7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Teisė į žodį

Dramaturgijos festivaliui „Dramokratija“ pasibaigus

Milda Brukštutė
Nr. 17 (1169), 2016-04-29
Teatras
„Aštuonios minutės“. I. Bručkutės nuotr.
„Aštuonios minutės“. I. Bručkutės nuotr.

Tai jau antras pavasaris, kai vilniečius bandoma pakratyti drama. Ir nors šiemet lauke buvo gerokai daugiau drėgmės nei pernai, rodos, šis antrasis jaunatviškas bandymas pavyko kur kas šiltesnis. Labiausiai todėl, kad šįkart buvo visai nesunku patikėti festivalio dalyvių ir organizatorių nuoširdumu, entuziazmu, asmeniniu kiekvieno iš jų suinteresuotumu. Toks užsidegimas maloniai užburia netikėtai sukylančiomis viltimis: kad šiuolaikinės dramos bus vis daugiau ir daugiau, kad vis dažniau bendradarbiaus mūsų šiandienos teatro autoriai su kitais šios srities kūrėjais ir pagaliau kad nuo to pasikeis pats teatras, galiausiai tapsiantis bent jau sau pačiam iš tiesų įdomus.

 

Nuo praėjusių metų „Dramokratija“ smarkiai pasikeitė. Gabrielės Labanauskaitės kartu su jos studentais iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos organizuojamas festivalis prasidėjo šiuolaikinių užsienio dramaturgų pjesių vertimais, kurių dauguma skambėjo Valstybinio jaunimo teatro rūsyje. Tuokart paaiškėjo, kad ne kiekvienas dramaturgas gali būti geras vertėjas ir negirdėtų pjesių atradėjas. Tad naujai pasirodęs festivalis, nors ir nevertė dvejoti savo reikalingumu, kėlė nemažai abejonių ir įtarimų, kad ir, pavyzdžiui, dalyvaujančių studentų suinteresuotumu.

 

Šį kartą buvo galima išgirsti nebe vertimus, o pačių jaunųjų dramaturgų parašytas pjeses. Jau vien tai daug ką atperka: savas klaidas, temas ir baimes tyrinėti gerokai įdomiau ir netgi naudingiau. Todėl šiek tiek gaila taip lengvai praslystančių diskusijų, kurias pasikeisdami po kiekvieno skaitymo vesdavo patys dramaturgai. Tokie klausimai kaip „kas tave įkvėpė šiam kūriniui?“ ar „kaip sekėsi rašyti?“ netoli tegali nuvesti. Veikiausiai gyvesnį, gal kartais ir kritiškesnį pokalbį, kuriuo būtų lengviau išjudinti ir pačią auditoriją, galėtų įkvėpti toje pačioje akademijoje studijuojantys teatrologai, kuriems prisijungimas prie šio festivalio būtų labai gera ir reikalinga praktika.

 

Dar vienas džiuginantis pokytis – skaitymai išsibarstė po įvairiausias Vilniaus erdves. Gilintis į skirtingų vietų specifiką, ieškoti jose įkvėpimo arba bandyti pritaikyti tinkamą erdvę jau sukurtam tekstui buvo pagrindinė šiųmetės „Dramokratijos“ koncepcija. Visokie Vilniaus barai ir kiemai skaitymams pridėjo daugybę spalvų, spontaniškumo ir nesumeluotos gyvybės.

 

Na, bet nuo ko gi viskas prasidėjo? Veikiausiai nuo šūkio „kiekvienas turi teisę į žodį“. Tai turbūt ir yra pagrindinis skirtumas nuo, tarkim, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ateinantį rudenį vėl prisikelsiančio nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“. „Dramokratijoje“ gali dalyvauti visi. Žinoma, dėl šios priežasties neįmanoma išvengti kokybės svyravimų ir nepavyksta kiekvieną kartą būti sudomintam ar nustebintam. Akivaizdu, kad pjesės dažnai stokoja veiksmo, o ir dialogai, veikiausiai kaip tik dėl to, yra tarytum užsitęsę, netikri. Daugiau gilinamasi į vidinį žmogaus pasaulį, jo pasirinkimus, nei į aplinką, kurioje jis gyvena.

