Martinas Scorsese tapo tuo režisieriumi, kuris sutaiko skirtingas sinefilų kartas, priverčia laukti kiekvieno naujo jo filmo, kaip tai buvo senais laikais, kai visi laukdavo naujų Federico Fellini, Ingmaro Bergmano ar Andrejaus Tarkovskio kūrinių. BTV (13 d. 21.30) programoje pamatęs „Kietus vyrukus“ (1990), nusiteikiau nostalgiškai, prisiminiau tuos laikus, kai kino teatrai užsidarinėjo, o piratiškos naujų filmų vaizdajuostės būdavo tik improvizuotose nuomose. Filmą reikėjo suspėti pamatyti, kol ant jo nebus įrašytas kitas. Kokybė, žinoma, buvo prasta, bet iki šiol prisimenu, kaip žiūrėjau „Kietus vyrukus“ pirmą kartą.
![]() | ![]() | ![]() |
Kitą savaitę Lietuvos ekranuose pasirodys naujausias amerikiečių režisieriaus Weso Andersono filmas „Viešbutis „Grand Budapest“ („The Grand Budapest Hotel“, Prancūzija, Vokietija, D. Britanija, 2014), kuris šiemet atidarė Tarptautinį Berlyno kino festivalį ir buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ – Didžiuoju žiuri prizu. Andersonas išsiskiria iš daugumos šiuolaikinių kūrėjų tuo, kad filmuose sugeba sukurti unikalų, tik jam būdingą pasaulį.
![]() |
Labai įdomu, kad kuo tiksliau formuluojama reikšmė, tuo geriau išlenda visai kitos reikšmės, geriau matosi reikšmės struktūra ir kas už jos netilpo. Nes tikrovė aiškumui pasiduoda tik iš dalies. Andriaus Zakarausko labai elegantiškai – erdviai ir ritmiškai – instaliuota paroda turi, kaip „Vartams“ būdinga, nepasirašytą anotaciją (lyg rašyti mokėtų pačios sienos, o galerijos egzistencija priklausytų ne nuo autorių asmenybių), kurioje artikuliuotai nupasakojama, kaip reikia žiūrėti kūrinius. Ten sakoma, kad menininkas „kuria savotišką „utopinę ideologiją“, siedamas ją su tapyba ir tapytojo figūra. Cituodamas, interpretuodamas didžiųjų diktatūrinių ideologijų bei religijų kultivuotą propagandinę retoriką, įsakmų ir kartu įkvepiantį patosą, laikyseną bei gestus menininkas pajungia juos tapybai. Taip sukuriama fiktyvi, kultui artima atmosfera, kurioje išryškinamas menininko kaip demiurgo (visagalio kūrėjo) vaidmuo.“
![]() | ![]() | ||||
Po paskutinių Klaipėdos jaunimo teatro gastrolių Vilniuje paaiškėjo vienas dalykas – Valentino Masalskio suburtas kolektyvas vietoje anksčiau buvusio pavadinimo „Trupės P.S.“ gerokai tradiciškesnį pasirinko ne šiaip sau. Akivaizdu, kad statant spektaklius „Kita mokykla“ ir „Sudie, idiotai!“ iš anksto buvo apsispręsta nebetilpti į kūrybines paraštes ir tapti stropiais tikrojo teatro gamintojais – į viską, o ypač į save, žiūrėti kur kas rimčiau nei „Paukštyno bendrabučio“ premjeros laikais.
