7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Trileris be moralo

Trys naujojo sezono premjeros

Milda Brukštutė
Nr. 29 (1181), 2016-09-23
Teatras
„Žudikas manyje“. I. Miškinio nuotr.
„Žudikas manyje“. I. Miškinio nuotr.

Nors ir esame klasikos gerbėjų bei skirtingų vis tų pačių kūrinių interpretacijų kraštas, per šį rugsėjį jau teko pamatyti tris Lietuvos teatro scenoje pirmą kartą apgyvendintus veikalus. Juozo Miltinio dramos teatre Linas Marijus Zaikauskas pastatė šiuolaikinio turkų dramaturgo Tuncero Cücenoğlu pjesę „Lavina“. OKT studijoje buvo pristatytas Neli Walker režisuotas monospektaklis amerikiečių rašytojo Jimo Thompsono romano „Žudikas manyje“ motyvais. O Valstybiniame jaunimo teatre Algirdas Latėnas pastatė islandų dramaturgo Guðmunduro Steinsonno pjesę „Lukas“.

Nors recenzuojamų kūrinių silpnąsias puses patartina pasilaikyti teksto pabaigai, jau iš pirmosios, lyg ir neutralios pastraipos šviečiasi pagrindinė šių spektaklių bėda (ar jų nuobodumo priežastys). Visi trys režisieriai užsiėmė ne savų spektaklių statymu, o senoviniu, kantriu, bet ir labai paviršutinišku literatūros perkėlimu į sceną. Net ir Neli Walker, nors, savaime aišku, negalėjo mūsų supažindinti su visu Thompsono romanu, lygiai taip pat literatūriškai pastatė Sauliaus Drungos inscenizaciją.

Būtu logiška, kad tokiu atveju svarbiausia taptų kito režisieriaus, aktoriaus Valentino Masalskio vis pabrėžiama „tarnystė temai“. Tačiau, jeigu taip iš tikrųjų būtų, joks literatūriškumas niekam nei kliūtų, nei rūpėtų. Čiagi visas tekstas, rodos, režisieriams vienodai svarbus (arba ne), o iš tokio plataus užmojo labai jau sunkiai išryškėja kokios nors autorių užkoduotos potekstės, galimos jų sąsajos su šiandiena ar bent jau įtempto veiksmo keliamas malonumas (tokia, vadinkim, žiūrovams padovanota pramoga).

Nors trileriu savo spektaklį pavadino tik Linas Marijus Zaikauskas, atmetus bet kokius „pavyko–nepavyko“, toks žanro įvardijimas tinkamas visiems trims. Ne kas kita, o vis labiau įtemptas, kriminalais pagardintas veiksmas yra šių teatro sezoną pradėjusių kūrinių varomasis variklis. „Lavinoje“ vis stiprėjančią baimę kelia tai, kad menkiausias garsas gali sukelti milžinišką sniego nuošliaužą, o čia, kaip tyčia, viena nėščioji pradėjo anksčiau laiko gimdyti... Tad svarbiausias bendruomenės sprendžiamas klausimas: palaidoti ją gyvą ar ne? „Lukas“ perteikia vis stiprėjančią įtampą, tvyrančią tarp diktatoriško sūnaus ir nuolankių, išsigandusių jo tėvų. Šie groteskiški santykiai bet kurią akimirką gali baigtis mirtimi, ką jau kalbėti apie kankinimus ar išsikraustymą iš proto. O „Žudikas manyje“ – tai pasakojimas jau ne iš aukos, bet iš budelio pozicijų. Apie tai, kaip teko nudėti tai neapkenčiamą, tai mylimą žmogų. Bet esmė ta pati, nes, kaip matėme Jaunimo teatre, aukos ir paverčia kitus savo budeliu arba, kaip buvo bylota Panevėžy, baimė – pagrindinis beprotystės ir iš jos kylančio blogio šaltinis.

Teatras – ne kinas, ir įtraukti žiūrovą į besisukantį veiksmą, ypač tokį, nuo kurio nugara lakstytų šiurpuliukai, ne taip lengva. Visi trys režisieriai daugiau mažiau tai supranta ir, nepalikdami visko eiti vien tik buitine eiga, pasitelkia po kuklią puokštelę, sakyčiau, metaforinio grotesko priemonių. Tokie stiliaus bandymai, ypač Jaunimo teatro scenoje, nori nenori verčia prisiminti gigantiškus Jono Vaitkaus darbus (kad ir labai sėkmingą Witoldo Gombrowicziaus pjesės „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“ interpretaciją). Tuomet, aišku, visi paskiri režisūriniai šių spektaklių sprendimai pradeda atrodyti juokingai: pirmiausia todėl, kad nėra juos jungiančios minties, esminės idėjos, to, kas baikštų režisierių bandymą (nors jau ir už jį galima pasveikinti) aštriau mąstyti paverstų tikruoju, šiurpulį keliančiu grotesku.

Jei ir toliau remsimės J. Vaitkaus, kaip tikrojo siaubo kūrėjo teatre, pavyzdžiu, netruksime pastebėti, kokią svarbią vietą tokio pobūdžio spektakliuose užima scenografija. Ji čia yra visa jungianti, didinanti, pakylėjanti ir išteisinanti jėga. Tai ji, ypač jos funkcionalumas, kalbant apie įtampos kūrimą, leidžia teatrui ne tik nenusileisti kinui, bet ir suskambėti visa būtent jam, čia ir dabar savininkui priklausančia jėga. Žinoma, kad šiuose darbuose scenos apipavidalinimas ganėtinai skurdus, statiškas ir nė kiek neintriguojantis, kalti ne vien spektaklių dailininkai, jų darbas juk – ne tik dramaturgijos, bet ir režisūrinės minties (kuri arba yra, arba ne) išraiška.

