7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

7MD
Nr. 9 (1070), 2014-03-07
Kinas Trumpai
„12 vergovės metų“
„12 vergovės metų“

Nuspėjami „Oskarai“

Pirmadienio paryčiais paaiškėjo „Oskarų“ nugalėtojai. Dauguma jų buvo nuspėjami, juk vargu ar kas abejojo, kad „Oskaras“ geriausiam 2013 m. filmui atiteks britų režisieriaus Steve’o McQueeno „12 vergovės metų“. Šis filmas taip pat gavo „Oskarus“ už geriausią adaptuotą scenarijų Johnui Ridley’iui ir už geriausią antro plano moters vaidmenį Lupitai Nyong.
 
Labiausiai šių metų ceremonijoje triumfavo „Gravitaciją“ sukūręs Alfonso Cuaronas. Londone gyvenantis meksikiečių režisierius gavo „Oskarą“ už geriausią režisūrą, iš viso filmas apdovanotas septyniais „Oskarais“, tarp jų už muziką (Steven Price), operatoriaus darbą (Emmanuel Lubezki), montažą, vizualinius efektus.
 
Du „Oskarus“ gavo aktoriai, suvaidinę Kanados režisieriaus Jeano-Marco Vallée filme „Dalaso klubas“ („Dallas Buyers Club“), kurį netrukus rodys „Kino pavasaris“. Specialiai dėl filmavimo 25 kilogramus numetusiam Matthew McConaughey atiteko „Oskaras“ už geriausią vyro vaidmenį, Jaredas Leto apdovanotas už antro plano vyro vaidmenį. Geriausios aktorės „Oskaras“ įteiktas Cate Blanchett, suvaidinusiai Woody Alleno filme „Džesmina“.
 
Už geriausią originalų scenarijų apdovanotas Spike’as Jonze’as („Jos“). Geriausio animacinio filmo „Oskarą“ pelnė Chriso Bucko ir Jennifer Lee „Ledo šalis“, geriausio dokumentinio filmo – Morgano Neville’o „Twenty Feet from Stardom“. „Oskaru“ už geriausią užsienio filmą apdovanotas Paolo Sorrentino „Didis grožis“.
 
Viena iš šių metų ceremonijos sensacijų tapo ir tai, kad, bijodamas „Oskarų“ vakaro dalyvių reakcijos į įvykius Ukrainoje, transliuoti ceremoniją renginio išvakarėse atsisakė Pirmasis Rusijos televizijos kanalas. Iš viso „Oskarų“ teikimus šiemet tiesiogiai transliavo daugiau kaip 200 pasaulio šalių. Kaip ir per Europos kino akademijos iškilmes, Lietuva ir vėl buvo su mažuma tų, kurios „Oskarų“ ceremonijos nerodo.
 
Visus 2013 m. „Oskarų“ laureatus rasite: http://oscar.go.com/nominees
 
Mirė Alainas Resnais
Kovo 1 d. Paryžiuje mirė vienas didžiųjų kino meno kūrėjų – prancūzų režisierius Alainas Resnais. Jam buvo 91-eri. Kilęs iš šviesuolių šeimos, Resnais nuo mažens domėjosi įvairiomis meno formomis, ypač fotografija, teatru ir literatūra, kurių įtaka atsispindi ir jo filmuose. Būdamas dvylikos, jaunasis sinefilas per Kalėdas iš tėvo gavo dovanų savo pirmąją kino kamerą – 8 mm „Kodak“. Su ja Resnais sukūrė pirmąjį filmą. 1943 m. jis įstojo į kino mokyklą IDHEC ir rengėsi tapti montuotoju. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Resnais sukūrė seriją dokumentinių filmų apie meną („Van Gogh“, „Guernica“ ir kt.), be kurių dabar neįsivaizduojama dokumentinio kino istorija. 6-ajame dešimtmetyje jis suartėjo su kino grupe „Rive gauche“ („Kairysis krantas“), kartu su vienu jos steigėjų Chrisu Markeru sukūrė 1954 m. Jeano Vigo prizu apdovanotą filmą „Statulos taip pat miršta“.
 
Resnais siejamas ir su prancūzų Naująja banga – jis sumontavo vieną pirmųjų šios krypties filmų – Agnés Varda „La Pointe courte“. 1956 m. jis vėl pelnė Jeano Vigo prizą už filmą „Naktis ir rūkas“ – pirmąjį bandymą meniškai apibendrinti ir perteikti Holokausto siaubą.
 
1959 m. pasirodęs Resnais pirmasis pilnametražis filmas „Hirosima, mano meile“ tapo vienu svarbiausių prancūzų kino istorijoje. Jo novatoriškumas pasireiškė ir turinio (Antrojo pasaulinio karo traumos perteiktos pasakojant meilės istoriją), ir formos (naujo tipo kino naracija, pirmas bandymas perteikti kine sąmonės srautą) lygmeniu. Nuo tada viena mėgstamiausių Resnais filmų tema tapo atmintis, jis nuolat eksperimentavo su kino forma, kalba, sąlygiškumu. Vienu originaliausių ir mįslingiausių kino istorijoje filmų iki šiol išlieka 1961 m. Resnais sukurtas „Praėjusiais metais Marienbade“, kuris buvo apdovanotas Venecijos „Auksiniu liūtu“. Kartu Resnais išliko angažuotu ir aiškiai filmų ištarmę formuluojančiu kūrėju: „Murielė“ (1964) kalbėjo apie Alžyro karo žaizdas, „Karas baigėsi“ (1966) – apie Ispanijos antifašistus, Resnais dalyvavo kuriant kolektyvinį filmą „Toli nuo Vietnamo“ bei utopinį manifestą „01 metai“, originalios formos Kanuose apdovanotą jo filmą „Mano dėdulė iš Amerikos“ (1980) įkvėpė mokslininko ir filosofo Henri Laborit darbai apie žmogaus ir visuomenės santykius, o 1974 m. pasirodęs „Staviskis“ prikėlė skandalingą 4-ojo dešimtmečio sukčiaus, įsivėlusio į politines aferas, bylą.
 
