![]() | ![]() | ![]() |
Tarptautinę teatro dieną – kovo 27-ąją, už 2013-aisiais Lietuvos teatrų scenose nuveiktus darbus premijomis ir atminimo ženklais apdovanosime geriausius šalies teatro menininkus. Pagal Kultūros ministerijos Profesionalaus teatro meno kūrėjų darbų premijavimo nuostatus pretendentus premijoms turėjo teisę siūlyti profesionalūs teatrai, Lietuvos meno kūrėjų asociacija, Valstybės teatrų asociacija, Scenos meno kūrėjų asociacija, Lietuvos teatro sąjunga, Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos kompozitorių sąjunga, Šiuolaikinio šokio asociacija, fiziniai asmenys.
![]() |
Apie sudėtingesnes traumines patirtis kalbėti, sako, sunku, o kartais ir neįmanoma. Ne tik todėl, kad nesinori dar kartą susidurti su praeityje patirtu sukrėtimu, bet ir todėl, kad tai apskritai sunku prisiminti, nuosekliai papasakoti. Tad neretai stipresnių trauminių patirčių (išgyventų karų, trėmimų, susidūrimų su mirtimi) prisiminimai išreiškiami fragmentiška kalba arba pasitelkiant humorą. Galima paminėti, pavyzdžiui, fragmentiškus, sumontuotus, siurrealius ir ironiškus dadaistų darbus, kurtus po susidūrimo su karu ir visiškai nusivylus civilizacija, ar Balio Sruogos „Dievų mišką“, kur ironija, juokas padeda kalbėti apie išgyventus sunkumus.
Kartais sapnuojame gražius spalvotus sapnus. Juose įmanoma maloniau nei tikrovėje nubusti, viliantis, kad tikrasis pabudimas – tai blogas ar net baisus sapnas, ypač kruvinų įvykių Kijeve kontekste. Karo ir taikos, meilės ir mirties tema Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“ pagal Rainerio Marios Rilke’s „Sakmę apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ (1906) išskleidžiama peržengiant realybės ir vizijos ribą, ją niveliuojant. Librete, kurio autorė yra pati kompozitorė, pavadintame improvizacija pagal Rilke’s poemą (2 veiksmai, 18 scenų), atsirado Korneto sapnai, kurių sakmėje nėra. Juos, anot autorės, įkvėpė rašytojo amžininko, garsaus austrų menininko Oskaro Kokoschkos knygelės „Sapnuojantys berniukai“ teksto fragmentai ir iliustracijų pavadinimai. Prisiminkime muzikai artimų neklasikinio mąstymo tradicijos atstovų teiginius apie tai, kad kompozitorius išreiškia giliausią išmintį, vartodamas kalbą, nesuprantamą jo protui, panašiai kaip somnambulas (Schopenhaueris). Apgaulė, sapnas, iliuzija – tai ne išvirkščioji tikrovės pusė, o vienintelė tikrovės forma (Nietzsche).
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
![]() |
Daugelis gerą muziką ir aukšto meistriškumo atlikimą vertinančių klausytojų vasario 20 d. susirinko į Šv. Kotrynos bažnyčią, kur Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas Donatas Katkus) pakvietė savo ištikimiausius gerbėjus paminėti gyvavimo dvidešimtmetį. Per ilgus kūrybinės veiklos metus kolektyvas pelnė platų pripažinimą ne tik Lietuvoje (paskutinis orkestro pasirodymas už Lietuvos ribų vyko Paryžiuje, UNESCO rūmuose, kur orkestras su choru „Jauna muzika“ bei solistais atliko Broniaus Kutavičiaus oratoriją „Metai“), intensyviai koncertuoja žymiausiose Europos scenose su garsiais atlikėjais, o jų pasirodymai visuomet sulaukia teigiamų kritikų vertinimų. Orkestro gerbėjai matė jį įvairų: šmaikštų, rimtą, susikaupusį, vėjavaikišką, eksperimentuojantį, drąsų, novatorišką. Orkestras yra mylimas ir laukiamas, jo pasirodymai profesionalūs, išbaigti ir kupini nenuspėjamų nuotykių.
