Šiek tiek dėmesio dramaturgijai

Kasmetiniai nacionalinės, o pastaraisiais metais ir užsienio dramaturgijos skaitymai Lietuvos nacionaliniame dramos teatre žiūrovą skatina ne tiek maloniai praleisti laiką, kiek pamąstyti apie pačią pjesės struktūrą, jos kūrimo principus ir panašiai. T.y. vis iš naujo spręsti nacionalinės dramaturgijos trūkumų klausimą. Kodėl nuobodu, kodėl nuvalkiota, kodėl dirbtina? Kai kuriuos klausytojus paskatina griebtis plunksnos, imti ir parašyti geriau nei kad per festivalį teko išgirsti. Vėliau ir jų pjesės, jeigu pasiseks, turės galimybę atsidurti tame pačiame uždarame apmąstymų rate. Šiais metais iš tiesų atrodė, kad festivalis tiesiog stengiasi atlikti pedagoginę misiją, nes didžiuma renginių vyko antrą valandą darbo dienomis, kai kažin ar gali užsukti eilinis žiūrovas.

Pasikeitus festivalio „Versmė“ (taip vis dar vadinasi pirmoji „Naujosios dramos dienų“ dalis) struktūrai ir atsisakius konkurso, buvo apsiribota užsakant parašyti pjeses trims jauniems jau gana žinomiems lietuvių dramaturgams – Teklei Kavtaradzei, Gabrielei Labanauskaitei ir Mindaugui Nastaravičiui. Tokiu būdu buvo išvengta netikėtumų, pavyzdžiui, pradedančiųjų entuziazmo, noro sutalpinti visą pasaulį į vieną kūrinį ar pernelyg didelio pasitikėjimo savimi, dažnai lydinčio tuos, kurių dar tik laukia pirmieji nusivylimai. Tačiau buvo netekta ir ypatingų atradimų: naujų pavardžių, temų (šįkart visų buvo prašoma rašyti apie savo šalį), kad ir iš nemokšiškumo atsiradusios visai naujos dramaturginės struktūros ir taip toliau.

Pakviestųjų dramaturgų pjesės – labai skirtingos ir tam tikrais bruožais netgi galėtų papildyti viena kitą. Kavtaradzės „Keletas pokalbių apie (Kristų)“ bando atspindėti žmonių vidinį pasaulį. Nors ir esama išorinių veiksmų, viskas tarytum skendi vien tik jausmuose. Pjesė panaši į jauno žmogaus sapną, – veikėjų daug, bet jie visi atrodo esantys vieno žmogaus pasąmonėje, taip menkai vienas nuo kito tesiskiria. Kaleidoskopiškai besisukantys vaizdai palaiko vis tą pačią nerimo nuotaiką, o tėvų ir vaikų susidūrimai labiau skirti beveik vienodoms jaunųjų būsenoms, o ne šeimų santykiams atskleisti.

O gerokai daugiau patirties turinčios Labanauskaitės pjesė „Jeigu“ pasižymi tvirta struktūra, aiškiais charakteriais, kartu ir šiokiu tokiu daugiaprasmiškumu. Tačiau jai, turint omeny jau ganėtinai nuvalkiotos sovietmečio ir nepriklausomybės temos pasirinkimą, trūko individualumo, savito braižo, asmeniškesnio žvilgsnio į pasirinktą vaizduoti pervartos laiką. Nors ir užgriebta nemažai temų, giliau, nei iki šiol jau buvo apibrėžta, jos nebuvo išryškintos. Vis dėlto manau, kad kaip tik dėl profesionalaus šios pjesės „sukalimo“ skaitymo pabaigoje dramaturgė sulaukė tiek daug įvairiausių patarimų, kaip „pagerinti“ kūrinį.

Nastaravičiaus, labiausiai žinomo iš Valentino Masalskio trupei kurtos pjesės „Paukštyno bendrabutis“, „Demokratija“ nešykštėjo įvairiaspalvių charakterių, smagių dialogų, taikliai parinktų priežodžių. Šiems veikėjams tikrai buvo įpūsta gyvybė, tad ir pjesę skaitantys aktoriai (skaitymo režisierius – Paulius Ignatavičius), rodėsi, jautė nemenką malonumą murkdydamiesi po Kazio Sajos kūrybą primenančią satyrinę komediją. Gaila, kad žaisti ir stebėti žaidimą nėra visai tas pats. Dvi valandos laiptinės gyventojų pokalbio apie žiurkes ir neveikiančią elektrą gerokai prailgo. Jau po pusvalandžio buvo aišku, kad šioji „demokratija“ iš vietos nepajudės, o smagiausius priežodžius taip pat gana greitai buvo galima įsiminti. Taigi, kai veikėjų charakteriai jau buvo atskleisti, liko tik didelis sceninis balaganas.

Atrodo, kad sujungę šių trijų dramaturgų privalumus į vieną gautume išties puikios nacionalinės dramaturgijos. Tačiau panašu, kad dramaturgai su kartu dirbusiais režisieriais bendrą kalbą surado. Jeigu kuriems nors iš jų atsirastų noras kartu dirbti ir toliau, kuriant naują kūrinį jau be jokių konkursų ir priežiūros, tai būtų daug didesnis šio festivalio privalumas, nei po šių skaitymų galbūt suteikta galimybė statyti spektaklį.

Per antrąją „Naujosios dramos dienų“ dalį – pjesių mainus – buvo galima susipažinti su trimis Šiaurės šalių dramaturgais. Čia teko susidurti su gerokai labiau teatralizuotais pjesių skaitymais, o tai kartais apsunkindavo grynąjį pačios pjesės pajautimą. Kita vertus, buvo įdomu stebėti aktorių santykį į ne tokią jau mums ir artimą (šiuolaikines pjeses lietuvių teatre matome vis dar retai) dramaturgiją.

Įspūdis po šios antrosios dalies išliko labai miglotas. Veikiausiai todėl, kad ir šis šiuolaikiškumas vargiai pasirodė bent kiek artimas. Lyg ir kalbama apie šiandienos žmogų, bet žvelgiama ne į vieną iš jų, o į visus iš karto. Šių žmonių paviršiai niekur giliau neįtraukia, yra skirti tam, kad perteiktų emociją (Arne Lygre „Išnykstu“) ar problemą (Lars Norén „Šaltis“), atmetant jų atsiradimo priežastis. Kiek įdomesnė pasirodė Saaros Turnen pjesė „Sudaužytos širdies istorija“. Ji pasižymėjo atviru, ironišku žvilgsniu į kūrėją, į savo, kaip menininko, darbo sureikšminimą, daugybe absurdiškų situacijų, lydinčių kūrybines kančias ir panašiai. Tačiau, ėmus gilintis į rašytojos Sielą, kiek per tiesmukai buvo keltas klausimas, ar gali kūryba ir meilė egzistuoti greta. Tačiau pirma pjesės pusė su Rasos Samuolytės vaidinama ūsuota rašytoja priešakyje išliko atmintyje kaip žavus, savito humoro kūrinys.

Po šio festivalio, kaip ir kasmet, atsiveria kažkokia tuštuma galvoje. Išlieka keletas pavardžių, pavadinimų, privalumų, trūkumų, bet iš esmės, kol dar nežinia, ar bus kas nors (ir kas) pastatyta, nieko, atrodo, ir neįvyko. Vis dėlto pjesės skaitymas – tai spektaklio laukimas, o jų klausymasis – pirmiausia režisierių (kurie šiame festivalyje, jeigu nėra įtraukti į programą, beveik nesilanko) užsiėmimas.