L.M. Zaikausko spektaklio scenografė Margarita Misiukova sceną nukabinėjo turkiškais kilimais, kurie atrodo tik primityvi ir šiaip jau nereikalinga (nes veiksmas galėtų vykti ir, deja, vyksta bet kur) nuoroda į pjesės autoriaus tautybę. „Luko“ scenografė Giedrė Brazytė akcentuoja tai, kas užkoduota veiksme: scenos vidury stovi ilgas, griozdiškas stalas, prie kurio vis pietauja Lukas (Tomas Kizelis), taip pat čia daug stilizuotų gėlių, apie kurias dažnai sukasi kalba, – pailgų metalinių konstrukcijų. „Žudikui manyje“ scenografiją kūrė pati spektaklio režisierė Neli Walker. Jai čia, kadangi tai monospektaklis, svarbiausia buvo įvairūs aktorei veikti scenoje padedantys daiktai. Papildomos minties jie nekūrė, tiesiog iliustravo Miglės Polikevičiūtės (vaidmenį kuria ir Emilija Latėnaitė-Beliauskienė) sakomą tekstą ir leido jai, kalbančiai su savo nematomu tėvu, jaustis ne tokiai vienišai nedidukėje OKT studijos scenoje.

Beje, kad jau užsiminiau apie tėvą... Tėvų ir vaikų santykiai akcentuojami kiekviename iš šių spektaklių. Jų veikėjai puoselėja, augina ir kaip didžiąsias vertybes iš kartos į kartą perduoda baimę, beprotystę, despotizmą ir ką tik nori. Gal tai šiek tiek ir neatitinka „Žudiko manyje“ atvejo, bet visgi, iš Polikevičiūtės pasakojimo suprantame, kad tėvas žinojo apie pirmąjį jos nusikaltimą ir nieko nedarė. Be to, juk jis ne veltui pasirinktas kaip vienintelis klausytojas: jis čia yra tas, kuris galėtų suprasti, ir tas, kuris bent iš dalies yra šios nusikaltimų grandinės kaltininkas (beveik visi tėvai neišvengiamai sutraumuoja savo vaikus). Na, o kiti du spektakliai vyresniąją kartą pristato kaip klystančią ir savo klaidų įsikibusią jau be jokių išlygų. Tai, reikia pripažinti, mūsų teatre yra gana netikėta ir nauja. Gal kaip tik dėl to, kad netektų šios pjesės minties – patys išsiauginame ateinančią kartą – pernelyg akcentuoti, Algirdas Latėnas sūnelio despoto tėvų vaidmenis patikėjo dviem dar visai jauniems, antrąjį vaidybos kursą tepradėjusiems aktoriams – Matui Dirginčiui ir Robertai Sirgėdaitei.

Apie aktorinius darbus kalbėti neverta. Įkalinti tarp netikslaus grotesko pliūpsnių, žaidimo ir buities, jie čia nieko ypatingo nesukuria. Visų veikėjų charakteriai išskydę, abstraktūs ir netikri. Kartais tai byloja apie aktorinę, kartais apie režisūrinę bejėgystę. O visai šiai tuštumai pridengti ar įprasminti pasinaudojama muzika. „Lavinoje“ tai daroma pernelyg akivaizdžiai ir lengvabūdiškai. Kadangi šiaip jau ten privaloma tyla, kuris nors veikėjas vis užsideda ant galvos ausines, o tuomet galim nuo visų turkiškų kilimų atitrūkti ir pasiklausyti pietietiškos muzikos... Lyg šios eklektikos būtų negana, spektaklį dar įrėmino ir Panevėžio dūdų orkestras, iškilmingai išsirikiavęs ir pagrojęs po kūrinį prieš spektaklį ir po jo, nes pagal naująjį teatro projektą „Panevėžys vienija ir taškas“. Spektaklyje „Žudikas manyje“ jo herojė pati vis paniūniuoja kaubojišką melodiją, taip jungdama scenas ir demonstruodama savo žaidybišką, lengvabūdišką nusiteikimą mirties atžvilgiu. A. Latėnas, statydamas „Luką“, pasikvietė kompozitorių Faustą Latėną ir, pagrindiniam Tomo Kizelio veikėjui įduodamas perkusiją, muziką pavertė iš tiesų svarbia stiliaus detale (bet vis dėlto ne papildomos prasmės kūrėja), galinčia atstoti įvairiausius veiksmus, ypač valgymą bei gėrimą.

Visi trys kūriniai, apsiginklavę savomis baimėmis ir paskiromis teatrinėmis priemonėmis, skelbė vien tik popieriuje išklotą tiesą. Nepasirinkus atraminių taškų, scenas vienijančių idėjų, buvo išvengta ir kai ko nemalonaus – moralo. Aišku, galima išvesti kokią nors mintį apie baimę, pasirinkimą bei atsakomybę ir pritaikyti ją šiandienos Lietuvos teatro žiūrovui, bet visa tai lieka taip abstraktu, neapčiuopiama ir nekalta, kad verčiau jau susilaikyti nuo bet kokių konkretesnių išvadų.

„Žudikas manyje“. I. Miškinio nuotr.
„Žudikas manyje“. I. Miškinio nuotr.
„Lukas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Lukas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Lavina“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
„Lavina“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
„Lavina“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
„Lavina“. Nuotrauka iš J. Miltinio teatro archyvo
„Žudikas manyje“. I. Miškinio nuotr.
„Žudikas manyje“. I. Miškinio nuotr.
„Lukas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
„Lukas“. S. Sirutavičiaus nuotr.