![]() |
Televizija vis dažniau man asocijuojasi su prabanga. Nesijuokite. Didžiausia prabanga – laisvas laikas, o jo paprastai stinga. Prie televizoriaus prisėdu, kai jo staiga atsiranda. Tada jaučiuosi lyg koks turtuolis, kuris gali nieko neveikti ir stebėti margus vaizdelius. Suprantu, kad skamba absurdiškai. Logiškai sektų, kad Lietuvoje yra daugybė turtingų žmonių, kurie dienas ir naktis leidžia prie televizoriaus, o pastaruoju metu, kai kiekvienas kanalas turi daugybę įvairiausių pokalbių ir kitokių šou, – ir televizijos studijose, kur valandų valandas sėdi vertinimo komisijose arba susodinti ant laiptelių klausosi įžymybių diskusijų apie nieką. Atspėjote: kanalai taip pat turtingi, nes gali skirti neįtikėtinai daug laiko ne tik pokalbiams apie nieką, bet ir paties nieko gamybai. Sunku patikėti, kad kadaise televizijos paprasčiausiai nebuvo. Aš dar prisimenu. Tada žmonės vaikščiojo į darbą, kiną, šokius, pasimatymus, ir niekas nesibraudavo į jų šventą laiką.
![]() | ![]() |
Vasario 22 d. Taikomosios dailės muziejuje skambėjo aštuonios pasaulinės premjeros, skirtos Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Renginį organizavo Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Valstybinis choras „Vilnius“, dirigavo jo meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Gylys; taip pat dalyvavo Dainius Jozėnas (vargonai), styginių kvartetas „Archi Quartett“, Varinių pučiamųjų kvintetas bei ansamblis „Giunter Percussion“. Aktorius Ramūnas Abukevičius prieš kiekvieną kūrinį skaitė Donelaičio žodžius, kurie nušvietė rašytojo asmeninį požiūrį į save ir pasaulį.
![]() |
Ypatingas – žodis, labiausiai išnirdavęs mintyse, pamačius naujausius Rimaldo Vikšraičio darbus parodoje „Pasaulio kvapai“, todėl jį naudosiu labai dažnai. Keliaudamas su personalinėmis parodomis po pasaulį, menininkas fiksavo, kaip pats sako, „tikro gyvenimo skonį“. Čia norėčiau šiek tiek paprieštarauti fotografui. Kas gi tas „tikras gyvenimas“? Ar tikras tik valkatų, pankų, benamių, berankių ir bedančių gyvenimas? Ar kiti gyvenimai netikri? Aš siūlyčiau – „kitokio gyvenimo skonį“, „kitokį pasaulį“. Pasaulį, kurio dauguma žmonių nemato ar nenori matyti, bet kuris egzistuoja nepaisydamas mūsų norų ar nenorų. Egzistuoja ne tik miestų pakraščiuose, lūšnynuose, bet ir visai šalia. Tai mūsų skauduliai – mūsų valkatos, čigonai, mūsų kunigaikščiai ir rožytės. Tai „vietiniai personažai“, kuriuos turi kiekvienas miestas, miestelis ar kaimas. Iš jų mes šaipomės, bet be jų kažko trūktų.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šiuo metu kuriančių skulptūros studijas baigusių menininkų masė, primerktu žvilgsniu žiūrint, skyla į dvi dalis. Vieni idėjas įvaizdina ir įkūnija objektuose, kuria daugiau mažiau apčiuopiamus daiktus, iš kurių dėlioja savitu būdu pagrįstas instaliacijas. Kitų meninė išraiška pasislinkusi nuo idėjų vertimo objektais link idėjų medijavimo rengiant įvykius, susitikimus, pristatant ar paslepiant vaizdo bei garso objektus arba tiesiog paliekant brūkšnį ant sienos. Stebint šiuolaikinės aukštosios kultūros puoselėjimu užsiimančių institucijų parodų tinklelį, riba tarp šių dviejų dalių nėra aiški, nes pirmieji gilindamiesi į savo interesų sferą migruoja į antrųjų valdas, o antrieji retkarčiais naudoja pirmųjų kūrybą kaip artefaktus (Juozo Laivio atvejis). Riba paaiškėja, kai įsižiūri į šiuolaikinio meno pardavimais užsiimančių privačių galerijų paieškas. Kad parduotų ar bent priviliotų galintį susidomėti asmenį, galerininkėms reikia ko nors apčiuopiamo, įrodančio menininko techniką ir galybę prie kūrinio praleistų valandų.
![]() | ![]() |