„Gerai būtų Teatro dienos proga parašyti ką nors linksmesnio. Nevalia burbėti ar, kas šiaip visai sveika, tylėti tokią ypatingą teatralams dieną.“ Įsikibusi šios minties gana ilgą laiką stengiausi pažerti bent kiek tokiam reikalui tinkamų pokštų. Ir šiaip, ir taip bandžiau pasitelkti savo humoro jausmą, bet jis taip ir nepasirodė – galbūt nutuokdamas, kad reikės dirbti, o gal (pats niekad negali žinoti) jo ir išvis nėra.
Supratusi, kad su pokštais nieko nebus, tikėjausi atsispirti nuo Kirsten Dehlholm režisuoto spektaklio „Kosmosas+“, nes jis – viena paskutinių, o ir nemažai žadanti šiuo metu pasirodžiusių premjerų. Po šio reginio, kadangi jau buvau nusprendusi neburbėti, pamaniau, kad vis dėlto geriau paieškosiu šventiškų idėjų ore, tikėdamasi, kad anuo reikalu pasirūpins kokie nors kosmoso arba vaikų teisių gynėjai. Šiaip ar taip, teatru jį vargiai galima pavadinti, bet, turint omenyje padrikų faktų pasimetimą tarp labai ryškių, nors mažai ką bendra su sakomu tekstu turinčių vaizdo projekcijų, ir žodis „paskaita“ būtų ne itin tinkamas. Jeigu kosmose, kaip reginio metu sakoma, tiek daug tuščios erdvės, kodėl jos čia nė lopinėlio nebuvo? Ir ar reikalingi scenoje vaikai, jeigu jiems, nesuteikiant jokios laisvės, leidžiama tik pirmūniškai kartoti atmintinai iškaltą tekstą?
Aišku, subjurusia nuotaika iš oro nieko šviesaus nepaimsi, tad neišvengiau ir to abstraktaus, bet su ypatingosios dienos kaltininku susijusio pykčio: ir ko jis taip, lyg koks nevykėlis (o kam tas „lyg“?!), gadina pats sau šventę? Juk visiems būtų maloniau aplaistyti kokį neginčijamą šedevrą, nei šiaip, dėl kalendoriaus užgaidų, šėlti. Galiausiai, nors ir nenorom, teko su savo nesėkme susitaikyti – teatras tiek džiugina, tiek liūdina kada tik panorėjęs, kad ir kaip besistengtum (ypač jei nesi režisierius), to nesuvaldysi. Reikia pripažinti, yra kuo pasidžiaugti – juk tokie dalykai kaip, tarkim, teatrui būdingas užsispyrimas byloja apie jame glūdinčios gyvybės tikrumą. Štai, pavyzdžiui, paskelbė Kultūros ministerija šiuos metus Teatro metais, o naudos jokios – nei to teatro padaugėjo, nei jo kokybė pagerėjo – negana to, užuot padėkoję už tokį scenos meno pagerbimą, kai kurie nedėkingieji dar ir įsižeisti dėl to sugebėjo.
Bandymų suvaldyti teatrą apstu, tačiau vos tik pavyksta pastatyti kokią nors užtvanką, visas jo žavesys akimirksniu išsivadėja, tuomet jau ir pati užtvanka nebetenka prasmės. Teatras, matyt, dėl savo trumpalaikiškumo turi įprotį kartkartėmis desperatiškai susireikšminti, taip vis iš naujo paaugliškai nusipurtydamas bet kokius jam skirtus aiškinimus. Atsižvelgiant į tai, kad teatro pagrindą sudaro krūva nenuspėjamo charakterio žmonių, į vienas kitą tai piktai šnairuojančių, tai vėl draugiškai žvelgiančių, čia gal ir nėra nieko keisto. Dėl tos pačios priežasties, norint apie teatrą kalbėti kiek šventiškiau, patartina nutylėti ir didžiąją dalį teatralams iškylančių klausimų – neturint aiškaus tikslo, širšių lizdo geriau ir nejudinti.
Liūdnasis, bet kartu ir išskirtinumą suteikiantis minėtas teatro trumpalaikiškumas yra ir didžiulio poreikio kuo greičiau būti pastebėtam ir įvertintam sukėlėjas. Taigi galiausiai šioje šventėje visas dėmesys nevalingai nukreipiamas į „Auksinių scenos kryžių“ ceremoniją (ar bent jau taip priklauso galvoti teatro kritikams, nes kaip tik čia – kai skirstomi apdovanojimai – ir jų darbas įgauna kiek apčiuopiamesnę vertę). Ir vis dėlto, net ir šią dieną, kai ateina teisėtas metas iš širdies susireikšminti ir atsigręžti patiems į save, verta prisiminti ir teatro žiūrovus. Gal desperatiškai juos skaičiuoti pradedu todėl, kad Teatro diena sutampa su įsibėgėjančiu „Kino pavasariu“, kurio mastui, tenka pripažinti, nė iš tolo negalėtų prilygti nė vienas Lietuvoje vykstantis teatro festivalis. Na, bet žiūriu jame rodomą Aleksejaus Germano filmą „Dvidešimt dienų be karo“, o ten – teatras. Jam, sako, netrūksta lankytojų, nesgi nieko gero nevyksta tų žmonių namuose, o štai spektaklyje, priešingai, bent kuriam laikui jie gali pabėgti nuo karo. Be to, neseniai teatre „Lėlė“ žiūrint „Tiktaktiką“ eilinį kartą galėjau įsitikinti ir tuo, kad teatras labai reikalingas vaikams. Taigi jį nuolat lanko tie, kuriems reikia stebuklo.
Gerbiant ištikimą teatro žiūrovą ir atsižvelgiant į tai, kad stebuklas, kurio jis laukia, yra neatsiejamas nuo paslapties ir fantazijos, norisi palinkėti drąsos, pasitikėjimo ir polėkio kūrėjams, kad teatras neimtų prieštarauti savo prigimčiai ir netaptų gatavų, žiūrovo fantaziją blokuojančių žaislų parduotuve.
