7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Vis dar jaunas ir efemeriškas festivalis

Naujojo cirko savaitgaliui pasibaigus  

Milda Brukštutė
Nr. 33 (1001), 2012-09-21
Teatras
„C8H11NO2“
„C8H11NO2“

Anksčiau po šio kasmetinio festivalio vis kildavo abstrakčių minčių apie laisvę. Juoba kad ir festivalio rengėjai šią meno šaką pristatydami Lietuvoje nuolat atsispirdavo kaip tik nuo šio žodžio. Tarytum naujasis cirkas turėtų išskirtinę privilegiją daryti ką nori, o teatras ir kiti menai – ne. Vis dėlto ši mintis atrodė gana teisinga, jau vien dėl pačios festivalio skleidžiamos nuotaikos. Net ir per pertraukas „Menų spaustuvės“ kieme iš visų kampų sklisdavo toks viską atpalaiduojantis lengvumas. 

Regis, šiais metais toji šventinė nuotaika kažkur išgaravo. Buvo panašu ne į taip lauktą savaitgalį, o tik į keletą „Menų spaustuvėje“ praleistų vakarų. Galimas daiktas, praktikams viskas atrodė kiek kitaip, nes jie dar turėjo įvairių meistriškumo seminarų. Tuo tarpu teoretikai šįmet liko be kasmetinių istorinių, analitinių paskaitų. Visa kita, regis, nepasikeitė. Festivalio rengėjas Audronis Imbrasas ir toliau žiūrovams kalbėjo, kokia tai visiškai nauja šaka Lietuvoje (nors ir priminė, kad festivaliui jau septinti metai), jį negrabiai atidarė pora lietuviškų trupių, į kurias vis dar teko žiūrėti atlaidžiai, nes pas mus nėra cirko mokyklų, o kiti kūriniai, kaip ir visuomet, buvo įvairūs tiek temų, tiek ir profesionalumo požiūriu. Na, tik gal nebuvo tų vienintelių, neginčijamai išskirtinių, kurių vis atsirasdavo ankstesniuose festivaliuose, kurie ir sudarydavo gal penkiasdešimt procentų renginio sėkmės.
Užsienio programoje šiemet buvo keturi pasirodymai. Iš jų labiausiai įsiminė pirmasis – kroatų trupės „Room 100“ „C8H11NO2“. Tai itin lėtas ir, tam tikra prasme, šaltas kūrinys, leidžiantis pasinerti į tokią apsvaigimo būseną, kai laikas gali išsidėstyti visai kitokiomis nei įprasta atkarpomis. Pradžioje per vaizdo projekciją buvo matyti vyras (režisieriaus brolis Ivanas Labrovičius), atsakantis į užduodamus klausimus apie gyvenimą sergant šizofrenija, savo liguistumą išduodantis tik nervingais rankų judesiais. Pokalbis gana ilgas: apie tai, kad teko gulėti daugybėje ligoninių, kad nevartodamas vaistų jis jaučiasi normalus, bet, pasak gydytojų, kaip tik tuomet jis esąs nenormalus, ir panašiai. Kūrinio pavadinimas ir yra šio pasirodymo raktas. „C8H11NO2“ – tai cheminė dopamino, natūraliai žmogaus organizme susidarančios medžiagos, kuri turi įtakos psichinei būsenai, formulė.
 
Įrašui pasibaigus kūrybinė grupė (režisūra – Jakovo Labrovičiaus), pasitelkusi akrobatikos, buto ir breiko šokių technikas, bando pateikti mums išvirkščią šios ligos pusę, ne sergančio žmogaus išorę, o vidines būsenas. Tai daroma be jokios patetikos, su tuo pačiu kalbėtojui būdingu paprastumu ir lėtumu. Tik šįsyk – daugiau poezijos, į kurią įsilieti padeda gyvai atliekama elektroninė muzika. Pradžioje šokiu čia tampa vien tik pasirodžiusio atlikėjo nugaros judesiai ir, nors tai trunka ganėtinai ilgai, žiūrėti į ją neatsibosta – domina begalės variacijų ir asociacijų. Vėliau atlikėją vyrą keičia moteris (Antonia Kuzmanič), beje, vienintelė iš visų dalyvių, kuriuos matėme užsienio programoje. Nors pasikeitė lytis ir judesiai, nuotaika liko nepakitusi. Tam tikra prasme gal niekas nebūtų pasikeitę, jei atlikėjas būtų buvęs ir vienas. O gal tuo ir norima pasakyti, kad apėmus tam tikrai būsenai nesvarbu, kas esi ir ar esi toks vienas? Čia buvo akcentuojamas atlikėjo ir muzikos santykis, o ne scenos partnerių. Nežinau, kiek šiai grupei pavyko atkurti ligonio būseną, nes tai supranta tik jis. Man tai buvo panašu į vienišo žmogaus buvimą ant ežero kranto neturint kur eiti ir nieko nemąstant (vėliau čia iš tikrųjų buvo naudojamas vanduo), o tai atrodė gana arti tiesos.
 