Tarsi kovodamas su iškilaus kino intelektualo įvaizdžiu, kurį skatino ne vieną dešimtmetį trukęs režisieriaus bendradarbiavimas su prancūzų Naujojo romano kūrėjais Margueritte Duras ir Alainu Robbe-Grillet bei originalūs bandymai į kino pasakojimą perkelti naujas naracijos formas filmuose „Apvaizda“, „Gyvenimas – tai romanas“, Resnais daug dėmesio skyrė ir masinei kultūrai, kurios kolekcionieriumi buvo. Įvairiai interpretuojama ir revizuojama, ji įkvėpė ne vieną režisieriaus filmą: mokslinė fantastika – „Myliu tave, myliu tave“ (1968), bulvarinis teatras – „Melodramą“(1986), komiksai – „I Want to Go Home“, populiarios dainos – didžiausio iš visų režisieriaus filmų finansinio pasisekimo sulaukusią „Seną dainą“ (1997).
 
Nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios Resnais nuolat dirbo su aktoriais André Dussolier, Pierre’u Arditi ir savo mūza Sabine Azéma. Meile šiems aktoriams dvelkia Resnais filmai „Smoking – No Smoking“ bei paskutinis „Mylėti, gerti ir dainuoti“ (abu sukurti pagal Alano Aycrbourno pjeses), kuris vasario pradžioje buvo parodytas Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje. Šis filmas atnešė paskutinį iš gausių Resnais apdovanojimų. „Mylėti, gerti ir dainuoti“ buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ – Alfredo Bauerio prizu filmui, atveriančiam naujus kino kelius. Iš tikrųjų, simboliškas ir Resnais kūrybos esmę tiksliai nusakantis apdovanojimas.
 
„Cezarių nakties“ sensacijos
Paskutinę vasario dieną, penktadienį, Paryžiaus „Théâtre du Châtelet“ įvyko Prancūzų kino akademijos apdovanojimų „Cezarių“ ceremonija. Prieš jai prasidedant dažniausiai buvo minimi trys favoritai, pelnę daugiausia „Cezarių“ nominacijų: Abdellatifo Kechiche’o „Adelės gyvenimas. 1 ir 2 skyrius“, Guillaume’o Gallienne’o „Aš, aš pats ir mano mama“ ir Alaino Guiraudie „Nepažįstamasis prie ežero“. Netikėtai triumfavo debiutanto Guillaume’o Gallienne’o komedija – „Aš, aš pats ir mano mama“, ji gavo net penkias statulėles: už geriausią filmą, adaptuotą scenarijų, montažą, debiutą ir „Cezarį“ geriausiam aktoriui – ją taip pat atsiėmė Gallienne’as, suvaidinęs filme ir pagrindinį herojų, ir jo motiną. Filmą „Aš, aš pats ir mano mama“ – personažo, kuris abejoja savo seksualumu, išpažintį, pernai rodė „Scanorama“.
 
„Adelės gyvenimas. 1 ir 2 skyrius“ turėjo pasitenkinti tik vienu – prancūzų kino vilties (tiksliau, jaunos aktorės) „Cezariu“ Adelei Exarchopoulos. Kino vilties „Cezaris“ teko ir Pierre’ui Deladonchamps’ui, suvaidinusiam filme „Nepažįstamasis prie ežero“. Tai taip pat vienintelis šio filmo apdovanojimas.
 
„Cezaris“ už geriausią režisūrą paskirtas Romanui Polanskiui už filmą „Venera kailiuose“, kurį netrukus rodys „Kino pavasaris“. Geriausios aktorės „Cezaris“ atiteko Sandrine Kiberlain, Albert’o Dupontelio filme „9 mois ferme“ suvaidinusiai griežtą teisėją, kuri sužino, kad yra nėščia, o vaiko tėvas – nusikaltėlis. Šis filmas taip pat pelnė „Cezarį“ už geriausią originalų scenarijų.
 
Už geriausią antro plano vyro vaidmenį „Cezariu“ apdovanotas Nielsas Arestrupas, Bertrand’o Tavernier filme „Orsė krantinė“ („Quai d’Orsay“) suvaidinęs flegmatišką ministrų kabineto vadovą. Šis filmas – prancūzų diplomatijos šefo satyra, o į „Cezarį“ už antro plano moters vaidmenį pretendavo ir dabartinio Prancūzijos prezidento François Hollande’o meilužė Julie Gayet. Per apdovanojimų ceremoniją į ją dažnai nukrypdavo televizijos kameros. Tačiau „Cezarį“ gavo ne ji, o Adele Haenel (filmas „Suzanne“). Geriausio užsienio filmo „Cezarį“ gavo belgų režisieriaus Felixo van Groeningeno „Lūžęs gyvenimo ratas“, o garbės „Cezariu“ apdovanota amerikiečių aktorė Scarlett Johansson, kuriai prizą įteikė specialiai į ceremoniją atvykęs Quentinas Tarantino.
 
Parengė Ž. P.

 

„12 vergovės metų“
„12 vergovės metų“
Alainas Resnais filmuojant „Mylėti, gerti ir dainuoti“
Alainas Resnais filmuojant „Mylėti, gerti ir dainuoti“
„Aš, aš pats ir mano mama“
„Aš, aš pats ir mano mama“