Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė, Tadas Gryn, Toma Vaškevičiūtė, Monika Vaičiulytė, Marius Repšys, Vainius Sodeika. D. Matvejevo nuotr.
Apie sudėtingesnes traumines patirtis kalbėti, sako, sunku, o kartais ir neįmanoma. Ne tik todėl, kad nesinori dar kartą susidurti su praeityje patirtu sukrėtimu, bet ir todėl, kad tai apskritai sunku prisiminti, nuosekliai papasakoti. Tad neretai stipresnių trauminių patirčių (išgyventų karų, trėmimų, susidūrimų su mirtimi) prisiminimai išreiškiami fragmentiška kalba arba pasitelkiant humorą. Galima paminėti, pavyzdžiui, fragmentiškus, sumontuotus, siurrealius ir ironiškus dadaistų darbus, kurtus po susidūrimo su karu ir visiškai nusivylus civilizacija, ar Balio Sruogos „Dievų mišką“, kur ironija, juokas padeda kalbėti apie išgyventus sunkumus.
Patirti traumas gali ne tik pavieniai asmenys, bet ir didesnės jų grupės, pavyzdžiui, tautos. Lietuva XX a. jų patyrė ne vieną: pačios ryškiausios, skaudžiausios susijusios su Antruoju pasauliniu karu, sovietų valdžios represijomis. Bet trauminių patirčių būta ir XX a. pabaigoje. Nors nepriklausomybės atgavimas Lietuvos istorijos pasakojime įrašytas kaip esminis laimėjimas, tuo laiku neišvengta ir visuotinės tragedijos. Sausio 13-ąją beginkliai žmonės, atsidūrę prieš tankus, atrodė kaip visa tauta: maža, beveik nieko neturinti, stojusi prieš nors ir byrančią, bet vis dėlto supervalstybę. Gal dėl to kalbant apie šią datą vis dar kyla sunkumų, kontroversijų: nors tyrimai atlikti, faktai, regis, sudėlioti į vietas, vis dar pasigirsta radikalių pasisakymų ir tokių pat reakcijų į juos.
Su traumomis reikia tvarkytis. Atsiminti, susitaikyti ir gyventi toliau. Todėl svarbu kalbėti. Ir ne tik oficialiuose minėjimuose, legitimuojančiuose romantizavimą, idealizavimą bei vienintelę tiesą. Reikia kalbėti faktų kalba ir, kas, regis, dar svarbiau, – menu. Todėl branginame tokius kūrinius kaip „Dievų miškas“, turime vertingų literatūros ir teatro darbų apie posovietinio žmogaus traumas (pavyzdžiui, Sigito Parulskio ir Oskaro Koršunovo „P.S. byla O.K.“), o dabar – ir spektaklį apie Sausio 13-ąją.
Vasario pabaigoje Nacionaliniame dramos teatre lietuvių ir latvių kūrybinė komanda pristatė „Barikadas“. Daugiau nei trijų valandų spektaklis pasakoja apie 1991 m. sausio įvykius iš įvairių perspektyvų: politikų, prie televizijos ar parlamento budėjusių žmonių, tų, kurie tuo metu buvo namuose, pačių spektaklyje vaidinančių aktorių ir jų šeimų. Kaip ir žadėta prieš premjerą, žiūrovai gavo labai asmenišką pasakojimą apie trauminę ne tik savo, bet ir tautos patirtį.
Režisierius Valteris Sīlis bei dramaturgai Goda Dapšytė ir Jānis Balodis spektaklio dramaturgiją sudėliojo iš atsiminimų, stenogramų, bylų: derindami labai asmenišką santykį su įvykiais ir objektyvią faktų kalbą. Čia nekuriamas chronologiškai ar kita prasme nuoseklus pasakojimas. Šiuolaikinių jaunų žmonių diskusijas keičia Nobelio taikos premijos komisijos posėdžio simuliacija, po kurios seka nepriklausomybės atkūrime dalyvavusių politikų pokalbiai, po jų – tekstai iš budėjusiųjų prie televizijos bokšto atsiminimų, tada – pasakojimas apie rusų karį prie televizijos bokšto, o šį keičia mėginimas atsakyti „dokumentinei“ laidai apie Sausio 13-ąją, rodytai per PBK... Tarp viena kitą keičiančių scenų įsiterpia aktorių monologai apie nepriklausomybės atgavimą, savo santykį su to meto įvykiais, lietuvių tauta, Lietuva, laisve.
