7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie uždarą ir atvirą vertę

2015 metai teatre

Milda Brukštutė
Nr. 46 (1152), 2015-12-25
Teatras
Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.

„Tų, dėl teatro pamišusių, gal net daugiau, nei tų, pamišusių dėl poezijos“, – naujausioje savo eilėraščių knygoje „viename“ rašo Aidas Marčėnas. Iš tiesų, teatras geba pritraukti be galo skirtingus, įvairiausiomis prasmėmis ir beprasmybėmis užsiimančius žmones. Beje, dažniausiai ne žiūrėti į tai, kas vyksta scenoje, o veikti.

 

Kuo toliau, tuo dažniau tenka išgirsti, koks svarbus ir teikiantis džiaugsmo scenos menų atstovams yra pats kūrybos procesas (kaip išdidžiai ir paslaptingai būna tariamas šis žodis!): bendravimas su trupe, repeticijos, galimybė per jas pasikrauti, praturtėti kaip menininkui ir kaip žmogui. Žodžiu – rezultatas tėra maža dalis to, ką kūrėjams teko patirti keliaujant į sceną. Teatro menas juk gimsta ne sėdint vienam prie kompiuterio, jis – tikrų nuotykių žanras.

 

Taigi, visos spektaklio vertės taip lengvai, t.y. jį žiūrėdamas, neįvertinsi. Ji – itin tęstinis reikalas. Pavyzdžiui, šiais metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre naujų repeticijų metodų prisižiūrėjęs Valentinas Masalskis galbūt praplėtė ir savo režisūrines bei pedagogines galimybes. Tad yra šansų, kad ir jo mokiniai (o gal jau metas sakyti tiesiog Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai) gaus ne ką mažiau naudos nei jis pats. Neužtenka juk niūriai konstatuoti vien to, kad kaip aktoriaus mes jo beveik nepamatėme kitokio, nei jau esame pratę matyti. Ir net jei netapsime Árpádo Schillingo „Didžio blogio“ gerbėjais, net jei paslapčia svajosime, kad kokia nors aukštesnė jėga uždraustų jį rodyti, vis viena galime tikėti, kad visai spektaklio trupei pagyventi miško sodyboje Merkinėje buvo naudinga. Mokslo nauda (o teatralas, tikėkimės, mokosi visą gyvenimą ir – čia turbūt geriausia dalis – praktiškai iš visko) tuo ir žavi, kad geba daugintis, plėstis ir persikūnyti.

 

Troškimu veikti, o ne stebėti, rodos, pamažu užsikrečia ir teatro žiūrovai. Skaitymai, paskaitos, susitikimai šiuo metu juos praturtina gal net labiau už pačius spektaklius – pastarieji vis dažniau pasižymi ta publikai nepasiekiama, uždara verte, tenkančia tik patiems kūrėjams. O pokalbiai ne tik suteikia gyvo susitikimo malonumą, bet ir neužkerta kelio vaizduotei. Taip pat ir rodomi spektakliai pradėjo vis labiau reikalauti paaiškinimų, pasiaiškinimų, diskusijų... Patys savaime jie, kitaip nei kadaise, jau nebeįgauna tokios galios nei ko nors pakeisti, nei ką nors praturtinti. Dabartinis teatras – tai pretekstas kalbėtis, išsakyti savo nuomonę vienu ar kitu klausimu, kam nors prieštarauti, užvirti diskusiją. Rodos, viską reikia ar bent viską galima apkalbėti, užkalbėti, įžodinti.

 

Nieko keisto, kad šiemet tiek apdovanojimų (Boriso Dauguviečio auskaras, Dalios Tamulevičiūtės ir Jaunojo kūrėjo premijos) sulaukė pojūčių teatro įkūrėja režisierė Karolina Žernytė. Šiame teatre, nors istorijos ir neatsisakoma, neakcentuojamos kažkokios temos, idėjos, nedemonstruojami kūrėjų sugebėjimai, o per įvairiausią materiją atveriami pačių žiūrovų pojūčiai. Pasiryžimas domėtis žiūrovu, užleisti jam pagrindinio veikėjo poziciją, rodos, suteikia daug tikresnių, natūralesnių atvirumo akimirkų nei, pavyzdžiui, nuoširdžios aktorių išpažintys scenoje.

