7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Temos vadybininkai

Naujosios dramos dienos Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Milda Brukštutė
Nr. 41 (1102), 2014-11-21
Teatras
„Maidano dienoraščiai“. D. Matvejevo nuotr.
„Maidano dienoraščiai“. D. Matvejevo nuotr.
Jau vien žiūrint į Naujosios dramos dienų (NDD) programą buvo galima suprasti, kad, pradedant pavadinimu (kuris praėjusiais metais buvo paliktas dvigubas) ir baigiant turiniu, dramaturgijos festivalį „Versmė“ šiais metais galutinai išstūmė kažkas kita. Nors NDD paantraštė ir skelbė, kad tai – naujos lietuvių ir užsienio dramaturgijos pristatymai, kaip tik dramaturgijos labiausiai čia ir trūko. Vos užmetus akį į vargingą NDD lankstinuką teko susiprasti, kad vietoje žadamų pjesių laukia viena ar kita tema surinktų faktų bei nuomonių sankaupa, savotiški projektai ir akcijos. Matyt, pernelyg senamadiška šiandien žodį „dramaturgija“ suvokti kaip pjesės tekstą, nes jis jau kurį laiką intensyviai plečia savo reikšmių ribas.
NDD prasidėjo „Maidano dienoraščių“ skaitymu. Lietuvių aktoriai pristatė dokumentinę pjesę (dramaturgė Natalija Vorožbit) pagal Ukrainos revoliucijos įvykių liudijimus. Asmeninio lietuvių santykio čia tiek, kiek pradžioje, beeinant į salę, iš žiūrovų buvo išpešta keliais klausimais: „ar buvot Maidane?“, „kaip tai paveikė jūsų gyvenimą?“ ir panašiai. Visa kita – jau lietuvių aktorių lūpomis pakartotos ukrainiečių mintys, prisiminimai. Tokia dokumentika teatre atrodo ne tokia vertinga ar paveiki kaip dokumentinis kinas, ypač kai scenoje – žiūrovams gerai žinomi Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriai, neleidžiantys pamiršti, kad kalba ne iš savo patirties, ne savais žodžiais. Beje, pačiame pjesės tekste lyg ir buvo bandyta išlaikyti autentišką šnekamąją kalbą. To pasekmė – bereikalingas daugžodžiavimas, o kartais ir kalbos kultūros klaidos. Gali būti, kad dalis problemų kilo dėl vertimo – programoje vertėjo pavardės apskritai nėra, tad gal tam nė nebuvo skirta pakankamai dėmesio ir laiko.
Birutė Mar parengė skaitymą „Ledo vaikai“ pagal 1941–1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire, savo tėvų prisiminimus. Tekstas paruoštas ir pateiktas kaip prisiminimų vakaras, su jį paįvairinančiais to meto poezijos intarpais. Nors šios istorijos pobūdis dėl jos šaltinių atrodo labai asmeniškas, aktorės santykis su ja bent skaitymo metu pasirodė besąs lygiai toks pat kaip ir su visais kitais jos skaitomais tekstais. Pasirodo, tapatinimasis su savimi bei savo tėvais gali būti nė kiek ne mažiau sintetinis.
„Džuljetos“ – taip pat dokumentinis ir asmeniškas kūrinys, paliečiantis skaudžią, nors ir ne tokią tragišką temą. Idėjos autorės ir režisierės Simona Biekšaitė ir Marit Sirgmets kartu su dramaturgijos bendraautoriumi Andrium Jevsejevu bandė pajudinti etatinių aktorių, gaunančių mažai vaidmenų, problemą. Tema atrodė išties aktuali, nenuvalkiota ir turinti potencialo virsti įdomiu kūriniu. Vis dėlto atrasti ko nors užslėpto, netikėto šiame lauke kūrėjams nepavyko. Aktorės žarstėsi žinomomis tiesomis ir nepasakė beveik nieko, ko nebūtų galima numanyti, nors sudarė nuoširdaus pokalbio iliuziją, pirmuoju asmeniu kalbėdamos apie vidutinio amžiaus moterims nedėkingą savo profesiją. Iš įrašo skambėję jų pasisakymai buvo jungiami su angliška laida apie gyvūnijos pasaulį, kovą dėl išlikimo. Ir anglų kalba, ir bandymas gretinti aktorių profesiją su gyvenimu laukinėje gamtoje atrodo pritemptai ir primityviai, o baisiausia, kai pagalvoji, kad be to juk apskritai jokios jungiamosios grandies, jokios idėjos, kaip paprastą interviu paversti dramaturginiu tekstu, iš viso nebūtų. Skambant šiems tekstams aktorės visą laiką tiesiog sėdėjo priešais žiūrovus. Vieną akimirką tai tapo išties įdomu – įraše vienai iš šių aktorių pasakius, kad jai čia sėdėti nieko neveikiant visai nesinori, galima pajausti žiūrovų ir aktorių, sėdinčių vieni prieš kitus, nuobodžiaujančių ir neturinčių kuo užsiimti, ryšį.
