7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kvėpavimo ritmas

Pokalbis su šokėja ir choreografe Rūta Butkus

Milda Brukštutė
Nr. 29 (1135), 2015-07-24
Šokis
„MA“. J. Nekrošaitės nuotr.
„MA“. J. Nekrošaitės nuotr.
Rūta Butkus veda šiuolaikinio šokio pamokas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Vyčio Jankausko šokio studijoje bei VU Kinetiniame teatre. Šį kartą norėjosi pasikalbėti ne tiek apie menininkės kūrybą, kiek apie jos pedagoginę patirtį bei šokį, egzistuojantį ir už scenos ribų.
 
Ką reiškia mokyti šokti? Ar yra koks esminis dalykas, kurio nori išmokyti?
Noriu išmokyti šokti iš tikrųjų. Ne atlikti judesius, o šokti. Šokis – tai kvėpavimas, reikia, kad žmogus išmoktų kvėpuoti. Tai prasideda su judesiais. Kai kūnas pavargsta, jis pradeda labai organiškai kvėpuoti. O tas kvėpavimas duoda labai organišką judesį. Žinoma, reikia ir užsimiršti. Galbūt kūnas pavargsta po to, kai pavargsta protas.
 
Ar skiriasi pamokos LMTA nuo šiuolaikinio šokio pamokų už jos ribų, kai neprivaloma pasiekti konkretaus rezultato?
Skirtumas galbūt tik tas, kad aktoriai labiau suinteresuoti siekti to rezultato, tad jie daugiau ir greičiau visko išmoksta. Jiems galima pasiūlyti daug sudėtingesnių kombinacijų ir improvizacijų.
 
Įdomu, nes juk kaip tik jiems šokis yra privalomas. O kiti moka pinigus ir eina į pamokas savo noru...
Bet dauguma jų neturi kažkokio praktinio tikslo. Jie ateina dėl savęs, norėdami kitaip būti, atsipalaiduoti. Jie į šokį žiūri kaip į išsilaisvinimą.
 
Ar skiriasi profesionalaus šokėjo ir mėgėjo būsena šokant? Ar jie šoka dėl panašaus tikslo?
Akademijoje irgi šokama dėl to paties išsilaisvinimo. Iš tikrųjų judesys tam labai padeda. Tad priežastys kaip ir tos pačios. Tai – atsipalaidavimas ir judesio valdymas. Technikos mokomasi tam, kad išmoktum valdyti savo kūną. Tuomet improvizuodamas turi daug daugiau galimybių. Jeigu iki galo nepažįsti savo kūno judesio prasme, esi šiek tiek apribotas. Šokio pamokos suteikia galimybę susipažinti su tam tikra judesio amplitude. Prie tų judesių nereikia prisirišti, tačiau jie praplečia tavo kūno galimybių ribas.
 
Ir vis dėlto, būdamas atsipalaidavęs, turi gebėti ir jausti aplinką. Tai nėra sudėtinga?
Atsipalaidavimas nėra sudribimas. Šokis juk yra pojūtis. Svarbiausia jausti, girdėti, matyti – ir save, ir kitus. Gali jausti partnerį net ir kitoje scenos pusėje. Gali jį girdėti per atstumą: ką jisai daro, kaip reaguoja. Taip pat ir visą žiūrovų salę.
 
Būna, kad kitiems iš šalies atrodo, jog nejaučiu nieko aplinkui, bet aš jaučiu viską, jaučiu kiekvieno žmogaus energiją. Jeigu paleidi mintis ir pasikliauji instinktais, kūnas tampa minkštas kaip vanduo ir prisitaiko prie visų situacijų, kliūčių. Kai protas įsitempęs, kūnas būna gerokai kietesnis, tuomet labai sunku girdėti ką nors kita.
 
Pamokose duodu daug užduočių, per kurias reikia pagauti kolegą, jį paguldyti, jam suduoti ar jį paliesti. Per paprastus fizinius pratimus galima išmokti girdėti vienas kitą.
 
Kiek šokio energijai svarbūs žiūrovai? Kiek skiriasi šokis žiūrovams ir be jų?
Tai priklauso nuo žmogaus. Vieni su žiūrovais atsiveria, o kiti, priešingai, užsidaro.
 
