Žymė: Brukštutė

Vos pasibaigus „Naujajam Baltijos šokiui“ atsirado proga lėkti Klaipėdon. Kad čia laukia visai kito žanro festivalis, buvo aišku vien užmetus akį į „Materia Magica&ldqu...

Šių metų „Naujasis Baltijos šokis“ buvo užbaigtas labai tiksliai lietuvių urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pasirodymu „Žaidimas baigtas“. ...

Pradėkime nuo paprasčiausių faktų. Nuo to, kad tai pirmoji „Dramokratija“, kurioje jau ne kiekvienas turėjo teisę į žodį. Taigi nuo to, kad festivalis išaugo, surimtėjo, išsi...

Jau savaitė, kai grįžau iš Klaipėdos, bet vis dar negaliu atspėti, kas po praėjusio „Jauno teatro dienų“ festivalio ilgiausiai išliks atmintyje. Tuo metu gautą informaciją, p...

Artūras Areima ir Paulius Ignatavičius buvo bendrakursiai. Nieko keisto, kad tarp jų darbų esama panašumo. Pirmiausia, manau, bendras jų spektaklių bruožas tai šaltis. Norintys teatre ...

Einame Lietuvos nacionalinio dramos teatro koridoriais ir lipame juos jungiančiais laiptais. Ne itin didelius atstumus. Taip mokytojos kartais vedasi mokinius į kitą klasę. Kažkur, kur galėtų ne tik p...

Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsid...

Šiame spektaklyje veikia tikintys žmonės. Ir jiems galioja kiti dėsniai. Baimė ir nuovargis, apgaubti mistika, tvyro ore. Režisierius Jonas Vaitkus jau kurį laiką bando teatrą sugrąžinti prie D...

Nors ir esame klasikos gerbėjų bei skirtingų vis tų pačių kūrinių interpretacijų kraštas, per šį rugsėjį jau teko pamatyti tris Lietuvos teatro scenoje pirmą kartą apgyvendintus veikalus...

Vis dar gana neblogai prisimenu praėjusių metų cirką. Kiek daug ten buvo vienatvės, tylos, išdidintų ir sulėtintų akimirkų bei kitaip, galbūt lėčiau, einančio laiko. Tąkart dažnai visi ir žiū...

Tai jau antras pavasaris, kai vilniečius bandoma pakratyti drama. Ir nors šiemet lauke buvo gerokai daugiau drėgmės nei pernai, rodos, šis antrasis jaunatviškas bandymas pavyko ku...

„Tų, dėl teatro pamišusių, gal net daugiau, nei tų, pamišusių dėl poezijos“, naujausioje savo eilėraščių knygoje „viename“ rašo Aidas Marčėnas. I&...

...elti. Bet šokis – tai ne gražiai iškelta ranka, tai – gyvenimo filosofija.   Kalbino Milda Brukštutė ...

Daugybė raudonveidžių žmogeliukų siekia išmušti tave iš vėžių. Jų pilna visoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė. Jie akivaizdžiai nori, kad pasijustum sekamas, stebimas, „nuklausomas“. Pamažu ...

Jau vien žiūrint į Naujosios dramos dienų (NDD) programą buvo galima suprasti, kad, pradedant pavadinimu (kuris praėjusiais metais buvo paliktas dvigubas) ir baigiant turiniu, dramaturgijos festivalį ...

Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsia vieną iš savo misijų – puoselėja, kaip tik išmano, lietuvišką dramaturgiją. Spektaklis „Keletas pokalbių (apie Kristų)“ – jau antrasis praėjusių metų „Versmė...

Istorijos apie menininko gyvenimą mane visuomet gąsdindavo tuomet, kai žiūrovui ar skaitytojui suteikiama galimybė pamatyti vieną iš minimų didžio kūrėjo šedevrų (išskyrus biografijas, kuriose matome ...

Režisierius Algirdas Latėnas vėl (jau ketvirtą kartą) ėmėsi Antono Čechovo dramaturgijos. Prisiminus kad ir nuostabiąją Aušros Pukelytės Sonią šio režisieriaus spektaklyje „Dėdė Vania“, tai atrodė vis...

„Gerai būtų Teatro dienos proga parašyti ką nors linksmesnio. Nevalia burbėti ar, kas šiaip visai sveika, tylėti tokią ypatingą teatralams dieną.“ Įsikibusi šios minties gana ilgą laiką stengiausi paž...

Po paskutinių Klaipėdos jaunimo teatro gastrolių Vilniuje paaiškėjo vienas dalykas – Valentino Masalskio suburtas kolektyvas vietoje anksčiau buvusio pavadinimo „Trupės P.S.“ gerokai tradiciškesnį pas...

Grožis vis dėlto – skonio reikalas. Daug apie jį neprišnekėsi, o ir argumentų jo buvimo arba trūkumo įrodymui saujomis neprirankiosi. Arba galima šį žodį pakeisti kuo nors kitu, arba ne. Pavyzdžiui,...

  Įvairiausios beprotybės kas dieną aplanko daugybę namų. Ten, kur žmonės bendrauja, kur esama kaimynų, meilės nuotykių ar šeimyninių konfliktų, visuomet yra iš ko pasijuokti. Ne veltui ši minti...

Kasmetiniai nacionalinės, o pastaraisiais metais ir užsienio dramaturgijos skaitymai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrovą skatina ne tiek maloniai praleisti laiką, kiek pamąstyti apie pačią p...

Informacija, kad labai šviesi, naiviai idealistinė ir, sakyčiau, jauki pjesė – Kazio Binkio „Atžalynas“ – pateko į režisieriaus Jono Vaitkaus rankas, skambėjo gana neįprastai. Režisierius, kuris nuola...

  Teatrų sezonui besibaigiant pradedama dalintis įvairiais savo ateities planais. Tokie planai, kartais net ne mažiau nei patys spektakliai, sukelia įvairiausių minčių: nusivylimų, lūkesčių bei ...

Laukiant, kol sueis visi žiūrovai ir prasidės Pauliaus Ignatavičiaus režisuotas spektaklis „Nuosprendis metamorfozė“, nesunkiai galima nusivilti. Iš pirmo žvilgsnio nuo ankstesnių OKT st...

„Ar gali būti, kad visa tikrovė jiems nieko nereiškia; kad jų gyvenimas bėga, nesusijęs su niekuo, kaip eina laikrodis tuščiam kambary?“ R. M. Rilke Kažin ar tinka dėl kažkokios rece...

Anksčiau po šio kasmetinio festivalio vis kildavo abstrakčių minčių apie laisvę. Juoba kad ir festivalio rengėjai šią meno šaką pristatydami Lietuvoje nuolat atsispirdavo kaip tik nuo šio žodžio. Ta...