7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dialogai su Donelaičiu

Lietuvių kompozitorių premjeros

Daiva Tamošaitytė
Nr. 8 (1069), 2014-02-28
Muzika
Vasario 22 d. Taikomosios dailės muziejuje skambėjo aštuonios pasaulinės premjeros, skirtos Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Renginį organizavo Lietuvos kompozitorių sąjunga ir Valstybinis choras „Vilnius“, dirigavo jo meno vadovas ir vyr. dirigentas Povilas Gylys; taip pat dalyvavo Dainius Jozėnas (vargonai), styginių kvartetas „Archi Quartett“, Varinių pučiamųjų kvintetas bei ansamblis „Giunter Percussion“. Aktorius Ramūnas Abukevičius prieš kiekvieną kūrinį skaitė Donelaičio žodžius, kurie nušvietė rašytojo asmeninį požiūrį į save ir pasaulį.
 
Pati idėja – aštuoni skirtingi žvilgsniai į Donelaitį ir pasirinktas tembrų derinys (variniai pučiamieji, mušamieji ir balsai) – buvo įdomi, o renginys, įrėmintas koncepciją atitinkančiais kūriniais, pats įgavo kelių dalių kūrinio formą. Giedrius Svilainis pateikė du kūrinius: „Metų rate“ mišriam chorui, varinių pučiamųjų kvintetui ir vargonams bei „Pavasario garsus“ mišriam chorui a cappella. „Metų rate“ kompozitorius panaudojo paukščių balsus, vabzdžių skleidžiamus garsus ir kitokias išraiškos priemones, išgaunamas moliniu paukšteliu su vandeniu, ir jos iš tiesų suteikė gaivų gamtos koloritą muzikiniam vyksmui, kuris buvo gana vientisas, gerai klausomas, o ypač patraukė trečias šokio ritmo ir originalios melodikos epizodas su liaudiškais motyvais. Tačiau antrasis kūrinys „Pavasario garsai“ mi6riam chorui a cappella nieko nauja nebepasakė. Panašiai atsitiko ir su Mindaugo Urbaičio „Pričkaus pamokymais“ mišriam chorui a cappella. Žavingai trumpa kūrinio anotacija persikėlė ir į kūrinio idėją. Kalbantis choras, kuris ir nepradėjo dainuoti, sukūrė efektingą klegančios ir nepatenkintos būrų minios, susirinkusios kur nors turguje, vaizdą. Tik dar trumpesnė antroji dalis „Pavasarį“ nuo pirmosios „Vasarą“ skyrėsi vien pakitusiu metru.
 
Kitoks požiūris atsiskleidė Justės Janulytės kūrinyje „Ihr Schatten schneller Zeit“ šešiolikai balsų. Panaudojusi vokišką Donelaičio eilėraščio tekstą, kurio faktiškai nesigirdėjo, sklido tik tęstiniai garsai, kompozitorė siekė sukurti cikliškos formos kompoziciją, kurioje svarbiausia – pastelinių spalvų atmosfera. Tačiau koncerto vedėjo prieš tai paskaitytas lietuviškas teksto vertimas „O greit slenką laikai“ labai pravertė pavasariškai, džiugiai ir optimistiškai nuotaikai: „Argi žmogus vien tur apverkt skriaudas patirtas / Ir be drąsos, vilties tik dirbti amžinai? / O ne! Pasaulis jam būt rojumi paskirtas, / Bet ne, kaip Heraklitui, vis ašarot liūdnai.“ Ir tą Heraklito kodą Janulytė išnaudojo ypač išradingai, nes, pasak jos, „muzikinės raiškos repetityviškumas yra ne mechaniškas, o „heraklitiškai“ kintantis, įvairus ir nuolat atsinaujinantis“. Šalia to atkreipsime dėmesį, kad bendrame baudžiauninkų raudų ir vargų fone (toks įprastas Donelaičiui taikomas kodas) ši pozicija tapo itin novatoriška ir atskleidė mažiau žinomą paties Donelaičio pusę.
 
Taip pat įdomi Jono Tamulionio idėja į Donelaitį pažvelgti per Antonio Vivaldi „akinius“. Styginių kvarteto griežiamos „Metų laikų“ temos davė stimulą chorui, ir jomis sekdamas jis vietomis dainavo naują muziką, vietomis susisiekė su „Vivaldžio kodu“. Kūrinys skambėjo įdomiai, bet vienas klausimas išlieka: kadangi buvo panaudota daug Vivaldi muzikinės medžiagos (faktiškai tai buvo jo parafrazė), gal tiksliau būtų buvę rašyti du autorius: Vivaldi–Tamulionis, „Metų laikai“.
 
