Mindaugas Capas (Geišė), Agnė Šataitė (Severiutė), Vainius Sodeika (Mykoliukas). D. Matvejevo nuotr.
Grožis vis dėlto – skonio reikalas. Daug apie jį neprišnekėsi, o ir argumentų jo buvimo arba trūkumo įrodymui saujomis neprirankiosi. Arba galima šį žodį pakeisti kuo nors kitu, arba ne. Pavyzdžiui, dažnai sakoma, kad Vaižganto kalba graži, bet vietoj to galima sakyti vaizdinga, turtinga ir panašiai – tai ir yra jos grožio įrodymas. Grožio supratimas – gana išsemta tema, ir nieko naujo čia neverta ieškoti, o ir to, kas visiems žinoma, kartoti nederėtų. Tačiau niekaip negaliu nuo šio savaime dar nieko nereiškiančio būdvardžio atsitraukti, kai bandau įsigilinti į Gabrielės Tuminaitės režisuotas Juozo Tumo-Vaižganto „Dėdes ir dėdienes“.
Ir žiūrint spektaklį, ir skaitant režisierės pasisakymus spaudoje susidaro įspūdis, kad svarbiausias, o gal net ir vienintelis dalykas, kurį šiuo pastatymu norėta pasakyti, – kad Vaižganto apysaka labai graži. Noras atgaivinti lietuvių klasiką pagirtinas, nes išties po priverstinių skaitymų mokykloje daug kas nebegali į ją nė pažiūrėti. Bėda čia tik ta, kad šis kūrinys iš tikro gražus, tai joks atradimas ir tam nereikalingi specialūs įrodymai. Gal jis ir buvo primirštas, bet vien dėl to jo gelbėti nereikia, t.y. kažin ar jam reikia pagražinimų, kad jį priimtų žiūrovai. Vis dėlto spektaklio kūrėjai Vaižganto parašytą istoriją pavertė labai jau dailia, miela pasakaite. Vaižganto vaizduojama senovė buvo gerokai sumoderninta, tačiau, nors ir vengiant istoriško detalių atkūrimo, neapsieita be jos idealizavimo. Nostalgija praėjusiam laikui, kuris už esamąjį atrodo ramesnis, jaukesnis, tikresnis ir t.t., ir tampa spektaklio varikliu. Užuot iškėlus kokią nors temą ar klausimą, čia pateikiamas kitoks nei šiandieną, gal ir ne be reikalo išsiilgtas, natūralesnis, nerūpestingesnis, galų gale tiesiog lėtesnis, nes vis dėlto kaimiškas, žmogaus būvis.
Nostalgija praeičiai, dar neprasigėrusiam lietuviškam kaimui, ir iš to sekanti Vaižganto veikėjų idealizacija sukelia nuolat persekiojantį ir kiek gluminantį įspūdį, kad spektaklis skirtas vaikams ir, negana to, yra apie juos. Šelmiškos Severiutės (Agnė Šataitė) ir Mykoliuko (Vainius Sodeika) šypsenos, vienas į kitą metami žvilgsniai iš tiesų labiau primena išdykaujančius, žaismingai, neskausmingai įsimylėjusius vaikus. Tuo tarpu didžioji tragedija, išsiskyrimas – lyg kokio saldainio netekimas – irgi pateikiamas kaip kažkas labai miela, gražu, juoba kad ir pats Geišė (Mindaugas Capas) atrodo gana simpatiškas. Šis lengvumas, o, tiesiai šnekant, plokštumas, plaukia ne tiek iš pačių aktorių, kiek iš Mažajam teatrui dažnai būdingos paveiksliškos spektaklio stilistikos, leidžiančios (priverčiančios) atlikėjus visai ne veikti, o tik imituoti veiksmą.
