7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Tuščių šovinių terapija

Oskaro Koršunovo „Jelizaveta Bam“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Milda Brukštutė
Nr. 5 (1111), 2015-02-06
Teatras
Remigijus Bilinskas (Tėvas). D. Matvejevo nuotr.
Remigijus Bilinskas (Tėvas). D. Matvejevo nuotr.
Daugybė raudonveidžių žmogeliukų siekia išmušti tave iš vėžių. Jų pilna visoje Lietuvos nacionalinio dramos teatro fojė. Jie akivaizdžiai nori, kad pasijustum sekamas, stebimas, „nuklausomas“. Pamažu supranti, kad kaip tik dabar, šią akimirką, atsiranda, t.y. jau atsirado, puiki proga pajusti tą galingą teatro jėgą, kuriai užplūdus pats tampi bejėgis. Apskritai net pradeda kilti klausimas, kas tu esi? Tai visai natūralu, mat jei jau į tave krypsta kostiumuotų nepažįstamųjų (ar bent vieno iš jų) akys, tiksliau tariant, galva, automatiškai darosi įdomu, ką jos, t. y. ji, tavyje, tavo laikysenoje ar veido išraiškoje, o gal net ir kiaurai jų mato. Vis dėlto, nors ir spėji pasidžiaugti savo matomumu, beprasidedančio spektaklio interaktyvumu, iki galo susireikšminti nepavyksta. Pažiūrėjęs atidžiau pamatysi, kad iš tiesų tai niekam tu, bent jau čia, neįdomus. Žvelgiama visai ne kiaurai į tave (ir iš kur tiek naivumo?), o tik kiaurai pro tave. Tu, kaip ir visi likę žiūrovai, čia esi tik kūrėjo ir kūrinio, režisieriaus ir jo kuriamo teatro, Oskaro Koršunovo ir OKT, jų praeities ir ateities jungiamoji grandis ar paprasčiausias jau nežinia kelintos gerbiamo režisieriaus akistatos su savo kūryba ir pačiu savimi liudininkas.
 
Tačiau kol kas tai dar neiššifruota. Kol kas dar reikia palaukti bent jau spektaklio pradžios. Per tą laiką patartina priprasti prie tokio uždelsto, praktiškai sustojusio laiko. Mat tai jau nepasikeis, nepriklausomai nuo to, ar prasidės veiksmas, ar ne, ir kokio intensyvumo jis bus. Patartina susitaikyti su delsimu, su akivaizdžiu laiko tempimu, su savo paties trypčiojimu laukiant, kol pateksi į „tikrąją“ spektaklio erdvę. Galiausiai, matyt, nepraėjus tokiai galybei laiko, kokią tau viduje vis vien tenka iškęsti (kaip sako pats režisierius, teatre egzistuoja visai kitas laiko pojūtis), kartu su kitais žiūrovais esi nuvedamas į spektakliui skirtą, iki šiol slėptą erdvę – atvėsusių teatrinių stebuklų gausiai prigrūstą LNDT teatro rūsį.
 
Šioje iš visų pusių suspaustoje erdvėje, slegiamoje žemų lubų ar tiesiog virš jų esančios Didžiosios teatro scenos, juda, kruta, visaip kaip kamuojasi ir traukia į save žiūrovų dėmesį įvairiausios Koršunovo kūrybinių etapų detalės, dekoracijos iš ankstesnių jo spektaklių (scenografija Oskaro Koršunovo), ypač ryškiai šmėkščiojant prieš akis „Oidipo karaliaus“ ir „Hamleto“ nuorodoms, bet čia jau, matyt, kiekvienam sava patirtis ir savas pasirinkimas. Nori nenori tenka pripažinti, kad spektaklis bus uždaras, imanentiškas, alsuojantis ne Daniilo Charmso išsakytomis temomis, pritaikant jas grėsmingam šių dienų politiniam chaosui, o teatru, tiksliau, – tuo, kas iš jo, laiko paženklinto, dar liko.
 
„Jelizaveta Bam“ yra ne tik naujo OKT teatro etapo pradžia: šiuo spektakliu pradėtas naujasis teatro etapas yra, kad ir kaip kvailai skambėtų, dar ir pats etapinis. Grįžimas į pačią pradžią, atgal prie oberiutų, pasirenkant Daniilo Charmso pjesę „Jelizaveta Bam“, įpareigojo ar bent jau paskatino Koršunovą dar kartą permąstyti visą teatrinį save. Šiame ankštame spektaklyje praktiškai viskas tampa simboliais: ir pjesė, ir aktoriai, ir dekoracijos, ir muzika (kompozitorius – Gintaras Sodeika, ištikimas Koršunovo bendrakūrėjas). Deja, visi šie simboliai, taikomi į tuos pačius savianalizės vartus, neteko savo autonominės galios ir liko daugiau ar mažiau tušti. Net ir puikūs aktoriai Remigijus Bilinskas (Tėvas), Vitalija Mockevičiūtė (Motina), Arūnas Sakalauskas (Elgeta) čia tėra ženklai, turintys maždaug tiek pat teisių į žiūrovų dėmesį, kaip ir aplink juos bei už jų sukrautos dekoracijos.
 
