Jaunojo kūrėjo vietos paieškos Lietuvos teatro lauke. I dalis

Kartas nuo karto pasigirsta jaunųjų kūrėjų, menininkų skundų, kad jie nežino, ką veikti baigus studijas, kur ieškoti darbo. Kultūros sektoriaus tokia specifika, kad kultūros profesionalas atsidaręs Darbo biržos tinklalapį, greičiausiai daug aktualių pasiūlymų neras. Gandas apie darbo vietas, projektus ar kokias nors abstrakčias galimybes eina iš lūpų į lūpas, o kad reikiama informacija pasiektų tinkamu metu visi kultūrininkai vieni kitus turi pažinoti.

Būnant toje terpėje darosi smalsu, o kur visgi eiti su savo idėjomis, genealiais projektais jaunam, dar nespėjusiam pasižymėti ar jau vieną kitą žinomesnį darbą į savo gyvenimo aprašymą įrašiusiam dramaturgui ar teatro režisieriui.

Straipsnio objektu pasirinkti būtent šių profesijų atstovai, nes siekiama panagrinėti jaunų teatro profesionalų galimybes įsidarbinti, kurti. Šiame straipsnyje sąmoningai pasirinkta nekalbėti apie vaidinančius aktorius bei režisuojančius ir tik vaidinančius aktorius, nes tam numatoma skirti antrąją straipsnio dalį.

Prieš pradedant liko išsiaiškinti dar vieną klausimą – kas yra tas jaunasis kūrėjas? Lietuvoje priimta jaunuoju menininku (menininkais dažniausiai vadinami vaizduojamųjų menų atstovai, tačiau, manau, galima šį terminą vartoti ir platesne kūrėjo prasme) laikyti tokį asmenį, kuris kuria meno kūrinius, yra juos savitai atliekantis fizinis asmuo, kuriam už jo kūrybinę veiklą yra suteikiamas meno kūrėjo statusas[1] ir asmeniui turi būti iki 35 metų[2], kad jis dar būtų laikomas jaunuoju. Meno kūrėjo statuso suteikimo taisyklėse numatyta ir smulkesnių punktų, bet bendrai apibrėžiama būtent taip.

Šiuo metu Lietuvoje ryškiausios trys kryptys, kurias gali rinktis jaunasis kūrėjas: pirma, dalyvauti atviros erdvės konkursuose spektaklių statymui, vėliau bandyti įsidarbinti į valstybinius ir nacionalinius, atskirų kūrėjų jau egzistuojančius teatrus; antra, rašyti projektus individualiai kūrybai ar darbui su bendraminčių grupe, naudotis įvairiomis siūlomomis stipendijomis kūrėjams, dirbti rezidencijose arba trečia, kurti savo viešąją įstaigą ir bandyti išsilaikyti, vėlgi, iš projektinės veiklos.

Kai kurie valstybiniai ir nacionaliniai teatrai (prie jų prisideda ir Menų spaustuvė) organizuoja konkursus spektakliams statyti. Tai kaip atviro mikrofono vakaras: visi norintys ir turintys idėjų spektakliui profesionalūs režisieriai gali teikti paraiškas ir gauti galimybę įgyvendinti sumanymą – pastatyti savo spektaklį scenoje. Visų tokių konkursų esmė panaši, tačiau pats įgyvendinimas gali skirtis. Pavyzdžiui, Menų spaustuvė programos „atvira erdvė‘16“ sąlygose nurodoma, kad atrinktų darbų autoriai įsipareigoja dalyvauti mokymuose, kuriuos kuruoja Menų spaustuvė, kitų projektų dalyvių darbų peržiūrose, aptarimuose[3]. Tai reiškia, kad suteikiama ne tik erdvė kurti, bet ir įsipareigojama dirbti su kūrėjais, praturtinti jų žinias ir patirtį. Taip pat išskiriama, kad tai jaunųjų scenos menininkų programa, taip aiškiai nurodant, į ką ji orientuojama.