Atrodo, kad dauguma spektaklio trūkumų plaukia iš ne itin pavykusios apysakos inscenizacijos. Aišku, tinkamai ją sukurti ir negalėjo būti lengvas uždavinys, nes Vaižganto kūrinys – itin literatūriškas, taigi gana sunkiai pasiduodantis teatrinei kalbai. Spektaklyje dramaturgija dėliojama nors ir painoku, bet kartu itin paprastu keliu – pasikvietus į pagalbą pasakotoją Mykolą (Regimantas Adomaitis), kuriam suteikiama galimybė dalį Vaižganto teksto praktiškai perskaityti (žinoma, be knygos rankoje).
Tokiu būdu ir kiekvienas veikėjas paprasčiausiai pasakojamuoju būdu apibūdinamas. Aktoriams nieko kito ir nebelieka, kaip tik su švelnia ironija iliustruoti tekstą, išsakomą apie išskirtinius jų įkūnijamų veikėjų bruožus. Kodėl Adomaičio Mykolas – pusiau prancūzas ir ką šalia veikia jauna prancūzaitė (Agnė Kiškytė) – visai neaišku. Tačiau grožiui (jis, kaip jau minėta, ir yra didžioji daugelio spektaklio detalių priežastis) paaiškinimai nebūtini, o prancūzų kalba graži, kaip ir gražūs tie apvalūs kavinių staliukai, gebantys bet kokiam pokalbiui suteikti šiek tiek romantikos, tad, tarkim, neatsitiktinai ši pora (ar kas tai būtų) prisėda prie vieno tokių. Ką gi, praleiskim pro pirštus tai, kad šie prancūzai atrodo ganėtinai senoviškai, ir sakykim, kad įtraukiant šiuos personažus norėta parodyti, jog į Vaižgantą čia žvelgiama naujomis, modernesnio pasaulio, šiuolaikinio žmogaus akimis.
Paradoksalu, kad šiuolaikiškiau atrodo kaip tik likusi – pagrindinė scenos dalis. Šiame spektaklyje viskas, išskyrus minėtuosius šiandienai atstovaujančius prancūzus ir jiems skirtą erdvę, šiek tiek stilizuota, tam tikra prasme – sumoderninta. Kaimo aplinką sukuria vien tik presuoto šieno stačiakampiai, Mykoliuko smuikelis medinis, o jo skleidžiama muzika (kompozitorius – Giedrius Puskunigis) visai nebūtinai smuiku atliekama ir jau tikrai nėra lietuvių liaudies melodija, šokius kartais taip pat atstoja tik keli aktorių judesiai. Istorija juda taip, kaip dėliojami atvirukai, kiekviena scena – tai naujas, akiai malonus, neperkrautas paveikslėlis. Ir iš tiesų šie paveikslai gražūs. Tam itin pasitarnauja ir puiki aktorių komanda, kaip tik ji Vaižganto istoriją padaro nors ir trūkinėjančiu, bet natūraliu, gyvu žaidimu, patraukliu ypač tuo, kad žaidžiama jauno žmogaus jausmais, čia ir dabar užgimstančia meile.
Toliau žaidimo niekur ir nenueita, nes atsisakyta antros Vaižganto apysakos dalies. Mykoliukas ir Severiutė lieka gražūs ir jauni iki pat spektaklio pabaigos, jie nespėja tapti nei dėdėmis, nei dėdienėmis, tokie čia, nepaisant pavadinimo, apskritai neegzistuoja ir vaizdo negadina. Vis dėlto pavadinimo žodžiai nėra tik socialinis statusas, bet ir tam tikra amžiaus, net ir elgsenos kategorija. Nesinori ir pačiam išėjus iš teatro bandyti mintyse pratęsti matytą vaizdą. Laimingoji, akiai maloni istorijos dalis baigėsi, tad šiuolaikinė Vaižganto pasaka išsemta. Gaila tik, kad atsisakius šios kūrinio dalies dingsta ir Vaižganto apysakos mintis, o ją pakeičianti kokia nors kita spektaklyje taip pat neatsiranda.
