7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gaminti ar ne?

Jono Aničo paroda „Procese“ galerijoje AV17

Eglė Juocevičiūtė
Nr. 8 (1069), 2014-02-28
Dailė
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.

Šiuo metu kuriančių skulptūros studijas baigusių menininkų masė, primerktu žvilgsniu žiūrint, skyla į dvi dalis. Vieni idėjas įvaizdina ir įkūnija objektuose, kuria daugiau mažiau apčiuopiamus daiktus, iš kurių dėlioja savitu būdu pagrįstas instaliacijas. Kitų meninė išraiška pasislinkusi nuo idėjų vertimo objektais link idėjų medijavimo rengiant įvykius, susitikimus, pristatant ar paslepiant vaizdo bei garso objektus arba tiesiog paliekant brūkšnį ant sienos. Stebint šiuolaikinės aukštosios kultūros puoselėjimu užsiimančių institucijų parodų tinklelį, riba tarp šių dviejų dalių nėra aiški, nes pirmieji gilindamiesi į savo interesų sferą migruoja į antrųjų valdas, o antrieji retkarčiais naudoja pirmųjų kūrybą kaip artefaktus (Juozo Laivio atvejis). Riba paaiškėja, kai įsižiūri į šiuolaikinio meno pardavimais užsiimančių privačių galerijų paieškas. Kad parduotų ar bent priviliotų galintį susidomėti asmenį, galerininkėms reikia ko nors apčiuopiamo, įrodančio menininko techniką ir galybę prie kūrinio praleistų valandų.

 
Viena iš tokių galerijų yra AV17, entuziastingai puoselėjanti savo pasirinktą siaurą sritį – šiuolaikinę juvelyriką ir skulptūrinius objektus. 2011 m. įkurta galerija į meno sekėjų akiratį įsirašė 2012 m. surengusi intriguojančiai neapibrėžto formato konkursą „Naujojo avangardo“ objektas“ ir šiuo pavadinimu ilgam save susiejusi su saviironiškais (tai rodo kabutės) objektų eksperimentais. Nuo to laiko galerijos skliautuotose salėse buvo galima išvysti brolių Erminų, Rimanto Milkinto kūrybą, Rafalo Piesliako, Tauro Kensmino ir kitų Lietuvos bei užsienio skulptūrinių (kartais juvelyrinių) objektų instaliacijų kūrėjų darbus. Turint omeny, kad galerijos patalpos – toli gražu ne baltas kubas, o sudėtingos senamiesčio erdvės, balansas tarp paprasto skulptūrinių objektų padėjimo erdvėje ir jų instaliavimo, atsižvelgiant į erdvės diktuojamas sąlygas, neretai nustebina instaliacijos naudai.
 
Šiuo metu AV17 veikianti jauno skulptoriaus Jono Aničo paroda „Procese“, prieš apsilankant parodoje, mano galva, turėjo tiesiog teisingai pristatyti dar vieną jauną technišką skulptorių. Tačiau apžiūrėjus parodą teko pripažinti, kad ji tiesiogiai iliustruoja jaunų skulptorių linkimo nuo idėjų įkūnijimo prie jų medijavimo procesą. Aničas atstovauja tiems skulptoriams, kurie, baigę Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą, sėkmingai tęsia skulptūros studijas Vilniaus dailės akademijoje ir į savo skulptūrinius objektus sudeda visą išmanymą ir abejones, ugdytas nuo 16 m. (kai pasirenkama skulptūros specializacija). Iš jaunųjų šiai grupei dabar priklauso Aničas, Tauras Kensminas, Marija Šnipaitė ir Justė Venclovaitė, iš vyresnėlių – žinoma, Žilvinas Landzbergas. Vis dėlto didesnė dalis šią mokyklą baigusių ir mokslus akademijos pirmuose kursuose tęsiančių autorių nutaria, kad skulptūrinį etapą jau perėjo, tad išsiugdę produktyvų cinizmą juda tolyn nuo objektų prie įvykių (Antanas Gerlikas, Dalia Dudėnaitė, Elena Narbutaitė, Gediminas G. Akstinas, Marija Olšauskaitė ir kt.). Todėl visad įdomu stebėti tuos, kurie cinizmui nepasiduoda ir toliau bando tęsti objektų kūrybą.
 
Paroda „Procese“ išsidėsčiusi per dvi erdves: pirmame aukšte eksponuojama naujausia Aničo instaliacija „Be pavadinimo“ (2013–2014), o rūsyje – magistro I kurse sukurta instaliacija „Be pavadinimo“ (2013). Aničas komplikuoja savo kūrybos artikuliavimą instaliacijoms nesuteikdamas pavadinimų, nors jų sudedamųjų dalių – objektų – pavadinimai įrodo jį sugebant sėkmingai vaizdams priskirti žodžius – pavyzdžiui, naujoje instaliacijoje rodomas „Kabelio bokštas“ dėl ironiško konteksto ir smagaus skambesio man ilgam laikui visas elektros linijų atramas susiejo su Babelio bokštu. Nenorėjimas suteikti pavadinimo instaliacijai tikriausiai rodo nenorą ją uždaryti – instaliacijos rinkinį sudaro ne iki galo apibrėžtas kiekis gana konkrečius pranešimus nešančių objektų, tad, matyt, laikomasi nuostatos, jog kiekvienąsyk dėliojant objektus naujoje erdvėje galima sudėlioti vis naują sakinį. Vis dėlto pamačius kelias Aničo instaliacijas atrodo, kad jis nesibaido griežtos erdvinės režisūros, tad norisi, kad ši režisūra virstų į aiškesnius žodinius nurodymus. Kita vertus, neseniai veikusioje jaunų autorių parodoje „Baltas lapas. Devyniasdešimtųjų karta“ galerijoje „Arka“ eksponuotos Aničo instaliacijos „Ekvilibriumas“ (2013) pavadinimas skamba šiek tiek kaip išsisukimas iš padėties, tad pavadinimo prievartauti aiškiai neverta.
 