Spektaklis sudarytas iš daugybės skirtingo ilgio ir prasminio bei emocinio krūvio scenų. Tačiau visi pasakojimai neabejotinai kalba apie patirtas traumas. Vienose scenose, cituojant dokumentus, vardijamos fizinės prie televizijos bokšto budėjusiųjų traumos, kitose – psichologinės, susijusios su baime netekti artimųjų, postų, gyvybės. Vardijami žmonės, susirinkę iš įvairių Lietuvos vietų. Pabrėžiama, kad įvykiai buvo svarbūs visiems (t.y. ne tik vilniečiams ir ne tik budėjusiesiems prie bokšto ar parlamento) ir kad pasekmes taip pat jaučiame visi. Ir aktorių monologai, ir ne kartą priminta teisė kalbėti pasirinkta tema rodo, kad spektaklio kūrėjų (o ir šio teksto autorės) karta vis dar išgyvena mažų mažiausiai bejėgiškumo prieš romantizuotą istorijos versiją baimę. Todėl šiems žmonėms, mums, man, kalbant apie būtent šią traumą, svarbu konstatuoti savo santykį, įvertinti savo požiūrį į tautos mitą. Ir čia padeda juokas: sumažinama įtampa, gimstanti susidūrus skirtingiems požiūriams (kas šiame spektaklyje sunkiai išvengiama).
Ir nors juokas spektaklį mačiusiam Vytautui Landsbergiui pasirodė ne visai tinkama priemonė kalbėti apie tą laiką („tada visai nebuvo linksma“), geresnę profesorius vargu ar galėtų pasiūlyti. Juokas, parodija visada gelbsti susidūrus ne tik su traumomis, bet ir su kolektyviniais mitais. Čia, regis, ir glūdėjo Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaro“ sėkmė. Esminis skirtumas šiuo atveju tas, kad „Madagaskare“ kalbama apie tai, kas neabejotinai yra istorija. O štai Sausio 13-osios įvykiai dar gyvi, nors jau ir tapę lietuvių tautos pasakojimo dalimi. Tai, deja, dažnai užkerta kelią kritiškam santykiui su istorija, juo labiau jo reiškimui. Tad spektaklyje „Barikados“ savitas žvilgsnis, jau įtvirtinto pasakojimo permąstymas legitimuojamas juoku, primenant, kad tai tik mėginimas suprasti. Padeda ir tai, kad personažai nevaidinami: aktoriai manipuliuoja šaržais tarsi matuodamiesi situacijas, būsenas, jausmus, daug kalba pirmu asmeniu, kreipiasi į žiūrovus.
Spektaklis vertingas ne tik dėl pasirinktos temos, bet ir dėl lietuvių teatrui retoko kūrybos būdo. „Barikados“ konstruotos be iš anksto surašytos dramaturgijos, improvizuojant, ieškant. Mačiusiems bent vieną V. Sīlio spektaklį (Lietuvoje rodyti jau du) nebus netikėta tai, kad čia daug kalbama ir labai pasikliaujama aktorių meistriškumu, gebėjimu bendrauti su žiūrovais. Aktorių komanda šiame spektaklyje itin svarbi. Scenoje matome septynis jaunus žmones: Elzę Gudavičiūtę, Moniką Vaičiulytę, Tomą Vaškevičiūtę, Tadą Gryn, Marių Repšį, Vainių Sodeiką ir Ainį Storpirštį. Žiūrint spektaklį beveik nekyla abejonių nei jų charizma, nei aktoriniais gebėjimais: ne vienam tenka suvaidinus šaržuotą politiką sakyti asmeninį monologą ar atvirkščiai – po jautraus monologo juokauti. Kol kas nesėkmingais mėginimais derinti šaržuotą vaidybą ir organišką nuoširdų kalbėjimą (su kolegomis scenoje ir žiūrovais salėje) išsiskyrė tik M. Vaičiulytė: susitvarkiusi su šaržais, savo monologą aktorė pasako tarsi atstovaudama vyresniajai kartai (mintyse sukosi palyginimas su Arkadina, laike įstrigusia scenos primadona).