![]() |
Lino Blažiūno kūrybai, kaip ir daugelis, tapau neabejinga vos pamačiusi jo darbus 2011 m. Vilniaus grafikos meno centro (VGMC) organizuotoje parodoje „Estampas ’10“, kurioje jaunasis autorius buvo apdovanotas diplomu už sėkmingą metų debiutą. Puikiai prisimenu tą kartą grafikos meno žinovų ir pačių menininkų reikšmingus atodūsius palinkus prie Lino darbo „Miško hipnozė“ (2010), kai paaiškėjo, kad kūrinys sukurtas pasitelkus ne išmaniąsias technologijas, o sausos adatos techniką. Čia tikriausiai reikėtų stabtelėti ir paminėti, kad pastaraisiais metais VDA grafikos katedra išleido būrį grynosios (t.y. estampinės) grafikos entuziastų, kurie jaudina žiūrovus ne tik įdomiomis ir nuosekliai vystomomis temomis, tačiau kartu žavi ir kvapą gniaužiančiu meistriškumu. Amžiniems grafikos skeptikams užbėgdami už akių, jaunieji intensyviai kuria ir sėkmingai dalyvauja meno projektuose tiek Lietuvoje, tiek svetur, jų darbus noriai įsigyja meno kolekcininkai bei muziejai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Paskutiniais metais iš lietuvių kino išstumiama autoriaus sąvoka. Atsirado daug naujų žodžių, pavyzdžiui, mano nekenčiama ir kalbininkų neteikiama „industrija“, kuri dabar skamba beveik kiekviename oficialiame spaudos pranešime apie lietuvių kiną. Jokios „industrijos“ pas mus nėra, ir visi tai gerai žino. Juk „industrija“ ar „komercija“ tikrai nepavadinsi tų palyginti pigių pramoginių nacionalinių filmų, kurių siužetai paprastai „pasiskolinti“ iš antrarūšių užsienietiškų pjesių ar filmų. Šių filmų gamintojai turi tik vieną, bet karingą argumentą, esą žmonės juos žiūri. Beje, patį išsamiausią paaiškinimą, kodėl žiūri, išgirdau šį sekmadienį Jaunimo teatro rūbinėje. Vienas eilėje man už nugaros stovėjęs pilietis paaiškino kitam, kad juose „galima pakrizenti“.
![]() | ![]() |
Taip sutapo, kad Nacionalinės filharmonijos koncertui „Iš aukso fondo“ (kovo 1 d.) Ludwigo van Beethoveno 4-ąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui paskambinti pakviestas Daumantas Kirilauskas neseniai pristatė savo įgrotos Johanno Sebastiano Bacho muzikos CD. Filharmonijos koncerte dar skambėjo simfonija, sukurta Johanneso Brahmso – štai ir „trys didžiosios B“. Tokiu bendru vardu šiuos kompozitorius išaukština muzikos istorija, o jų pavardėms atsitiktinai susitelkus straipsnyje galima pamatyti mūsų muzikinio gyvenimo aukso dulkes.
![]() | ![]() |
„Išmatų pasišalinimas per išangę, priklausomai nuo žmogaus išsilavinimo, kultūros, išmatų konsistencijos ir kitų priežasčių, gali būti vadinamastuštinimusi, šikimu, kakojimu. Tuštinimasis nenormaliai skystomis išmatomis vadinamas viduriavimu, triedimu.“
Besimokydamas kino režisūros Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, vienu metu ėmiau kiek praleidinėti paskaitas. Tuomet viena dėstytoja pareiškė, kad jei mano lankomumas bus toks ir toliau, mano ateitis – lėlių teatre. Likimo ironija, tačiau man labai maloni. Čia galima eksperimentuoti, darbuotojai labai palaiko. O į spektaklio premjerą tikrai pakviesiu ir tą dėstytoją. Be pykčio, su džiaugsmu, kurį jaučiu būdamas su lėlininkais. Ir dar norėčiau pridurti: žmonės, manantys, kad Vilniaus teatre „Lėlė“ spektakliai yra kuriami tik su lėlėmis ir tik vaikams, klysta.
![]() | ![]() |
Vasario 14 d. Energetikos ir technikos muziejuje buvo atidaryta pirmoji Lietuvos analoginės fotografijos asociacijos paroda. Yra toks nevykęs juokas, kad fotografo žmona – fotografija. Todėl Valentino diena fotografijos parodos atidarymui – puiki data. Į parodą stengiausi eiti su kuo mažiau išankstinių nuostatų. Sekėsi sunkiai. Vis kamavo istorijos epizodai, kai įsikuria nauja kūrybinė organizacija, rengiamos pirmosios parodos, suskaičiuojami aktyvūs nariai... Su daugelio parodoje dalyvaujančių autorių kūryba esu susipažinęs gana neblogai, ir galvoje vis virė košė – Penkauskas, Navanglauskas, Kasputis, Žiriakovas, Kavoliūnas ir kiti… na, ko gi čia naujo tikėtis, kai autoriai seniausiai atradę savas kryptis? Bet gana smarkiai klydau. Nustebino viskas – nuo parodos erdvės, ekspozicijos ir atidarymo dienos iki darbų, autorių veidų, žiūrovų elgesio ir muziejaus darbuotojų.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |