7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Trys čiaupai

Pasvarstymai apie nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ formato pakeitimus

Milda Brukštutė
Nr. 26 (1040), 2013-06-28
Teatras

 

Teatrų sezonui besibaigiant pradedama dalintis įvairiais savo ateities planais. Tokie planai, kartais net ne mažiau nei patys spektakliai, sukelia įvairiausių minčių: nusivylimų, lūkesčių bei vizijų. Kai kurie dalykai pasirodo tiesiog nesuprantami ir nepriimtini. Šįkart man taip nutiko su vienu iš Lietuvos nacionalinio dramos teatro numatomų pakeitimų. 74-ojo LNDT sezono pristatyme, tarp įvairių užmačių ateičiai, teigiama, kad „keičiasi nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ formatas. Užuot rengęs pjesių idėjų konkursą, teatras užsakė trims jauniems jau žinomiems lietuvių dramaturgams parašyti teatrui po pjesę. Nuo pat rašymo pradžios kūrybiniame procese dalyvauja ir režisieriai, kurie rengs pjesių pristatymus. Sėkmingiausi iš jų taps spektakliais.“ Praėjus pirminei nuostabai, kilo noras pasvarstyti, ką šis pakeitimas galėtų reikšti.
 
Apžvelgus įvairius teatrinėje terpėje vykstančius renginius, atrodytų, kad bent jau savo pavadinimu laisvai raiškai, netramdomai kūrybai sąlygas teikia (ar bent jau norėtų teikti) būtent festivalis „Versmė“. Šis kasmetinis renginys iš tiesų turėjo potencialo, ir ne tik kaip konkursas, bet ir kaip traukos taškas, leidžiantis susiburti įvairaus amžiaus ir skirtingų teatrinių profesijų atstovams. Anksčiau jis tuos, kurie domisi dramaturgija ar ją kuria, kvietė diskutuoti, susipažinti, mėginti bendradarbiauti, galų gale tiesiog linksmai kartu praleisti laiką. Tas laisvas bendravimas buvo ne mažiau svarbus nei scenoje pristatomas rezultatas. Tačiau akivaizdu, kad galimybės jam (laisvam bendravimui) skleistis palaipsniui vis mažėjo. Tarytum stengtasi atsisakyti visko, kas asocijuojasi su nerimtumu ar laisva valia, nors juk savaime aišku, kad rimtumo ir įtampos sukaustyti veidai su kūryba dar neturi nieko bendra. Visiems žinoma, kad galvojant vien tik apie geidžiamą rezultatą gerokai sumažėja kūrybinės energijos, todėl, jei tik įmanoma, patartina to vengti. Be abejo, išvengti dažnai nepavyksta dėl kultūros finansavimo taisyklių, tačiau konkurso žanras juk galėtų būti itin palankus būdas išsisukti nuo tokios varžančios struktūros.
 
Tuo tarpu ši kukli užuomina apie festivalio formato pakeitimą praneša, kad nuo kitų metų „Versmės“ tiesiog nebebus. Kad Lietuvos dramaturgai nebeturės galimybės kasmet siųsti savo kūrybos – nebūtinai su viltimi konkursą laimėti, manau, buvo svarbu žinoti, kad pjesę perskaitys bent komisijos nariai. Dabar keliais sakiniais informuojama, kad kūrybinės dramaturgų versmės tiesiog nebereikalingos, tegu jos trykšta kur nors už šio konkurso, šio teatro ribų. Juk išrastas daug greitesnis ir patogesnis pjesių gaminimo būdas: vietoj savaime ištrykštančios versmės nutiesiamas vamzdis su trimis čiaupais. Taip gerokai patogiau: iš jų tekės patikrintas, jau filtruotas vanduo. O svarbiausia, kad jis netekės bet kada, čiaupus juk labai paprasta pagal poreikį stipriau ar silpniau atsukti, o kai pabosta ar gali pritekėti bala – užsukti. Gal ir nieko blogo siekti kuo geresnio ir mažiau jėgų reikalaujančio rezultato, tačiau tuomet ir festivalio pavadinimas toks klaidinantis neturėtų likti, vis dėlto yra skirtumas tarp versmės ir vandens, kada ir kaip panorėjus paleidžiamo iš čiaupo. Juk dabar tai tapo „Dramaturgų kalve“, o tiksliau – „Trijų dramaturgų kalve“, kitiems Lietuvos dramaturgams nė menkiausių atvirumo iliuzijų nebekeliančia.
 
Todėl keistai skamba LNDT meno vadovo Audronio Liugos šį pokytį lydintis komentaras: „Apskritai ateinantį sezoną teatre turėtų atsirasti daugiau jaunos kūrybinės energijos, skatinančios teatrą toliau eiti atsinaujinimo keliu.“ Ar galima tikėtis naujos kūrybinės energijos iš anksto suplanavus kūrybinę viziją ir apsidraudus nuo galimų nesėkmių, kitaip tariant, netekus kantrybės ir pasitikėjimo tiek savimi, tiek ir jaunais žmonėmis?