Spektaklyje vis dėlto yra ir daugiau problemų. Fragmentiškam kalbėjimui, sapniškai spektaklio struktūrai pritrūksta vidinės logikos, jungties. O gal šiuo atveju galima sakyti, kad kūrėjams pritrūksta drąsos garsiau, aiškiau, tiksliau išreikšti savo poziciją, savo nuomonę, savo santykį su dar ne visai istorijai priskirtinais įvykiais. Spektaklis rizikuoja likti tiesiog parodija, šaržu, „Madagaskaru“ apie tai, kas nuėjo praeitin, bet ne skaudžia tautos ir savos kartos traumos analize, kokia buvo „P.S. byla O.K.“. Galima palyginti. Vienoje paskutinių „Barikadų“ scenų iš M. Repšio „Vytauto“ ir „Neptūno“ mineraliniu vandeniu, lietuviškomis dainomis bei gintariniais karoliais išvarius Mišą – visą jo rusiškumą – klausiama, kokios jo mėgstamiausios spalvos. Geltona, žalia ir raudona, atsako apvalytasis. „P.S. byla O.K.“ tautinės vėliavos spalvos traktuojamos taip pat ironiškai, tačiau kur kas kandžiau, skaudžiau, mat šiame spektaklyje teka trispalvis snarglys: dar 1997-aisiais O. Koršunovas kur kas drąsiau kėlė klausimus apie idealus, kovos už juos rezultatus, savo kartos traumas. „Barikadų“ kūrėjai, taip pat kalbantys apie traumą, apie savo požiūrį, savo kartos padėtį ir pozicijas, iš esmės beveik nepalieka vietos kritikai, abejonei ir kuria teisingai patriotišką spektaklį, nors ir gali nepatikti šaržuojamiems politikams.
Kūrėjų deklaruojamas siekis kalbėti apie istorinę (neva objektyvią) tiesą išsakomus teiginius paverčia tokiomis pačiomis dogmomis, su kuriomis, darydami tyrimą ir statydami spektaklį, jie patys susidūrė. Tikslas, regis, buvo kaip tik priešingas: išreikšti subjektyvų santykį. Tad „Barikados“, kokios yra dabar, atrodo pasidavusios spaudimui (kurį pirmiausia primetė vidinis cenzorius) kalbėti teisingai, nepamiršti aukų, paprastų žmonių ir, žinoma, pašaržuoti politikus.
Parodyta premjera vis dėlto atrodo kaip eskizas. Spektaklis ilgas, aktoriai transliuoja, o žiūrovai virškina daug intensyvių emocijų ir tai vargina. Pats pastatymas irgi kelia dvilypius jausmus. Nors ir netobulas, vis dėlto kalba jautrų nervą užgaunančia tema. Deja, kalba pernelyg atsargiai, stengiasi labiau pateisinti temos pasirinkimą, o ne pasakyti tai, kodėl gi ji tokia svarbi kūrėjams. Pagaliau primirštamas atskleisti žadėtasis santykis tarp praeities ir dabarties. Vienintelė jungtis lieka aktoriai, jų asmeninės pozicijos bei (galimas daiktas, nesąmoningas) Sausio įvykių, kaip trauminės patirties, įvardijimas. O gausiai dokumentuotų praeities faktų svoris pernelyg didelis, palyginti su labai subjektyvia septynių žmonių dabartimi. Gal apie tai ir buvo spektaklis: praeitis su visomis jos interpretacijomis per sunki dabartiniams trisdešimtmečiams, mūsų traumos neįveikiamos, tad telieka iš viso to juoktis.
