7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Skuduryno estetika

Antono Čechovo „Vyšnių sodas“ Jaunimo teatre

Milda Brukštutė
Nr. 14 (1075), 2014-04-11
Teatras
Scena iš spektaklio „Vyšnių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Vyšnių sodas“. D. Matvejevo nuotr.

Režisierius Algirdas Latėnas vėl (jau ketvirtą kartą) ėmėsi Antono Čechovo dramaturgijos. Prisiminus kad ir nuostabiąją Aušros Pukelytės Sonią šio režisieriaus spektaklyje „Dėdė Vania“, tai atrodė visai neblogas, o ir šio teatro aktoriams nemažai žadantis sumanymas. Vis dėlto šiame tekste norėtųsi pasiaiškinti, kodėl naujausiame režisieriaus spektaklyje „Vyšnių sodas“ nebuvo dėmesį prikaustančių vaidmenų. Kodėl tragiškiausioje scenoje, kai Viktorija Kuodytė sako paskutinį dvarininkės Liubovės Andrejevnos Ranevskajos monologą, pirmoje eilėje suskambus telefonui ir, negana to, pasigirdus „alio“, žiūrovų salėje nuskambėjo ne koks nors priekaištingas atsidūsėjimas, o gana supratingas juokas.

 
Pradėkime nuo to, kas pirmiausia krenta į akį – kostiumų (Sandra Straukaitė). Neatmetu galimybės, kad jiems įvertinti reikia gilaus mados pasaulio išmanymo, bet pernelyg nesismulkinant ir žvelgiant plika akimi atrodo, kad veikėjai tiesiog gausiai apsipirko „Humanoje“ ir, lyg to dar negana, per vieną dieną nori vieni kitiems (žiūrovai čia ignoruojami, tad nėra daugiau kam) pademonstruoti visą savo medžiaginį turtą. Jau vien ši skuduryno estetika, ypač pabandžius pažvelgti į ją kiek atidžiau, užkerta kelią bent kiek jautriau įsiklausyti į veikėjų žodžius.
 
Ilgainiui tenka susivokti, kad įvairios akį rėžiančios kostiumų detalės yra ne kas kita kaip dialoguose ir taip pasakomi Čechovo veikėjų bruožai. Pavyzdžiui, Varia (Giedrė Giedraitytė) dažnai pasvajoja apie vienuolyną, tad jos kaklą iki pat smakro veržia vienuolišką galvos apdangalą primenanti apykaklė – kad maža nepasirodytų. Semiono Pantelejevičiaus Jepichodovo (Giedrius Arbačiauskas) švarkas su iškirpta nugara irgi neturėtų stebinti, juk taip šis veikėjas ir pramintas – dvidešimt dvi nelaimės... O dažnas kai kurių veikėjų persirenginėjimas irgi ne iš piršto laužtas – pavyzdžiui, kai vyšnių sodas jau parduotas, Ranevskaja išsirengia iki visiškos (aišku, ne natūralios, o stilizuotos) embrioninės nuogybės.
 
Pradėjus aptarimą nuo kostiumų nesunku pastebėti, kad ir vaidybos detalėmis stengiamasi personažus iš gilesnio, vidinio gyvenimo išversti į kitą, iš karto visiems matomą pusę. Dauguma aktorių kalba nesavais, tai moteriškumą, tai senatvę, tai kažkokį neapibūdinamą kvailumą pabrėžiančiais balsais. Nuolatinis spygavimas ar bosinis nenatūralaus tembro džeržgimas nuolat rėžia ausį ir, lygiai kaip ir minėtieji kostiumai, neleidžia pajusti nė menkiausių Čechovo taip meistriškai kuriamo atmosferiškumo užuomazgų. Be to, primityvi charakterizacija atima galimybę kurti bent kiek subtilesnius, jautresnius vaidmenų bruožus. Tiesiog neįmanoma žiūrėti į vyšnių sodo sielą – Firsą, paverstą kažkokiu nesuvokiamu robotu. Ypač gaila todėl, kad šį vaidmenį atlieka išties puikus, specialiai šiam spektakliui kviestas aktorius Saulius Bareikis, o vaidinti praktiškai jam čia nėra ką (aišku, tai nereiškia, kad toks vaidmuo kainuoja ir gerokai mažiau aktoriaus pastangų), nes iš jo tereikalaujama būti ne savo balsu kalbančiu, tarytum sumedėjusiu, tad jokių jausmų nekeliančiu (mat atrodo, kad jis ir pats nieko nejaučia) simboliu.
 
