Tuščios emocijos

Įvairiausios beprotybės kas dieną aplanko daugybę namų. Ten, kur žmonės bendrauja, kur esama kaimynų, meilės nuotykių ar šeimyninių konfliktų, visuomet yra iš ko pasijuokti. Ne veltui ši mintis skamba ganėtinai banaliai – ji ir yra banali. Juk, tiesiai šnekant, dažniausiai tai visai ne beprotybės, o paprasčiausi buities nuotykiai. Istorijos apie juos, kaip ir anekdotai, labai praverčia tam, kuris moka jas pasakoti ir leidžia laisvalaikį su ne itin pažįstamais žmonėmis. Na, o jeigu tokios istorijos per intymios, o kompanijoje ne paaugliai, tuomet jos labiau tinkamos kinui ar teatrui, t. y. anonimiškesniam pasakotojui ir anonimiškesnei auditorijai.

Čekų dramaturgas Petras Zelenka savo pjesę „Paprastos beprotybės istorijos“ skyrė ne mamai, tėčiui ar merginai, o pačiam Charliui Bukowskiui. Sakyčiau, kiek per drąsus žingsnis, nes ši pjesė amerikiečių rašytojo kūrybai neprilygsta nei laisve, nei beprotybe: nei vienu, nei kitu ji paprasčiausiai nepasižymi. Pjesės veikėjai įkalinti vien savo seksualinėse problemose, o veiksmas stumiasi tik dėl to, kad jie bando kaip nors tai pakeisti – susirasti arba susigrąžinti merginą ir panašiai. Ir nė kiek negelbsti dramaturgo bandymai žvelgti kiek giliau, kalbėti apie vienatvę – tai pernelyg tiesmukai ir pernelyg garsiai išsakoma, kad būtų galima iš tiesų tą žmogaus vienišumą pajausti.

Džiugu, kad Klaipėdos dramos teatras suteikė galimybę statyti spektaklį jaunam režisieriui – Dariui Rabašauskui. Tik gaila, kad stebint spektaklį tos jaunystės taip ir neteko kokiu nors pavidalu aptikti. Režisierius, rodos, aklai seka pjesės tekstu ir iliustruoja vien tik tą patį, jau ir žodžiais ištariamą veiksmą. Kartais tos iliustracijos virsta netgi tuščiomis, vien tik scenos erdvę užpildančiomis metaforomis, nieko nereiškiančiais ženklais. Pavyzdžiui, kartą veikėjai apsilankė balete ir todėl (daugiau priežasčių niekaip nepavyko atsekti) visą spektaklį scenos gale matome vangiai judančią baleriną (choreografė – Laura Geraščenko). O to, ką galėtume pavadinti tikslingu paties režisieriaus sumanymu (kada gi jis spėjo taip pavargti?!), itin pritrūko. Na, galima jam padėkoti bent jau už saikingumą, nes iliustruoti nuolat apkalbamo seksualinio gyvenimo, rodyti įvairius pasimaloninimus su siurbliu ar dar kaip nors beveik nebuvo mėginta.

Gal dėl to paties saiko, o gal dėl baimės bent kur nors eiti iki galo nebuvo pasirinktas ir joks žanras. Kiekvienas spektaklio kūrėjas statomą pjesę (o dažnai net ir atskiras jos vietas nepriklausomai nuo prieš tai buvusiųjų) suprato kaip tinkamas. Scenografija sąlyginė (dailininkė – Anželika Šulcaitė), viena sofa, vietoj kitų baldų – betoninės konstrukcijos, jos atstoja kelių skirtingų butų baldus. Veikėjai vieni pas kitus eina per grindyse esančias landas – tai susisiekimo ženklai: laiptai, liftas, buto durys. Yra ir vaizdo projekcija, bet ji įsijungia tik keletą kartų ir nė vieno iš jų priežastis nėra aiški. Tiesiog praskrido pora lėktuvų, o pabaigoje pradėjo banguoti jūra. Aišku, tokie netikėti praskridimai ir bangavimai, esant tam tikram, pavyzdžiui, absurdo žanrui, gali būti labai tinkami, tačiau čia jie negebėjo sukelti apskritai jokios minties ar emocijos. Nes visa spektaklio energija buvo aklai nukreipta į patį tekstą, pasakojamą istoriją.

Kyla mintis, kad tuomet čia svarbiausias tampa aktorius. Tačiau ir apie jį kalbėti sunku, nes pati vaidyba yra labai jau gėdingo lygio. Aktoriai atrodo pasimetę tarp buities ir sąlygiškumo, tarp atsiribojimo ir psichologizavimo, tarp žiūrėjimo į tekstą rimtai ir su humoru. Nors iš tiesų veikiausiai kiekvienas vaidina taip, kaip, jo manymu, geriausiai moka. Tad galiausiai visos pastangos baigiasi sakomo teksto iliustravimu intonacijomis. Tuo, kad kiekvienas jų pabrėžtinai ir labai emocionaliai išgyvena savo mažytes tragedijas, prisėdę ant tam visai netinkamų sąlyginių baldų. Kiek geriau sekėsi aktoriui Edvardui Braziui, nes jis, nesiblaškydamas tarp žanrų, vaidina kvailoką, bet mielą, aiškiai apibrėžtą tipelį. Jo kuriamas nevykėlis, apsigyvenęs su lėle, atrodo gyvas ir natūralus. Priešingai nei kiti, jis nevaidina nelaimingo – tam įrodyti užtenka ir beriamų žodžių. Be to, jis ir nenori niekam nieko įrodinėt, taigi yra čia vienintelis, iš tiesų atitinkantis komedinį (o tai vis dėlto komedija) žanrą.

Šis spektaklis – itin vangios beprotybės ir tokios pat kūrybos pavyzdys. Be galo atsargios, miesčioniškos ir ne tiek paprastos, kiek pritemptos ar išgalvotos. Beprotybė pirmiausiai atpalaiduoja fantaziją, ko tik neveikia (ir kokiais rimtais veidais!) išprotėjusieji, o čia ji suvokiama vien tik kaip lakstymas gatvėje su apatiniais, dar pabrėžiant, kad tokia yra pati tikriausia.