7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pokalbiai suartina

„Keletas pokalbių apie (Kristų)“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Milda Brukštutė
Nr. 36 (1097), 2014-10-17
Teatras
Rokas Petrauskas, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Eglė Špokaitė, Vygandas Vadeiša, Dovilė Karaliūtė. D. Matvejevo nuotr.
Rokas Petrauskas, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Eglė Špokaitė, Vygandas Vadeiša, Dovilė Karaliūtė. D. Matvejevo nuotr.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras tęsia vieną iš savo misijų – puoselėja, kaip tik išmano, lietuvišką dramaturgiją. Spektaklis „Keletas pokalbių (apie Kristų)“ – jau antrasis praėjusių metų „Versmėje“ pristatytų pjesių įgyvendinimas scenoje. Juo, galima sakyti, teatrui pavyko nušauti net du zuikius – ne tik atiduoti duoklę nacionalinei dramaturgijai, bet ir jauniesiems (nors dėl to galima ginčytis) kūrėjams.
Su dramaturge Tekle Kavtaradze žiūrovai galėjo susipažinti jau anksčiau – prieš porą metų šiame teatre pastatyta kita, pirmoji šios autorės pjesė „Namisėda“ (rež. Gabrielė Tuminaitė). Spektaklis apie keturiolikmetės mergaitės fantazijų pasaulį turi šį tą bendra su naujuoju, jaunų suaugusiųjų problemas gvildenančiu kūriniu „Keletas pokalbių apie (Kristų)“. Ir vienur, ir kitur veikėjai atrodo kokiu trečdaliu jaunesni nei yra – o tikrą jų amžių galima suprasti iš tam tikrų situacijų. „Namisėdoje“ tai tik kėlė šiokių tokių sunkumų bandant suprasti vaizduojamąjį pasaulį, tačiau šįkart, iš paauglystės perkopus į vyresnio amžiaus sritį, ėmė įkyriai stebinti infantilumu.
Kaip jau sako kūrinio pavadinimas, Kavtaradzės pjesė susideda iš keleto pokalbių. Šie pokalbiai dėliojami gana fragmentiškai, taip kuriant sapnišką, atseit egzistencinę atmosferą. Per juos atskleidžiamos temos taip pat neatsilieka nuo pjesės formos diktuojamos nuotaikos: baimė, susvetimėjimas, Kristus, vėl baimė ir taip toliau. Bėda ta, kad atrodo, jog šie veikėjai su gyvenimo prasme ir beprasmybe dabar susiduria pirmą kartą. Veikiausiai dėl šios priežasties ir kovojama su tuo pačiu išraiškingiausiu, t.y. banaliausiu, būdu – verkiant.
Reiktų pasakyti, kad spektaklio režisierius Tadas Montrimas nesistengė visų pjesėje vaizduojamų dvasinių tragedijų priimti už gryną pinigą – nepamiršo paįvairinti teksto žiupsneliu ironijos ar humoro. Ši idėja gal ir būtų buvusi neprasta, jeigu skaudžios gyvenimo tiesos, išsakomos su lengva ironija aktorių (Dovilė Karaliūtė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Eglė Špokaitė, Rokas Petrauskas, Vygandas Vadeiša) balsuose, nebūtų pavirtusios į kažką itin globėjiško, lyg ir apeliuojančio į naują supratimą, kad galų gale viskas bus gerai. Toks tonas pradėjo priminti jau net ne paauglių, o vaikų spektaklių žanrą, ką dar labiau skatino aktorių kostiumų iliustratyvumas, leidžiantis įžvelgti persišviečiančius žmogaus griaučius ar makiažo, išryškinančio užverktas, paraudusias jų akis.
Dėl plakatiško, tipizuoto, parodomojo vaidybos būdo atrodo, kad aktoriai čia žaidžia kažkokį žaidimą. Spektaklio pradžioje jie, įsitaisę ant prašmatnios saloninės sofutės (dailininkė Kristina Voicechovskaja), kartkartėmis pasišnabždėdami, stebi besirenkančią auditoriją. Akivaizdu, kad visos vėlesnės scenos ir yra skirtos susirinkusiesiems parodyti. Galbūt žiūrovas čia yra (ar palaipsniui tampa) ne tiek vaiku, kiek ligoniu? Galbūt šie pokalbiai – terapinė priemonė, gydanti visus susirinkusiuosius (ir vaidinančius, ir juos stebinčius) nuo susvetimėjimo ar nepasitikėjimo savimi? Galbūt visiems kartu paskatinus keltis ant grindų gulinčią mergaitę (atsiprašau, moterį), nes ji juk gali, ji stipri, ar pirmyn ir atgal pamėčius kamuolį, persimetus keliais šelmiškais žvilgsniais įvyks stebuklas ir bent trumpam prie vienas kito bus priartėta?
Meluočiau sakydama, kad neužsimezgė net menkiausias ryšys. Intymi LNDT Studijos erdvė, žiūrovų susodinimas ratu, gana ryškus apšvietimas, kad visi nuolat galėtų matyti vienas kitą, darė savo. O ir apie ką daugiau galvoti, kai kalbama apie emigraciją, studentų „Erasmus“ programą ar bendravimą per „Skype’ą“ taip, lyg tai būtų nauja, ką tik atsiradusi, o ne įsisenėjusi problema? Manyčiau, kad būtent apie tą kitą, tuo pat metu kaip ir tu viso to klausantį, suaugusį, bet valandai priverstą suvaikėti žiūrovą.

 

Rokas Petrauskas, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Eglė Špokaitė, Vygandas Vadeiša, Dovilė Karaliūtė. D. Matvejevo nuotr.
Rokas Petrauskas, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Eglė Špokaitė, Vygandas Vadeiša, Dovilė Karaliūtė. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Karaliūtė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė. D. Matvejevo nuotr.
Dovilė Karaliūtė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė. D. Matvejevo nuotr.
Rokas Petrauskas, Eglė Špokaitė, Vygandas Vadeiša, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Dovilė Karaliūtė. D. Matvejevo nuotr.
Rokas Petrauskas, Eglė Špokaitė, Vygandas Vadeiša, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Dovilė Karaliūtė. D. Matvejevo nuotr.