Laimučio Vilkončiaus „Šūvis“ mišriam chorui a cappella su smagiais patrepsėjimais ir plojimais bei šūkčiojimais patraukė dėmesį itin įvairiomis raiškos priemonėmis, judria ritmika (pasak autoriaus, Donelaičio kūryba „labai įdomiai ritmiška“). Tai yra techniniu požiūriu nepriekaištingas, žanrą išmanančio meistro parašytas grynai chorinis kūrinys, kurio buvo malonu klausytis ir kurį chorui turėtų būti patogu atlikti.
 
O dabar – apie prologą ir epilogą. Koncerto pradžioje skambėjo Anatolijaus Šenderovo „Amžinas būties ratas“ mušamųjų ansambliui, chorui ir varinių pučiamųjų kvintetui. Kaip visada, kompozitorius gilų lietuviško charakterio pojūtį derina su intriga, veiksmu, teatro elementais. Didžiąją kūrinio dalį sudaro keturių padalų (metų laikų) ciklas mušamiesiems, kurie šiame kūrinyje gali visapusiškai atsiskleisti, parodyti vyrišką ritmų kaitos ir muzikinių charakterių, kuriuos lėmė skirtingi ritminiai piešiniai, įtampą ir žavesį. Apskritai ansamblis ateityje galės šią kūrinio dalį atlikti kaip savarankišką, švariai ir efektingai skambantį numerį. Keturi mušamieji išsidėstę ratu aplink didįjį būgną, kuris yra kūrinio ašis ir „kurio forma (ratas) simbolizuoja nuolat pasikartojančius reiškinius bei dėsnius, o keturi muzikantai, savo sustojimo vietas derinantys pagal kompasą, – nekintamas šiaurės, pietų, rytų ir vakarų kryptis“ (iš autoriaus anotacijos). Kūrinys pradedamas pirmąja padala, kurioje skamba „mediniai žirgeliai“ – skrabalai. „Vasara“ ateina su didžiojo būgno garsais, greitais ritmais, o „Žiema“ – su lėkščių „pūga“ (skirstymas dalimis tik numanomas). Tuomet ciklas vėl prasideda iš naujo: išgirdęs varpą, iš publikos pusės ateina choras ir gieda vienintelę Donelaičio eilutę: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą...“ Jam pritaria grynais akordais iškilmingai skambantis varinių pučiamųjų kvintetas, vėl pasigirstantis varpas, kurį pagal vidinę natūralią muzikos (ir kalbos) tėkmės logiką prakalbino Pavelas Giunteris. Šis įspūdingas epizodas, darantis prūsų šventės, lyg šventadienio, įspūdį, pagal prasmę ir nuotaiką primena panašią vienaveiksmės Pietro Mascagni operos „Kaimo garbė“ sceną. Po šio iškilumo vėl nusileidžiama į žemę, skamba sutartinės, su kuriomis choras apleidžia sceną. Pasigirsta skrabalai, o jų pavieniai garsai, krentą lyg lašai (diminuendo), byloja „sekundes, skaičiuojančias Laiką“. Pažymėčiau Šenderovo gebėjimą iš daugybės muzikos išraiškos priemonių sukurti intrigą ir atrinkti tas, kurios taikliausiai atspindi ir tautiškumą, ir konkrečią idėją.
 
Koncertą užbaigė Lino Rimšos „Metų pradžia“ mišriam chorui, varinių pučiamųjų kvintetui ir mušamųjų ansambliui (sudėtis nurodo į koncerto pradžios ir pabaigos sujungimo idėją, kuri tikrai puikiai išreiškia pagrindinę Donelaičio epo mintį: atsinaujinimą, nesibaigiantį gamtos laiko ratą, o su juo ir žmonių gyvenimų atgimimą). L. Rimša panaudojo dvylika „Pavasario linksmybių“ eilučių. Įdomu, kad būtent jo kūrinyje geriausiai girdėjosi tekstas (ypač pašnibždomis tariamas). Vėl girdime skrabalus, atsiranda ksilofonas. Mušamieji taip pat nenuobodžiauja, mat jie turi palaikyti idėją: sugrįžti į metų laikų pradžią, į gyvenimo pradžią, į visa ko teigimo pradžią. Ši mintis įkūnijama tolydžio, lyg „Bolero“ principu, ilgai auginant muziką per aiškią formą, energingus ritmus iki dramatiškos kulminacijos. Kūrinį papildė Žydrūno Česnauskio videoprojekcija – besimainančių „kristalinių“ faktūrų sfera.
 
Apibendrinant galima teigti, kad „Aštuonios pasaulinės premjeros“ buvo puikus, įsimintinas, sutelkiantis ir mielas širdžiai sumanymas. Tai antrasis LKS rengtas naujų kūrinių koncertas, skirtas Donelaičiui. Lauksime ir daugiau tokių projektų.