taip visuomet po gerų parodų smalsauju, guglinu, ieškodama papildomų kontekstų, susirandu kuo nors susijusių knygų ar kitaip pratęsiu parodos malonumą. Šiuo atveju išsitraukiau iš lentynos jau senokai neprisiruošiamą paskaityti Edwardo W. Saido „Orientalizmą“, o iš bibliotekos pasiėmiau „Egipto mirusiųjų knygą“ bei Kavafio poeziją. Pratęsti parodos malonumus padėjo ir guglas – taip sužinojau, kad arabiškai užrašytą parodos pavadinimą reikia skaityti iš dešinės į kairę. Ir, beje, pabandžius šį arabišką žodį įterpti į rašomą tekstą paaiškėjo, kad taško po šio žodžio padėti neįmanoma. Nes jis tiesiog atsiranda žodžio kairėje pusėje – kaip ir dera arabiškam tekstui.
Aurelija Maknytė
Apie suodžius ir scenas
Ričardo Šileikos paroda „Mizanscenos“ namų galerijoje „Trivium“
Aistės Kisarauskaitės namų galerija „Trivium“ štai kviečia į virtuvės viryklių, paprastai kalbant – pečiukų parodą. Smagu, kai namuose – pečiukai. Ir kaip smagu, kad už tų pečiukų tūno jų autorius – Ričardas Šileika. Įsivaizduoju, kaip jis per parodos atidarymą išlenda iš užpečkio ir tupi. Atidarymo nuotraukų galerijoje mačiau, kad Vilma Samulionytė jį pakėlė ir išsinešė. Paklausiau Ričardo – tai kurgi jis buvo išneštas? Sako – nežinau.
