7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gera pradžia, paženklinta šalčiu

Artūro Areimos „Klamo karas“ ir Pauliaus Ignatavičiaus „Europiečiai“

Milda Brukštutė
Nr. 2 (1196), 2017-01-13
Teatras
„Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
„Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.

Artūras Areima ir Paulius Ignatavičius buvo bendrakursiai. Nieko keisto, kad tarp jų darbų esama panašumo. Pirmiausia, manau, bendras jų spektaklių bruožas – tai šaltis. Norintys teatre pakurstyti savo emocijas verčiau tegu renkasi ką nors kitą. Čia, nors dažnai ir griebiamasi aktualių temų, jos būna pateikiamos taip, tarytum režisierių asmeniškai neliestų, taip, lyg jie galėtų žvelgti į viską iš šalies ir netgi žinoti, kas teisus, o kas klysta. Vis dėlto reikia pridėti, kad ši šalčio stilistika pirmiausia – skiriamasis Artūro Areimos, kartu su nuolatine savo kostiumų dailininke Monika Gurskyte itin pamėgusio klasikinius vyriškus kostiumus, bruožas, o štai Pauliaus Ignatavičiaus kūryboje bent kol kas nemažai erdvės užima ir atsitiktinumas (čia daug galios turi susidariusios aplinkybės, kūrybinė komanda, dramaturgija ir t.t.). Tarkim, Ignatavičiaus spektaklis „Nuosprendis – metamorfozė“ apskritai labai asmeniškas, čia vaidina ne tik jis pats, bet ir jo tėvas. Ir visgi, kartais tarp šalčio ir asmeniškumo nėra nieko bendra, jie vienas kitam netrukdo. Tačiau nenorėdama anksčiau laiko įsipainioti į pasiteisinimų pinkles verčiau jau neskubėsiu su apibendrinimais, o užmesiu akį į du paskutinius šių režisierių darbus: Artūro Areimos „Klamo karą“ (Artūro Areimos teatras) ir Pauliaus Ignatavičiaus „Europiečius“ (Valstybinis Vilniaus mažasis teatras), nuo kurių šios mintys ir prasidėjo.

 

Visų pirma, abu šie darbai pasižymi aktualiomis, visuomeniškomis temomis. „Europiečiai“, atsispirdami nuo Aischilo „Maldautojų“, su dramaturgo Andriaus Jevsejevo pagalba nuo šio teksto kartkartėmis nutoldami ir prisiliesdami prie šių dienų, kalba apie pabėgėlių problemą. O „Klamo karas“, pastatytas pagal šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Kai’aus Henselio kūrinį, į paviršių iškelia švietimo sistemos bėdas ir leidžia į jas pažvelgti per pagyvenusio pedagogo prizmę. Abu šie kūriniai kalba apie pasirinkimą, nusistovėjusias normas, apkerpėjusį mąstymą, baimę ką nors keisti ir pan. Abu šie darbai parodo žmogų, įstrigusį savo paties sistemos voratinklyje.

 

Iš pirmo žvilgsnio tiek „Klamo karas“, tiek „Europiečiai“ atrodo labai ambicingi ir daug žadantys. Iškart į akis krintanti įtaigi jų scenografija byloja mažų mažiausiai apie būsimą teatrinį eksperimentą. „Europiečiuose“ dailininkė Goda Palekaitė maldautojas perkelia į apgriuvusį baseiną, atstojantį vandenyną, pasienį ir apskritai pereinamąją erdvę. Jis ir padiktuoja maldautojų aprangą – maudymosi kostiumai, ir sukuria pankišką paslaptingų užkaborių, kažko apleisto ir paslapčia apgyvendinto atmosferą. „Klamo karo“ veikėjas – mokytojas Klamas (aktoriaus neminėsiu, nes jis slepiamas ir programėlėje) – paties režisieriaus yra įtaisomas ryškiai apšviestame stikliniame kube, kurį iš trijų pusių apsupę žiūrovai. Galima sakyti, kad jis mums pristatomas kaip bandomasis triušis, kaip mokslinio eksperimento pavyzdys arba kaip aplinkinių gyvybei pavojingas, todėl kruopščiai izoliuotas asmuo. Žodžiu, įdomus, dėmesio vertas eksponatas, praktiškai neturintis jokių teisių.