Vidinius monologus ir dialogus buvo galima išvysti prancūzų trupės „DeFracto“ kūrinyje „Uždaros grandinės“. Kitaip nei pirmiau aprašytame, šiame pasirodyme atlikėjų santykis buvo pagrindinė varomoji jėga. Jų bendravimas – lyg nuolatinis pasidavimas vienas kitam. Šis buvimas kartu atskleidžiamas per objektus. Per duris, už kurių pradžioje jie yra pasislėpę ir matyti vien rankos, mėtančios kamuoliukus. Vėliau šios durys dar taps daug kuo. Ir nors pradžioje jos atrodo kietos, paskui mes jas matome kaip minkštą čiužinį, pavirstantį lyg skraidančiu kilimu. Jos nėra vien tos, pro kurias įeinama, su jomis galima keliauti. Ši kelionė tokia, lyg jiems žemė iš po kojų slystų ir dėl to ji taptų įmanoma (abu veikėjai turi pakilti į orą tam, kad pasistumtų į priekį su šiuo pagrindu).
 
Šiame pasirodyme į cirką einama per teatrą. Šie du veikėjai yra tarp liūdesio ir gyvenimo cirko. Vienas jų – liūdnasis ar veikiau rimtasis darbininkas (Minh Tam Kaplan), kitas – linksmasis kvailelis (Guillaume Martinet). Kamuoliukai, kuriais žongliruojama, tampa vidiniu veikėjų monologu ir dialogu. Bet jie ne visą laiką būtini, kai nežongliruojama, čia paprasčiausiai gyvenama. Ir šis ramus laikas galbūt net įtaigesnis. Durys-čiužinys tampa ir paprasčiausiu stalu, už kurio sėdima jau ne tiek kartu, kiek po vieną, kas sau. Ir vis dėlto atrodo, kad šis spektaklis labiausiai yra apie jau minėtą kelionę slystančiu pagrindu po kojomis.
 
Ne ką mažiau magijos ir „Mažajame cirke“, priklausančiame prancūzui Laurent’ui Bigot. Patekęs į jį gali pasijausti kaip Guliveris, nubudęs nykštukų šalyje, o šio cirko valdytojas nejučia pradeda atrodyti kaip ne šių laikų magas ar net alchemikas. Šiame cirke viskas labai koncentruota ir intymu. Atlikėjas kalbasi su žiūrovais per itin mažus daikčiukus, neslėpdamas ne tik savo rankų, bet ir visos virtuvės. Tai kartu (visų pirma?) yra ir garsų magija. Visas „Mažojo cirko“ stalas-scena yra kaip didelis muzikos instrumentas. Ir nuostabu tai, kad tik vienas žmogus groja visu tuo: geba būti ir muzikantas, ir cirkininkas, ir išradėjas. Per jį atgyja visi tie mažiukai šokinėjantys, besikarstantys, slystantys cirko artistai, tampantys naujai išrasto instrumento dalimi. Belieka sutelkti dėmesį ir stebėti visų tų skirtingų medžiagų (metalinių, plastikinių, silikoninių, pūkuotų...) judėjimą, kuris dar pabrėžiamas mažytėmis lemputėmis, įmontuotomis į tuos padarėlius, ir klausytis. O išgirsti čia galima visko, net ir roko ar avangardinės muzikos motyvų. Turint omenyje, kad Laurent’as Bigot – muzikantas ir kompozitorius, galima įsivaizduoti, jog cirkas jam reikalingas kaip jo kuriamos muzikos iliustracija.      
 
Ties šiais trim kūriniais man naujasis cirkas ir baigėsi. Švedų trupės „Poetry in Montion“ pasirodymas „Kamuolinių šokių hausas“ (režisierius Olle Strandbergas), nors ir buvo atliktas kieme, tarytum šaukėsi dar tikresnės gatvės, t. y. neįpareigojančios aplinkos ir atsitiktinių stebėtojų. Nepadėjo nei jų šviečiantys kubai, nesukūrę jokios magijos, nei ganėtinai profesionalus Gustafo Rosselio žongliravimas, nes jo partneris, atstovaujantis gatvės šokiui, atrodė gan juokingas mėgėjas. Labiausiai šiam pasirodymui trūko žaismės, nors ir buvo bandyta bendrauti atkartojant vienas kito judesius, metant vienas kitam kamuoliuką ar uždedant jį partneriui ant galvos, viskas liko buitiniame lygmenyje, įtemptai rodant savo sugebėjimus.
 
Tiesa, festivalis prasidėjo didžiausiu nusivylimu: atidarymas – lietuvių pasirodymai. Buvo juntama, kad per metus ar daugiau lyg ir niekaip nepatobulėta. Tai, kas pirmąkart atrodė, vadinkim, kukliai, bet perspektyviai, šį sykį jau asocijavosi tik su bergždžiomis pastangomis. O į rimtesnę programą įtrauktas Manto Markevičiaus eskizas „Nėra laiko“, kai daugiau nei valandą teko stebėti bandymą dirbti, žongliruoti su įvairiausiais daiktais, bet su visais tik po truputį ir su niekuo iki galo, vėl priminė pastaruoju metu mane vis kamuojantį klausimą: kodėl pas mus radosi toji eskizų (mokamų!) tradicija, kai, be galimybės išeiti, tenka stebėti darbo procesą, o ne rezultatą? Gal netrukus prasidės dar ir mokamų atvirų repeticijų bumas?
„C8H11NO2“
„C8H11NO2“
„C8H11NO2“
„C8H11NO2“
„Nėra laiko“
„Nėra laiko“
„Kamuolinių šokių hausas“
„Kamuolinių šokių hausas“
„Mažasis cirkas“
„Mažasis cirkas“
„Uždaros grandinės“
„Uždaros grandinės“