Į jaunuosius režisierius ir į bet kurį žmogų, besidomintį režisūra ir turintį originalių idėjų[4], dėmesį kreipia ir Nacionalinio Kauno dramos teatro konkursas „IDėja“. Konkursas, bent žvelgiant iš šono, atrodo gana paprastas – kūrėjas laimi jį ir stato spektaklį, naudodamas teatro išteklius. Įdomesnė tokių konkursų versija vyksta Panevėžyje. Šalies šiaurėje rengiamos tarptautinės režisierių dirbtuvės. Šiais, 2016-aisiais metais, dirbtuvės tapo tarptautinėmis dėl užsienio režisierių susidomėjimo. Nuo jau aptartų konkursų šis renginys skiriasi tuo, kad komisijos atrinkti režisieriai dirba koncentruotai numatytu laiku ir dirbtuvių pabaigoje pateikia būsimų spektaklių eskizus. Teatras suteikia erdves ir aktorius, atrinktus iš įvairių Lietuvos teatrų, kaip bazinę medžiagą režisierių darbui (šiais metais dirbtuvėse dalyvavo ir scenografė[5]). Dirbtuvės pradėtos rengti 2014 metais. Tada aptardama šią iniciatyvą teatrologė Nomeda Šatkauskienė vylėsi, kad tokios veiklos padės lengviau ir kitiems teatrams integruoti jaunuosius kūrėjus. Ji pateikė ir siūlymų, ką reikėtų daryti teatrams, kad bendradarbiavimas tarp jų ir jaunųjų teatro kūrėjų vyktų dažniau ir sklandžiau: „Tam reikėtų kur kas aktyviau rengti dirbtuves, peržiūras, suteikti  debiutuojantiems režisieriams galimybę į kūrybinį procesą įtraukti ir didelę scenos patirtį sukaupusius visų sričių teatro profesionalus. Nauda būtų abipusė.“[6] Jei konkurso metu statomas spektaklis būna sėkmingas ir paliekamas repertuare, režisierius gali tikėtis gauti daugiau pasiūlymų kurti tame pačiame teatre arba būti pastebėtas ir pakviestas bendradarbiauti su kuo nors kitu. Pavyzdžiui, Panevėžio dramos teatras pranešime apie dirbtuves skelbia, kad spektakliui sulaukus sėkmės, galimas tolimesnis bendradarbiavimas su režisieriais[7].

Klaipėdos dramos teatras neišskiria jaunųjų kūrėjų ir jokių papildomų veiklų ar konkursų jiems neorganizuoja. Šiaulių dramos teatre nuo vasaros vidurio – jaunų vadovų desantas: teatrą savo rankose laiko naujas teatro vadovas Aurimas Žvinys ir naujas meno vadovas Paulius Ignatavičius. Abu  vadovai – jauni ir siekiantys kuo daugiau jaunimo pritraukti į teatrą. Pirmasis badymas – spektaklis „Mažasis princas“ (premjera 2016 lapkričio 26 d.), kuriamas jaunų teatro profesionalų šiuolaikiškiems vaikams. Numatomas dar vienas projektas, kurio metu dvi jaunos kūrėjos – Gabrielė Labanauskaitė ir Loreta Vaskova – susitiks su jaunimu ir iš papasakotų patirčių ir istorijų kurs spektaklį-projektą. Nors atskirų kasmetinių konkursų teatras neorganizuoja, tačiau bendradarbiauja su jaunąja teatro kūrėjų karta kasdienėje veikloje. Apžvelgiant šiandienos perspektyvas galima teigti, kad jaunuosius kūrėjus stengiamasi įsileisti į teatrus dažniau, tačiau pokyčiai vyksta dar labai lėtai.