 

Tokia konceptuali šių spektaklių scenografija prašyte prašosi visą veiksmą derinti prie jų. Tai – ne dekoracijos, tai – mąstymo būdas, kuris reikalauja būti pripažintas ir iškeliamas į pirmą planą. Be galo mėgstu tokią scenografiją, tačiau tam, kad ji iš tiesų veiktų, prireikia tokio lygio režisūrinio pagavumo, kokį, tarkime, pademonstruodavo Oskaras Koršunovas, dirbdamas kartu su scenografe Jūrate Paulėkaite... Kitu atveju, t.y. jeigu drąsios scenografinės idėjos nepaima viršaus (visai nesvarbu, kad „Klamo karo“ scenografas pats režisierius), pradžioje kūrėjų parodyta drąsa scena po scenos gali atskleisti visai ką kitą – režisierių bailumą. Turėti mintį ir nesileisti jos užvaldomam, sakyčiau, yra pernelyg didelė prabanga. Juk tai – vėjais paleista koncepcija, baimė drąsos akivaizdoje arba, paprasčiau tariant, įžūlus neišbaigtumas.

 

Ponas Klamas, uždarytas stikliniam narve, nepaliauja kalbėti. Jis žiūri į mus savo veriančiomis akutėmis ir nieko nepajėgia padaryti. Žvilgsnis iš už stiklo, kad ir koks įtaigus, atrodo kaip labai jau menkas ginklas. Žinoma, galima manyti, kad tai ir yra pedagogo dalia – turėti galios tik tiek, kiek mums jos ir parodyta. Galios grasinti, keikti, plūstis, bet taip ir nepramušti stiklinio gaubto. Ir ši bejėgystė galėtų turėti poveikį, galėtų būti išraiškinga ir įdomi. Tačiau įsiklausius į beriamą tekstą negalima nepastebėti neatitikimo – moksleivis atėmė sau gyvybę, buvo sugniuždytas: ponas Klamas jį veikė visiškai kitaip nei kad dabar veikia žiūrovus. Šis mokytojas nebuvo ir nėra tik pagiežingas bejėgis stikliniam narve. O tai, kad jis kreipiasi į mus kaip į savo mokinius, byloja, jog ir mums tikimasi sukelti kažkokį paveikų efektą: išgąsdinti, pažeminti ar bent jau supykdyti. Todėl šioji didinga scenografinė idėja, rodos, nepasitvirtino, nebuvo iki galo apgalvota ir pritaikyta. O veikdama atskirai, tik pati sau, ji netgi trukdo. Ir kai Ponas Klamas eilinį kartą sako: „jūs galvojate tą ar aną...“, norisi sušukti: „nesąmonė, mes apskritai nieko apie tave negalvojame!“

 