Teisybės dėlei reiktų pabrėžti, kad ne visiems aktoriams užkraunama ta primityvių vaidmens kūrimo detalių našta. Jauniausiosios aktorių kartos, nors ir jiems tenka vargti su kostiumais, tai beveik neliečia. Galiausiai vienas žmogiškiausių atrodo Simono Storpirščio vaidinamas pirklys Jermolajus Aleksejevičius Lopachinas – nes panašiausias į žmogų. Tačiau visoje toje kakofonijoje sunku suprasti, ar tai režisūrinis sprendimas, ar aktorius buvo tiesiog paliktas likimo valiai.
 
Šiam „Vyšnių sodui“ trūksta dviejų labai svarbių dalykų – meilės ir logikos. Šis bei tas sušiuolaikinta (vietoj arbatos geriamas vynas), šis bei tas palikta iš seno (medinis suolelis ir kitos panašios scenografijos detalės – dailininkė Giedrė Brazytė), kartkartėmis naudojami nekrošiški poetiniai simboliai (plytos, medis, nematomos bitelės), o kartais vaitkiški, karnavališki (scena su kojūkais). Nieko keisto, kad ir pats spektaklį į priekį varantis veiksmas kažkoks padrikas ir kad dėl to labiausiai kenčia Čechovui, o ir įdomesnių vaidmenų kūrimui tokia svarbi meilės linija.
 
Pirmoje scenoje, laukiant atvažiuojančiųjų, matyti, kad kambarinė Duniaša (Jorė Dambrauskaitė) ką tik buvo suartėjusi su Lopachinu. Kaip paskui įtikėti ta jos jautria siela, jeigu meilužis iškart po sueities jai visiškai neberūpi? Aišku, kad vėliau pasigirsiantys meilės žodžiai liokajui Jašai (Lukas Petrauskas) nei jo paties, nei žiūrovo širdies nesuvirpins. Na, o Lopachinas šiame spektaklyje akivaizdžiai nemyli Varios ir, kad visiems tai būtų aišku, kuo įžūliausiai iš jos tyčiojasi. Studentas Piotras Sergejevičius Trofimovas (Sergejus Ivanovas) ir Ania (Emilija Latėnaitė-Beliauskienė) galbūt pamilo vienas kitą, tačiau jų santykis, kaip ir pats Trofimovas, buvo paaukotas dėl kažkokios buitinės, neva budistinės komedijos.
 
Viktorijos Kuodytės Ranevskaja – bene vienintelis spektaklyje sau vietą suradęs personažas. Reikia džiaugtis jau tuo, kad didžiulis aktorės meistriškumas padeda jai neatrodyti kvailai atsidūrus tokiose neapibrėžtose aplinkybėse. Ji susidoroja ir su farso, ir su tragedijos, ir su komedijos estetikai būdingomis spektaklio užuomazgomis, kažkokiu būdu sugeba pateisinti įvairiausius režisūrinius sumanymus, net tuos nelemtus kojūkus. Tačiau, kad ir kaip norėtųsi, ar įmanoma šį balaganą pateisinti ir žiūrovo akyse, kad spektaklis ne lėkštai pratrūktų tragedijos akimirka dėl parduoto vyšnių sodo, o būtų iki jos išaugintas? Ir ar įmanoma tokioje aplinkoje sukurti išties dėmesio vertą vaidmenį? Vargu, nes tam mažų mažiausiai prireiktų visai kito, ne tokio plastmasinio, nuolat lūžinėjančio ir kokybės trūkumą išduodančio režisūrinio braižo.

 

Scena iš spektaklio „Vyšnių sodas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Vyšnių sodas“. D. Matvejevo nuotr.