 

Visgi dviejų pjesių išklausiau su malonumu ir to jau turbūt per akis. Birutės Kapustinskaitės „Niekada nežinai“ (skaitė: Oneida Kunsunga, Martynas Vaidotas, Gediminas Gutauskas, Robertas Balčiūnas, Eglė Valadkevičiūtė, Petras Kuneika, Severina Špakovska, Rimantė Valiukaitė; skaitymo sprendimai: Birutė Kapustinskaitė, Milda Sokolovaitė) Bukowskio baro kiemelyje ir Dovilės Statkevičienės „Aštuonios minutės“ (skaitė: Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė, Asta Stankūnaitė, Eglė Ancevičiūtė, Arnoldas Augustaitis, Povilas Adomaitis; skaitymo režisierė: Sigita Pikturnaitė) Profsąjungų rūmuose. Abi šios autorės, nors viena nuo kitos ir labai skiriasi, gilinosi į tolerancijos, kitokio žmogaus temas, o svarbiausia, pasižymėjo teatrinės kalbos (ir kalbos apskritai) pajauta.

 

Dar šią žiemą OKT studijoje buvo galima išgirsti kitą Birutės Kapustinskaitės pjesę „Terapijos“ apie vėžiu sergančias, vienoje ligoninės palatoje gulinčias moteris. Tiek iš pasirinktų aktualių temų, tiek iš dažnai komiškos, gyvos kalbos matyti, kad autorė labai pagavi savo aplinkai. Tikiu, kad apie ją greitu metu dar išgirsim ir turėsim galimybę pamatyti pagal vieną (o gal ir abi?) iš jos pjesių pastatytą (-us) spektaklį (-ius), tad šįkart ilgiau ir nesiplėsiu. Dovilė Statkevičienė eina kiek kitokiu keliu. Jai svarbu keisti atvėsusį teatro santykį su žiūrovais. Pirmoje vietoje čia atsiduria pjesės struktūra: ji leidžia žaisti, kurti žiūrovų, aktorių bei personažų ryšius ir visiems kartu išgyventi tam tikrą terapiją. O pats veiksmas gal kiek ir per daug persmelktas įvairiausių, dažnai laikraščiuose mirguliuojančių nelaimių. Na, o jeigu tai vis dėlto toks sutirštintų spalvų žaidimas, kodėl gi daliai veikėjų nepagailėjus bent jau laikraštinės sėkmės, kad ir šiokios tokios atsvaros dėlei? Ir visgi nevalia pamiršti, svarbiausia čia išties ne veiksmas, o tai, kad pavyko sukurti tokį žiūrovams draugišką, žaidžiantį teatrą ir bendro išgyvenimo, atjautos atmosferą.

 

Iš viso per savaitę buvo galima išgirsti septynias jaunųjų Lietuvos dramaturgų pjeses. Aš, kaip ir festivalio rengėjai, esu už demokratiją ir žodžio laisvę visiems. O jeigu taip tęsis ir toliau, tikiu, kad festivalis netrukus padvigubės. Tik vis dėlto reikia prisipažinti, kad, nors ir stengiantis žvelgti pozityviai, labai jau įdomu, ar tuomet padvigubės ir sudominusių pjesių skaičius? Linkiu, kad taip ir nutiktų, nes kad ir kaip būtų svarbu ką nors pradėti, parašyti, perskaityti ir išgirsti, kokybė ir savitumas turi kažką tokio stebuklingo, ko neatperka jokios vietos, pažintys ir palaikymas.

„Aštuonios minutės“. I. Bručkutės nuotr.
„Aštuonios minutės“. I. Bručkutės nuotr.
„Niekada nežinai“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Niekada nežinai“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Aukcionas“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Aukcionas“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Goodbye, Adieux, Aufwiedersehen, Iki“. I. Bručkutė nuotr.
„Goodbye, Adieux, Aufwiedersehen, Iki“. I. Bručkutė nuotr.
„Ko manęs niekada nepaklaustum“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Ko manęs niekada nepaklaustum“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Šventųjų balkonas“. Ž. Zablackaitės nuotr.
„Šventųjų balkonas“. Ž. Zablackaitės nuotr.