Bet pažiūrėkime, ką tuo metu veikia į „Europiečių“ baseiną suleistos maldautojos. Taigi, penkios Mažojo teatro gražuolės – Agnė Kiškytė, Ilona Kvietkutė, Elžbieta Latėnaitė, Gintarė Latvėnaitė ir Indrė Patkauskaitė – nekalčiausiais balsais klausia kiekvieno iš mūsų sąžinės: „Ar priglaustum tu mane, ar priglaustum?“ Beveik akivaizdu, kad nebent visiškas kelmas tokioms gražuolėms sugebėtų atsakyti „ne, nepriglausčiau“. Tačiau istorija tęsiasi, o kad ji tęstųsi nuosekliai pagal Aischilo siužetą, vėlgi, prireikia labai daug žodžių, labai daug vardų ir t.t. Baseino gražuolės čia gyvena atskirą, nuo kitų nepriklausomą gyvenimą. Jų choras, apsiginklavęs elektrinėmis gitaromis, virsta tikra pankių grupe ir į tai labai gražu pažiūrėti. Tačiau... nieks be žiūrovų to nepastebi! Maištingasis maldautojų sielos klyksmas pakimba kažkur ore: kiekvienas čia užsiėmęs savais, sunkiai suprantamais reikalais. O ir apskritai – ar tokioms maištingoms sieloms pritinka būti maldautojomis? Nuolankus jų nusižeminimas kertasi su stilingu jų išdidumu, ir šiaip jau toks susikirtimas galėtų būti ne trukdis, o kuo puikiausia tema spektakliui. Tačiau galiausiai, spėju, dėl režisieriaus atsargumo nenukeliauti nė vienu keliu iki galo, mes negauname nei rimtų pasvarstymų pabėgėlių klausimu, nei žaismingo, pašėlusio muzikinio vakarėlio. Viena po kitos slenka „Europiečių“ intermedijos, kurias dažnai galima sumaišyti su pabaigomis arba įžangomis, o paties spektaklio, regis, kaip nėra, taip nėra.

 

Štai čia ir prasideda minėtasis režisierių kūrybos šaltumas. Kai kiekviena spektaklio detalė nėra skirta bendram labui, o vis dėlto matyti aiškios ambicijos ne tiek papasakoti istoriją, kiek pastatyti konceptualų spektaklį, kiekvieną, kartais gal ir labai gerą kūrybinės komandos idėją tenka suvokti atskirai, protu. Stebint tokį darbą reikia intensyviai kovoti su nuoboduliu, nes paskiros, nesujungtos detalės nepajėgia įtraukti žiūrovo. O matant jungiamąsias siūles, kas, kaip ir iš ko sudėta, mes (t.y. bent dalis iš mūsų) galime ne tiek reaguoti į matomą vyksmą, kiek tiktai numatyti, kokios reakcijos iš mūsų šioje ar kitoje scenoje buvo tikėtasi.

 

Tai yra atviru darbu pagrįstas teatras su iš anksto pamatuotu drąsos kiekiu. Tokiame teatre didžiulis krūvis krenta aktoriui, kuris galiausiai vis tiek yra pasmerktas pralaimėti. Čia jis – aplinkybių ir teksto lavinų auka – niekaip negali ištrūkti iš jam nustatytų, bet prie jo charakterio taip ir nepritaikytų rėmų. Didžiulis krūvis tenka ir žiūrovui, turinčiam gerokai įsitempti, kad pajėgtų nuosekliai sekti taip sunarpliotą veiksmą. Iš tiesų, jeigu jau nutarta plėsti pasirinktus dramaturginius tekstus savomis idėjomis, naujomis peripetijomis ir t.t., kam taip griežtai įsikibti senųjų? Ar būtina mums suprasti visą tą painų siužetą, kuris, regis, trukdo net ir patiems režisieriams? Ar verta išklausyti visų tų žodžių su paaiškinimais, kas čia vyksta ir kodėl? Ir galų gale tiesiog norėtųsi palinkėti šiems režisieriams drąsos eiti iki galo. Akivaizdu, kad idėjų šie menininkai turi, tačiau kitą kartą norėtųsi kalbėti jau ne atskirai apie kiekvieną iš jų, o apie bendrą, kokybiškai suklijuotą visumą.

„Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
„Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
„Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
„Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
„Europiečiai“. L. Vansevičienės nuotr.
„Europiečiai“. L. Vansevičienės nuotr.
„Europiečiai“. L. Vansevičienės nuotr.
„Europiečiai“. L. Vansevičienės nuotr.
„Europiečiai“. L. Vansevičienės nuotr.
„Europiečiai“. L. Vansevičienės nuotr.