O kaip žiūrovai veikia tave?
Man žiūrovai duoda energijos. Nors man labai patinka šokti ir be jų. Jeigu iš žiūrovų salės eina labai neigiama energija, būna sunkiau. Tačiau jei tiksliai žinau, ką darau, tai mane gali veikti ir teigiamai. Žinojimas šiuo atveju – tai proto ir intuicijos susijungimas. Kai jauti aplinką, ją girdi ir turi kažkokią idėją. Tuomet tiesiog gyveni kūno kalboj. Tu tik leidi per savo kūną tam tikrą nuotaiką, emociją, mintį. Pati energetika eina iš judesio. Man atrodo, žiūrovai ir perskaito daugiau jo energetiką, emociją, o ne kažkokias konkrečias reikšmes.
 
Kurioje vietoje, tavo manymu, prasideda šokis?
Šokis prasideda pradėjus kvėpuoti. Šiaip jau kvėpuojama intuityviai, bet mes kažkodėl tai pamirštam. Taip kvėpuodami gimstame. Būdami vaikais kvėpuojam labai organiškai. Tik vėliau jau reikia fizikos, kad prie to sugrįžtume...
 
Šokis prasideda dar prieš spektaklį. Visą gyvenimą galima šokti savo ritmu. Kvėpavimas yra ritmas. Šokio kvėpavimą įvardinčiau taip: įkvėpti iš žemės tamsą, leisti ją per visą kūną, paleisti į šviesą, iškvėpti šviesą, perleisti per visą kūną ir paleisti į žemę. Tai reiškia, kad nepasirenki vien gėrio ar blogio, kad viskas yra kartu ir tu su tuo gyveni. Tiesiog kvėpuoji ir priimi visa, kas vyksta.
 
Na, o kai šokis įvardinamas kaip meno kūrinys, prasideda spektakliai. Bet tada šokis jau naudojamas kaip kalba kokiai nors idėjai išreikšti.
 
Ar šokis, šokio pamokos gali padėti kasdieniame gyvenime?
Taip. Žmonės, kurie juda, visai kitaip jaučiasi. Kai šoki, taip greit nesensti. Šokis suteikia kitą kvėpavimą. Išsišokus pasidaro labai lengva, ateina palengvėjimas. Be to, per šokį galima daug geriau pažinti save. Per elementarią fiziką gali suvokti, kaip gyveni, nereikia nė meditacijos.
 
Ką patartum tiems, kurie nori, lyg ir kvėpuoja, bet vis tiek nepradeda šokti iš tikrųjų?
Patarčiau nebijoti tylos su savimi. Nuo tylos prasideda visa kita.
 
Ir per daug neperkvėpuoti. Kvėpavimas gali ir neigiamai veikti. Jeigu kažkokius skaudulius laikei ilgai, kvėpavimas gali sukelti ir neigiamą reakciją. Aš labai dažnai savo mokiniams patariu pirmiausia suvokti, kas yra aplinkui, suvokti save ir nuo to pradėti judėti.
 
Negalima per jėgą kažko daryti, tai atneša neigiamą reakciją. Jeigu tau nepavyksta šokti, vadinasi, dar neatėjo laikas, turi laukti. Jeigu žmogus norės, jam tikrai išeis. Gal jis tik norėtų, bet dar nepriėjo prie tikro noroi.
 
Gal tas tikrasis šokis ateina su amžiumi? Dažnai atrodo, kad daug gražiau šoka pagyvenę žmonės.
Taip, kūno ir gyvenimo patirtis visada įdomesnė. Žmogaus judesiai labai ryškiai pasikeičia po stiprių išgyvenimų – jis pradeda judėti kur kas geriau. Pavyzdžiui, moterys po gimdymo daug geriau jaučia savo kūno centrą. O senas žmogus šoka fantastiškai. Nors jis nieko gražiai (kaip mes tai įprastai suvokiam) negali pakelti. Bet šokis – tai ne gražiai iškelta ranka, tai – gyvenimo filosofija.
 

Kalbino Milda Brukštutė 

„MA“. J. Nekrošaitės nuotr.
„MA“. J. Nekrošaitės nuotr.
„MA“. J. Nekrošaitės nuotr.
„MA“. J. Nekrošaitės nuotr.