Erdvinė režisūra ryški abiejose instaliacijose, rodomose AV17. Maža rūsio erdvė su vienu langeliu aukštai galinėje sienoje, žinoma, pati veikia kaip scenografija, o joje turėjo tilpti ambicingų matmenų ir sodrių spalvų bei tekstūrų objektai. Įėjimo anga įrėmina centrinę instaliacijos dalį, jos pradžia ir pabaiga laukia apsisukus eiti lauk iš šios erdvės. Daugiausia technikos ir darbo čia reikalavo įspūdingieji, pereiti per instaliaciją viliojantys objektai – iš metalo virbų suvirinta skliautą remianti laidynė su šakume besiilsinčia guma, elegantiškos metalinės kopėtėlės, grubokas savadarbis šviestuvas ir vaškiniai kristalo formos šachmatai. Kita vertus, šiuos kruopščiai padirbintus objektus paaiškina ir į vientisą junginį sujungia ne tokie įspūdingi, bet tikslūs rasti objektai ir tikslūs vaizdai fotografijose. Čia panaudoti daiktai rasti, kaip pats Aničas įvardina, miesto ir miško zonoje, pietrytinėje Vilniaus miesto dalyje. Iš tiesų, ši instaliacija gali būti skaitoma kaip kultūros ir natūros sankirta, kai nebeaišku, ar tai iš dalies civilizuota gamta (kažkieno miške pastatyta palapinė su automobilio sėdyne), ar gamtos perimta civilizacija (išmestoje dienos šviesos lempoje užaugusios samanos). Iš natūralios šakelės pasigaminama laidynė Aničo rankose virsta savadarbės inžinerijos stebuklu, o protinės veiklos viršūnė – šachmatai – atmetami figūras pakeičiant pirminėmis gamtinėmis formomis. Norėdami pažiūrėti į gamtos vaizdelį, paspaustą po organiniu stiklu, turime palypėti kopetėlėmis.
 
Rūsio instaliacijoje fotografijos, sutvarkančios mintį, mėgaujasi tik nuo didelių objektų likusiais dėmesio trupiniais, o naujoje pirmo aukšto instaliacijoje medijos ima viršų prieš objektus. Žinoma, čia ir vėl dėmesio centre inžinerinė konstrukcija – minėtasis „Kabelio bokštas“, tik šįkart inžinerija apgailėtina: salės centre vingiuoja ir neaišku kaip stovi negrabiai sudraskytų guminių žarnų lankstinys. Konstruktoriaus, objektų dirbėjo ambicijų beveik nebeliko, erdvės režisūroje manipuliuojama subtilesnėmis priemonėmis. Šeši objektai, išrikiuoti pažemiais aplink „Bokštą“, kalba apie technologijų ir laiko sankirtą. Vienoje pusėje – ant aparatams nešiotis skirtų lagaminėlių išeksponuotos medijos: kino juostos projektorius, kažin koks senovinį įspūdį keliantis garso transliacijos aparatas, savadarbė šviesos projekcija pavadinimu „Šiuolaikinės lemputės projekcija“; kitoje pusėje – objektai: „surūdijusiu“ paviršiumi padengti subliuškęs kamuolys ir (galbūt žaislinio) paukščio galva bei kosminės išvaizdos veidrodinio paviršiaus nenusakomos paskirties objektas, apsuptas stiklinių lęšių ir varžtelių. Kas kadaise buvo nauja, dabar taip sena ir nesuprantama, kad ir vėl nauja? Priverstinai patūpčiojus tarp mistiškų objektų, instaliacijos galinėje sienoje galima susipažinti su vaikščiojimo, ieškojimo ir radimo procesu – fotografijų ekspozicijoje matomos klajonės po apleistą pastatą, pasibaigiančios kino juostų dėžių krūvos, kuri mus pasitinka instaliacijos pradžioje, fotografija. Tik rūsio instaliacijoje fotografijos buvo tiksliai tiek, kiek reikėjo, o naujoje instaliacijoje jos per daug ir ji pateikta nekokybiškai. Tai bene ryškiausias parodos trūkumas.
 
Vis dėlto Jonas Aničas naujoje instaliacijoje mus kviečia į kadaise entuziastingai kurto, naudoto, net galbūt tebeveikiančio, bet sėkmingai pamiršto paieškas. Tik siūlo į tai žiūrėti be sentimentalumo, kurio man nepavyko išvengti bandant artikuliuoti jo mintį. Beveik nieko nebegamindamas, jis siūlo atkreipti dėmesį į viso to šviesą, garsą, faktūrą, dydį ir lagaminėlį tam nešiotis.
 
Paroda veikia iki kovo 9 d.
AV17 galerija (Aušros Vartų g. 17, Vilnius)
Dirba antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.

 

Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Ivanovos nuotr.