Paskutiniame, Yanos Ross režisuotame skaityme „(Savi)žudikai“, rengtame kartu su dramaturgijos kuratoriais Sigita Ivaškaite ir Andrium Jevsejevu, šalia jau įprastos dokumentikos buvo įberta ir šiek tiek ironijos elementų. Išklausę statistikos apie savižudybių skaičių Lietuvoje ir kelių filosofinių pasvarstymų apie savižudybės prigimtį (vėlgi – kaip tiesmuka ir nuobodu!) sulaukėme ir šiokio tokio dramaturginio persivertimo, idėjos. Nuo šiol savižudžiai (niekaip neprisiverčiu rašyti spektaklyje vis kartojamo naujadaro „savižudikai“) bus skatinami rašyti kultūrinio tipo projektus ir prašyti finansavimo savo gyvybės nutraukimui. Po to, paskaičius ir aptarus porą tokių projektėlių, tema išsisėmė. O kas tie žmonės, susirūpinę savižudybėmis Lietuvoje? Kaip, kodėl būtent dabar jie visi čia susirinko? Geriausia šio skaitymo dalis laukė pabaigoje: paleidus vienos paauglės pasirinktos dainos įrašą (ši ją lydėtų į amžinąjį gyvenimą) matyti šioks toks jausmas (jie, pasirodo, žmonės!) aptarėjų veiduose, tačiau iš scenos jie išeina dėl labai primityvaus, nors ir gyvenimiško, reikalo – parūkyti.
Reiktų pasakyti, kad vienas NDD vakaras, paskutinis iš penkių, neįsipaišė į šį plikų temų ir apskritai skaitymų kontekstą. Vokiečių režisieriaus Stephano Kimmigo ir dramaturgo Johno von Düffelio spektaklio „Oidipo miestas“ videoperžiūra galų gale pristatė gana tvirtą ir įdomų naujos dramos modelį (už puikų vertimą galima dėkoti Mindaugui Strockiui). Keturios graikų pjesės – „Oidipas karalius“, „Septynetas prieš Tėbus“, „Finikietės“ ir „Antigonė“ – buvo sujungtos ir pateikė daugiasluoksnę vienos šeimos likimo istoriją. Ši peržiūra, sulaukusi vos kelių žiūrovų dėmesio, leido kiek geriau suprasti ganėtinai keistą šiųmečio festivalio specifiką, jo organizatorių tikslus ir lūkesčius.
Kaip prieš „Oidipo miesto“ videoperžiūrą teigė LNDT meno vadovas Audronis Liuga, šiais skaitymais buvo bandyta žiūrovams pristatyti šiuo metu Vokietijos teatruose paplitusią, o Lietuvoje gana retą dramaturgo, ne kaip pjesės autoriaus, bet kaip spektaklio bendraautorio funkciją. Vis dėlto po šių skaitymų atrodo, kad tarp šio sumanymo ir jo įgyvendinimo žioji nemenkas plyšys. Visų pirma todėl, kad vietoje šiuolaikinės vokiškos dramaturgo sampratos, remiantis kuria jis iškeliamas aukščiau už paprastą pjesės autorių, susidūrėme su dramaturgo išstūmimu, paverčiant jį tik paviršinės informacijos rinkėju, ne kūrėju, o savotišku temos vadybininku. Žinoma, kai viskas daroma kartu, o aktoriai ir režisieriai užimti, nelieka laiko net ir pačioms įdomiausioms idėjoms išplėtoti. Tačiau tai turėtų rūpėti ne žiūrovams, o festivalio organizatoriams ir dalyviams. Galų gale nedera pirminių eskizų vadinti naująja drama, negana to, užėmus prieš tai buvusio ir ištikimų žiūrovų bei laiko nestokojančių dalyvių turėjusio festivalio vietą.

 

„Maidano dienoraščiai“. D. Matvejevo nuotr.
„Maidano dienoraščiai“. D. Matvejevo nuotr.
„Ledo vaikai“ D. Matvejevo nuotr.
„Ledo vaikai“ D. Matvejevo nuotr.
„(Savi)žudikai“. D. Matvejevo nuotr.
„(Savi)žudikai“. D. Matvejevo nuotr.
„Džuljetos“. D. Matvejevo nuotr.
„Džuljetos“. D. Matvejevo nuotr.