Informacija, kad labai šviesi, naiviai idealistinė ir, sakyčiau, jauki pjesė – Kazio Binkio „Atžalynas“ – pateko į režisieriaus Jono Vaitkaus rankas, skambėjo gana neįprastai. Režisierius, kuris nuolat savo darbais prikaišiojo žiūrovams visuomenės ydas, bandydavo iškelti į paviršių niekingiausias žmonijos savybes, ėmė ir susidomėjo dorybėmis. Tas pasisukimas priešinga kryptimi, priešinga emocija turbūt labiausiai ir intrigavo laukiant premjeros. Vos tik išvydus spektaklio dekoracijas pasijuto ir dar vienas netikėtumas: dažniausiai įvairiais simboliais šio režisieriaus darbuose perkrauta erdvė (nekalbu apie kamerinius pastatymus) šįsyk sukurta minimaliomis, gal net skurdžiomis priemonėmis (scenografė – Lauryna Liepaitė), apsiribojant keliais mokykliniais suolais, siuvimo mašina ir šiaip šiai pjesei neišvengiamais, jokių šio laiko, šiandienos teatro žymių neturinčiais rakandais. Tačiau labai greitai paaiškėjo, kokiu būdu, kokia kaina J. Vaitkus leido sau būti toks sentimentalus idealistas.
Savo spektaklio koncepciją režisierius išduoda pačioje pradžioje, kai paleidžiamas dar tik šią vasarą į amžinybę iškeliavusio Kazio Binkio sūnaus, pasakojančio apie „Atžalyną“, įrašas. Jau tuomet paties Gerardo Binkio lūpomis pasakoma, kad ši, „Atžalyno“ karta, t.y. jo paties karta, buvo ypatingai gera, žmogiška, tačiau dėl savo pasiaukojančios prigimties neišliko. Vaitkus šiuo spektakliu kviečia žiūrovą pasižiūrėti į gėrį, kurio nebėra. Jis leidžiasi į praeities idealizavimą tam, kad sumenkintų dabartį. Jo pasitikėjimas žmogumi (ko dažniausiai neišvystame šio režisieriaus darbuose) šiame spektaklyje apsiriboja mirusiaisiais. O norint pabrėžti kontrastą tarp to atžalyno, kuris buvo, ir to, kuris yra, Vaitkui beliko K. Binkio idile įtikėti be menkiausių šešėlių. Nepalikti nė menkiausio šanso gyvybei, paprastam, nesudievintam žmogiškumui, nešabloniškam istoriškumui, kad, gink Dieve, nekiltų kokiam žiūrovui mintis susitapatinti su tuo, ko jis yra pabrėžtinai nevertas.
Viskas prasideda ir baigiasi tuo, kad iki komiškumo sutaurinama, „surimtinama“ pati K. Binkio pjesė, o šimto litų dingimas, aprašomas joje, pradeda prilygti Hamleto tragedijai. Kiekviena pjesės smulkmena kuo rimčiausiai ir dėl to labai lėtai artikuliuojama, nedarant jokios atrankos pagrindiniams akcentams. Viskas juda vienodu snūduriavimo ritmu, į kurį kartais ir toliau įterpiamas K. Binkio sūnaus balso įrašas, primenantis, kad prieš akis matoma šeštoji klasė – tai visos kartos simbolis. Praėjęs laikas čia iškyla ir tuo, kad matome be galo senovinį vaizdą. Panašu, kad bandoma atkartoti ne tik gyvenimo (ši dalis paliekama Binkiui), bet ir praėjusio laiko teatro atmosferą. Atsisakyta ne tik įvairių technologijų, bet ir pasirinktas itin manieringas aktorių vaidybos būdas, kuris atrodo ne tik charakterinis, bet ir grynai senovinis. Ryškiausias atstovas čia būtų ypatingai autentiška dikcija pasižyminčio Gedimino Sederevičiaus vaidinamas Keraitis. Šalia jo – Viktorijos Kuodytės Keraitienė, ryškiu savo vaidmens charakteringumu bene labiausiai praskaidrinanti nykų spektaklio vaizdą. Maža to, ji savo vaidmenį, kitaip nei dauguma kitų, kuria be matomų pastangų.
O jaunoji aktorių karta, Vaitkaus išauginti ketvirto kino aktorių kurso studentai, vaidina ne kaip nors įvardijamai, o paprasčiausiai silpnai. Kitaip nei vyresni kolegos, besikartojančiais judesiais išryškinantys tam tikras charakterio savybes, jie neturi įrankių savo vaidmenims sukurti ir bando vaidinti kažkokį abstraktų gerumą, dėl ko susiduriame vien tik su daugybe aktorinių štampų. Ypač tai pasakytina apie pagrindinį Petro Keraičio (Petras Kuneika) vaidmenį. Jau Binkis šiam personažui nepaliko jokių žmogiškų silpnybių, tad scenoje matai visišką nuobodą. Tas jo gerumas toks nykus ir seilėtas, kad vargiai gali nuo jo sklisti toji apraudota visos išnykusios kartos šviesa. Užmetus akį kad ir į K. Binkio eilėraščių rinkinį „100 pavasarių“, tampa akivaizdu, kad būta tuo metu (spėju, ne tik pavasarį...) ir tikrai žavaus pašėlimo ir kad toli gražu ne pirmūniškas gerumas yra žaviausias žmogaus bruožas net ir anais, „Atžalyno“ kartos laikais.
Gal ir ne veltui nesprogo Jasiaus (Karolis Matuliauskas) lėktuvas pirmosios spektaklio premjeros, kurią man teko žiūrėti, pabaigoje. Apsuko kelis ratus ir atsisakė sumanymo dar kartą, paskutinį, sugraudinti žiūrovą žmogiškumo, t. y. „Atžalyno“ kartos, išnykimo faktu. Vis dėlto ne tik anais laikais, bet ir dabar reikėtų nebūti keraitienėmis ir rodyti žmonėms pasitikėjimą, norint, kad jie taptų geresni nei yra. Gerai būtų prisiminti ir tai, kad žmonės augdami su kuo nors juk bendrauja, ima pavyzdį iš vyresniųjų, rinkdamiesi, kokiems jiems būti. Beje, tai galioja ir renkantiems vaidybos studentų kursą.
