7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Bandymai prisitaikyti

Du Klaipėdos jaunimo teatro spektakliai

Milda Brukštutė
Nr. 9 (1070), 2014-03-07
Teatras
„Kita mokykla“. S. Balčiūno nuotr.
„Kita mokykla“. S. Balčiūno nuotr.
Po paskutinių Klaipėdos jaunimo teatro gastrolių Vilniuje paaiškėjo vienas dalykas – Valentino Masalskio suburtas kolektyvas vietoje anksčiau buvusio pavadinimo „Trupės P.S.“ gerokai tradiciškesnį pasirinko ne šiaip sau. Akivaizdu, kad statant spektaklius „Kita mokykla“ ir „Sudie, idiotai!“ iš anksto buvo apsispręsta nebetilpti į kūrybines paraštes ir tapti stropiais tikrojo teatro gamintojais – į viską, o ypač į save, žiūrėti kur kas rimčiau nei „Paukštyno bendrabučio“ premjeros laikais.
Šis kolektyvo rimtumas, kaip ir priklauso, pirmiausia pasireiškė visokiausiais užsibrėžtais planais ir jų įgyvendinimu. Vieni svarbiausių – Klaipėdoje surinkti du aktorių kursai (šalia vieno jau baigusio Vilniaus kolegiją), aktualių temų jaunimui paieška ir lietuvių dramaturgijos puoselėjimas. Taigi teatras, galima sakyti, atrado savo kryptį, tačiau, nors tai ir svarbus pasiekimas, ji kelia ir nemažai abejonių. Du naujausieji šio teatro repertuarą papildę darbai tik patvirtino išankstinius nuogąstavimus, kad ta kryptis beveik prieštarauja paties V. Masalskio kūrybinei prigimčiai.
Klaipėdos jaunimo teatro vadovui visuomet rūpėjo žodis. Vargu ar kas nors galėtų tikėtis iš jo chuliganiško elgesio su pasirinkta dramaturgija. Tad ir jo spektaklių (ne)sėkmė labiausiai priklauso nuo pasirinkto teksto kokybės. Turint omenyje tai, kad labai geros dramaturgijos puoselėti nereikia (ji ir taip visur puoselėjama), toks užsibrėžimas neatitinka šio teatro braižo ar net galimybių. Žiūrint spektaklius „Kita mokykla“ (dramaturgas Mindaugas Nastaravičius) ir „Sudie, idiotai!“ (dramaturgas Justas Tertelis) buvo galybė laiko tuo įsitikinti. Besiklausant nuolat beriamo teksto kartais net atrodydavo, kad vengiant režisūros specialiai stengiamasi pabrėžti visus šių pjesių trūkumus: statiškumą, daugiažodžiavimą ir pan.
Ši problema itin ryškiai atsispindėjo J. Tertelio pjesės pastatyme, nes dar visai neseniai galėjome matyti ir kitą, gerokai gyvesnį teatro laboratorijos „Atviras ratas“ to paties kūrinio variantą. Šį kartą pjesės veiksmas, t.y. veikėjų pokalbis, atrodė daug labiau ištęstas ir nelogiškas. Pavyzdžiui, kodėl filosofijos studento kalba remiasi gryniausiu paauglišku žargonu? „Atviro rato“ pastatymas turėjo puikų aktorių – Ainį Storpirštį, kuriam šis mielo paaugliško studento vaidmuo lipte lipo. Tuo tarpu V. Masalskio mokiniams pjesės struktūra apskritai labai svetima. Norint, kad atsirastų pjesėje vaizduojamai tardymo situacijai būdinga vieno prieš visus priešstata, kas nors juk turėtų soluoti. Vargu ar tam tinkamas pagrindinį Martyno vaidmenį atliekantis, kaip aktorius dar neįsibėgėjęs studentas Paulius Pinigis. Kad ir kaip įtaigiai jis stengtųsi kalbėti, geriausiu atveju žiūrint į jį scenoje pavyksta pamatyti charizmą praradusio V. Masalskio kopiją. Mostagavimas rankomis ir nuolatinė aukšta emocinė būsena pačiam teatro vadovui gal ir suteikdavo žavesio, bet kai tuo užsiima patirties stokojantis aktorius viskas atrodo paprasčiausiai šabloniškai. Beje, labiau atsipalaidavimo nei sureikšminimo reikalaujantis, visą pjesės atmosferą diktuojantis minėtas paaugliškas žargonas prie šios vaidybos manieros apskritai nelimpa.