 

Kiek kitokiomis priemonėmis, artistams pasitelkiant savo charizmą ir gebėjimus, žiūrovų pojūčius jau dešimtus metus iš eilės žadino Naujojo cirko savaitgalis, šiais metais pristatęs ganėtinai stiprią, jubiliejaus vertą programą. O dar svarbiau atrodo tai, kad visai neseniai „Atviros erdvės“ konkurse buvo parodytas ir pirmasis lietuvių klounados spektaklis profesionalioje scenoje – Indrės Lencevičiūtės „Klai da“. Labai džiugu pamatyti kažkur, regis, prapuolusią, bet spėjusią įsiminti aktorę, kuri, pasirodo, išdrįso ieškoti savo vietos ne įprastais jos kolegoms keliais, o teatro paraštėse. Kad ši vieta jai tinkama, nekilo jokių abejonių, o kad reikės dar daug dirbti ir kad tai daryti verta – taip pat.

 

Spektakliams prarandant, o bejėgiškiems, bet maloniems pokalbiams įgyjant daugiau galios ar bent populiarėjant, pačiu laiku pradėjo stiprėti dėmesys dramaturgijos žanrui. Pavasarį įvyko pirmasis „Dramokratijos“ festivalis, inicijuotas Gabrielės Labanauskaitės. Jo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai skaitė pirmą kartą taip pat studentų išverstas šiuolaikinių užsienio dramaturgų pjeses. Rudenį sulaukėme ir pirmosios „Lenkų dramos Vilniuje“ (projekto vadovė – Viktorija Ivanova). Šiuolaikinę lenkų dramaturgiją pristatanti programa, nors ir kuklios apimties, pradžiugino savo bet kokiems pirmiems kartams retai būdinga kokybe. Na, o naujas „Teatro žurnalas“, kuriuo taip pat verta pasidžiaugti, kartu su pirmuoju numeriu išleido pjesės „(A)pollonia“ (pagal Aischilo, J.M. Coetzee’s, Euripido, Hannos Krall, Jonathano Littleʼo bei Hanso Christiano Anderseno, Andrzejaus Czajkowskio, Marcino Świetlickio tekstus; adaptacijos autorius Krzysztofas Warlikowskis, bendradarbiaujant su Jaceku Poniedziałeku) vertimą (vertė Helmutas Šabasevičius), be to, ir ateityje planuoja pildyti šiuolaikinės užsienio dramaturgijos spragas.

 

Čia vis, rodos, išsisukinėjimai nuo to, ką vadiname tradiciniu spektakliu, kažkas vis aplinkui, apie... Vis dėlto Teatro dieną Lietuvos nacionalinis dramos teatras iš tiesų padovanojo kai ką iš grynojo teatro srities. Krystiano Lupos spektaklis „Didvyrių aikštė“ pagal Thomaso Bernhardo to paties pavadinimo pjesę pagaliau leido prisiminti tą malonumą – ne skaičiuoti, kiek kas ko išmoko ir patyrė, o būti tiesiog užhipnotizuotam, būti tuo ganėtinai sparčiu tempu nykstančiu, dėl teatro pamišusiu žiūrovu. Ir vis dėlto kaip tik tokiais atvejais, kai prasmės nebereikia išradinėti dirbtiniu būdu – žodžiais, būna įdomu pasigilinti ir į tą paslaptingąjį repeticijų procesą. Tokią galimybę suteikė smagus ir nemistifikuotas Miko Žukausko dokumentinis filmas „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę“.

Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė, Eglė Mikulionytė ir Valentinas Masalskis spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
„Klai da“. Nuotrauka iš „Atviros erdvės“ archyvo
„Klai da“. Nuotrauka iš „Atviros erdvės“ archyvo