Atkreipiant dėmesį į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, verta paminėti, kad jame bandoma skatinti ir jaunuosius teatro režisierius ir jaunuosius dramaturgus. Naujajame teatro sezone, jau vasarą skelbta, kad turėtų pasirodyti net penkios premjeros[8], kuriomis debiutuos ir du jaunieji režisieriai. Taip parodoma, kad šalia jau gerai žinomų režisierių darbų nacionalinėje scenoje gali atsidurti ir pirmuosius darbus pristatantys kūrėjai. Lygiagrečiai naujų spektaklių statymo, repertuarinių vaidinimo, teatras vykdo ir pjesių rašymo konkursus ir jų skaitymo vakarus. Prieš porą metų rengtos „Naujosios dramos dienos“, kurių metu pristatytos „Versmės“ konkurso ir šiuolaikinės užsienio autorių pjesės. Šiais metais, panašu, kad tai pervadinta į „Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymus“, kurie atsieti nuo „Versmės“ konkurso, o pastarasis tapo kūrybinėmis dirbtuvėmis, vykusiomis kone visą vasarą. Tokia – nauja – dramaturgijos konkurso forma susilaukė kritikos[9]. Galiausiai, džiugu, kad dramaturgams apskritai organizuojami kokie nors užsiėmimai, nes net ir mąstant kelias savaites apie visus žinomus konkursus ar kvietimus dramaturgams kurti, be „Versmės“ daugiau niekas neateina į galvą. Dar galime prisiminti LRT organizuojamą radijo pjesių konkursą „Radijo teatras“. Jis turi savitą specifiką, nes radijo vaidinimai neturi vizualiosios dalies, vaizdiniai turi susikurti klausytojo galvoje, o tai ne ką menkesnės išmonės reikalaujantis iššūkis nei sukurti pjesę scenai. Panašu, kad iš tokio veiklų dramaturgams trūkumo gimė Gabrielės Labanauskaitės kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademija organizuojamas festivalis „Dramokratija“[10]. Praeitais metais jis buvo skirtas pjesių skaitymui, o šiemet skaityta ir debiutuojančių dramaturgų kūryba. Nuosekliau pasidomėjus dramaturgijos konkursais, buvo atrastas dar vienas grynuolis, antrus metus organizuojamas Alytaus miesto teatre[11]. Šis konkursas prijungtas prie kasmetinio teatrų festivalio „Tegyvuoja komedija!” ir yra orientuotas ne tik į profesionalius dramaturgus – konkurse gali dalyvauti ir visiškai dramaturginės patirties neturintys žmonės, nors tai atneša savų sunkumų. Komisijos teigimu, sulaukta ir grafomaniškų tekstų. Visgi, tokie konkursai teatro kūrėjams keletą plyšelių atveria, o iš saviraiškos trūkumo net gimsta naujos iniciatyvos.

Antras šiame straipsnyje pasiūlytas būdas įgyvendinti kūrybines idėjas – rašyti projektus, apeliuoti į įvairias stipendijas, kurias siūlo ir Kultūros ministerija, kitos kultūrinės institucijos, o kartais ir atskiros savivaldybės. Šioje srityje aktyviai naudingą kūrėjams informaciją skleidžia „Kultūros fabrikas“[12] (KUFA). Šis kūrybinis inkubatorius taip pat kviečia menininkus reziduoti, suteikia galimybes nuomotis erdves kūrybai. Džiugina tai, kad KUFA įsikūręs Klaipėdoje, mieste, kurio aukštojoje mokykloje ruošiami teatro režisieriai. Jiems inkubatorius sukuria terpę įgyvendinti sugeneruotas per studijų metus idėjas. Panaši į KUFĄ institucija Vilniuje yra „Menų spaustuvė“, kuri taip pat scenos menų kūrėjams suteikia erdves ir repeticijoms ir savo meno pristatymui. Pastarosios dvi institucijos augina individualius kūrėjus sudarydamos alternatyvą darbui valstybinėse teatrinėse institucijose.

Taigi, išvada būtų tokia, kad daugiau galimybių turi teatro režisieriai nei dramaturgai; teatrai vykdo jaunųjų teatro kūrėjų integraciją, bet šioje srityje dar yra kur tobulėti; kūrėjai, turintys idėjų ir noro dirbti yra laukiami, tačiau iniciatyvų laukiama iš jų pačių pusės.

P.S. Šis straipsnis neapeliuoja į visažinystę, tad jei, mielas skaitytojau, pastebėjai netikslumų, nori papildyti išsakytas mintis ar paprieštarauti – raginu visa tai padaryti komentarų skiltyje. Straipsnio tikslas yra padėti jauniesiems kūrėjams rasti savo nišą, tad jei kils naudingų minčių ar idėjų, skatinu jomis pasidalinti.