Tiesą sakant, keista, kad režisieriui šiame spektaklyje prireikė tiek daug savo kūrybos permąstymui skirtų priemonių. Juk veikiausiai nesuklysiu pasakydama, kad beveik niekas Lietuvoje taip atkakliai nedėlioja savo kūrinių į visokiausius stalčiukus ir taip kruopščiai nesirūpina savaisiais darbais. Juk kiekviename savo spektaklyje, kad ir apie ką jis būtų, šis kūrėjas palieka vietos metateatriškumui, teatro prigimties analizei. Be to, beveik kaskart laukdami šio režisieriaus premjeros būname informuoti apie naują, besibaigiantį ar bent jau įpusėtą jo teatro etapą: dar net nesukurtas spektaklis jau turi labai aiškią poziciją OKT repertuare ir net, pageidautina, Lietuvos teatro istorijoje. Galima sakyti, kad kūrybiniame Koršunovo CV atsitiktinumų, improvizacijos tiesiog nebūna, kad kiekvienas jo darbas gimsta tik turėdamas labai aiškų pasiteisinimą. Tad kaipgi nutiko, kad visai šiai tvarkingai apgalvotų kūrinių sekai prireikė dar vienos, atskiros analizės, dar vieno, šį kartą visa apimančio pasiaiškinimo?
 
Kiek daugiau galimybių už kitus simbolius turi aktoriai Marius Repšys (Ivanas Ivanovičius) ir Martynas Nedzinskas (Piotras Nikolajevičius). Jų smagus duetas taip pat yra tinkama Koršunovo kūrybos detalė, tačiau ji atklydo iš dar visai nesenų „Išvarymo“, „Katedros“ bei „Žuvėdros“ laikų, todėl ir nespėjo virsti tik blankiu praeities šešėliu, net jei ir galima ją priskirti prie teatro rūsyje uždarytų šmėklų.
 
Daugiausia dėmesio prašosi, nors ir sunkiai geba jį išlaikyti, pagrindinė spektaklio veikėja, jaunoji Jelizaveta Bam (Koršunovo studentė Greta Petrovskytė). Pati aktorė nėra joks atpažįstamas simbolis, todėl jai puikiai tinka būti režisieriaus alter ego. Tai ji yra visų šių šmėklų apsuptyje, jų dėmesio centre: kalbinama, puolama, persekiojama, viliojama, kvailinama... Tai ji yra visus čia esančius išjudinęs, įsiūbavęs, sunervinęs ir tiesiog įkvėpęs uraganas. Ši mergaitė yra visa ko pagrindas, pradėjęs lūžinėti nuo tokios savųjų šmėklų gausybės. Ji ir išsigandusi, ir patikli, ir nekalta, ir labai jau įžūliai erotiška, ir švelni, ir kartu labai tinkama į pagrindines siaubo filmų herojes – ne aukas, o tas, kurios negailestingai visus išžudo. Įsispraudusi į trumputę mokyklinę uniformą (kostiumų dailininkė Lauryna Liepaitė) Jelizaveta žviegia, rėkia, juokiasi ir šiaip kelia visokį triukšmą. Jos paviršius toks efektingas, kad giliau jau nė negali būti ko nors paslėpta. Oskaro Koršunovo teatras dažnai dvelkia šalčiu, tad nieko keista, kad tokios yra ir šios jo spektaklių šmėklų puolamos mergaitės emocijos.
 
„Jelizaveta Bam“ – skirtingų teatro iškamšų, paviršių spektaklis. Nuo įvairiausių triukų, tuščių šovinių (ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme) ir jų reikšmių bei sureikšminimų begalybės išsivaduojama tik spektaklio pabaigoje, kai dingsta dekoracijų kalnai ir pradeda suktis vaidybos aikštelės grindys. Ratas, OKT teatro simbolis, apsisuka, ir šmėklų galiausiai nebėra. Raudonveidžiai žmogeliukai diktuoja žiūrovams išėjimo taisykles. Reikia tvarkingai, kaip ir atėjome, išlipti iš šios bedugnės. Šie rafinuoti pagalbininkai, kaip ir Jelizaveta Bam, – Oskaro Koršunovo mokiniai. Galbūt todėl jie taip pat turi režisūrinių galių (nors jos ir yra ganėtinai buitiškos, atvesti ir išvesti žiūrovus), taip pat pretenduoja vadintis režisieriaus alter ego. „Jelizaveta Bam“ ir yra labiausiai reikšminga jauniesiems aktoriams, gavusiems galimybę susidurti su profesionaliu teatru ir meistriškais tokio teatro aktoriais, bei pačiam režisieriui, mėginančiam kiek iliustratyviai permąstyti savo kūrybos principus ir atsukti ratą atgal. Beje, ratas iš tiesų sukasi, tą puikiai įrodo LNDT repertuare mirgantis visiems gerai žinomo, bet jau atnaujinto, įtraukiančio ir jaunesniąją aktorių kartą, OKT spektaklio pavadinimas „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“.

 

Remigijus Bilinskas (Tėvas). D. Matvejevo nuotr.
Remigijus Bilinskas (Tėvas). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.