Naujų V. Masalskio aktorių kursų rinkimas taip pat pasirodė problema. Vis didėjantis aktorių kiekis kertasi su vieningo kolektyvo idėja. O tai, kad tas kolektyvas vis dėlto ir toliau bandomas laikyti vieningu labiausiai kenkia mokslus jau baigusioms aktorėms ir aktoriui. Kažin ar vaidindami antraeilius komisijos narius kartu su naujaisiais studentais jie turi galimybę nors kiek pažengti į priekį. Veikiau priešingai, po „Paukštyno bendrabučio“ tai atrodo kaip žingsnis atgal. Be to, jei ir toliau spektaklius režisuos vien V. Masalskis, labiau pasižymintis aktoriniais sugebėjimais, sunku suprasti, kam apskritai tiek daug tų aktorių reikia. Tai tik dar labiau padidina jau minėtą vargą – tinkamų pjesių paieškas, o vėliau, turint omenyje šio teatro literatūriškumą, ir jų pastatymą. Bent kol kas, po šio ne itin sėkmingo „dramaturgijos puoselėjimo“ atrodo, kad masalskiškai pasiduoti tekstui verta tik apgalvojant kiekvieną charakterio smulkmeną, nuosekliai mėgaujantis žodžiu, kuo galima buvo žavėtis aktoriui Šarūnui Puidokui vienam vaidinant „Kontrabose“.
Bandymas griebtis aktualių klausimų, atrodo, taip pat prie gero neprivedė. Nastaravičiaus specialiai šiam kursui parašyta pjesė apie vykstančias mokyklų reformas nustebino tuo, kad joje beveik nebuvo savitų dramaturgo bruožų. Žinantys ankstesnę jo kūrybą galėjo tikėtis taiklių charakterių bei juos atskleidžiančių dialogų. Vietoje to teko murkdytis nykioje, nors ir gerai atpažįstamoje, mokyklos atmosferoje. Bendraklasiai, žinoma, buvo gana ryškūs, tačiau labai jau nuvalkioti, per aiškūs, kaip ir jų juokeliai apie įvairias intymaus gyvenimo smulkmenas. Telieka konfliktas, o jis jau ir anksčiau atrodė silpnoji dramaturgo vieta: mokyklos direktorius nenori pasitraukti į pensiją, jauna mokytoja trokšta užimti jo vietą, mokiniai bijo permainų – kiekvienas rūpinasi savimi, vaizduodamas, kad rūpinasi mokykla. Svarbi ir baimės dėl finansavimo situacija, dėl kurios taip pat, bandant kaip nors prisitaikyti, pamirštamas pats mokymo tikslas. Čia gal ir galima būtų įžvelgti neblogą, socialiniam teatrui tinkamą įdėklą, bet išpildymas gerokai per tiesmukas ir, negana to, sukasi tame pačiame klasės juokelių, jos keliamo triukšmo rate. Po kurio laiko pradeda atrodyti, kad gal ir patiems kūrėjams ta mokykla yra tik pretekstas, padedantis įgyvendint kokius nors slaptesnius, su Klaipėdos jaunimo teatro įsitvirtinimu susijusius siekius.
Panašu, kad šis teatras, vos tik įsikūręs, jau pradeda prarasti ankstesnį nedidelį savitumą ir tampa kiek prisitaikėliška, konservatyvia teatro mokykla. Neabejoju, kad kūrėjai ras prieglobstį gastroliuodami po Lietuvos provinciją, bet norėtųsi tikėti, kad jų tikslas nėra vien tik sausoka švietėjiška veikla ir kad šio teatro-mokyklos vadovo bei jo sekėjų saviironija prarasta ne visam laikui.

 

„Kita mokykla“. S. Balčiūno nuotr.
„Kita mokykla“. S. Balčiūno nuotr.
„Sudie, idiotai!“. M. Treikauskaitės nuotr.
„Sudie, idiotai!“. M. Treikauskaitės nuotr.