7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Naujoji atžalyno karta

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis „Kita mokykla“

Daiva Šabasevičienė
Nr. 8 (1069), 2014-02-28
Teatras
Valentinas Masalskis spektaklyje „Kita mokykla“. Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Kita mokykla“. Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.

Po praėjusį rudenį Nacionaliniame dramos teatre įvykusios Kazio Binkio „Atžalyno“ premjeros buvo prabilta apie spektaklio tąsą. Sąmoningai ar ne, Klaipėdos jaunimo teatre atsirado „Atžalyno“ tęsinys – Mindaugo Nastaravičiaus „Kita mokykla“. Iš pažiūros mokyklinis spektaklis virto jaudinančiu kūriniu.

Tai nėra vien „studentų programos“ darbas. Nepretenduoja jis tapti ir „repertuariniu vienetu“. Pirmiausia tai spektaklis, turintis aiškią poziciją, kurią išsako jaunoji karta ir jų mokytojas Valentinas Masalskis, talkinami visoms dramos teatro slinktims atviro dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus. Dar prieš porą metų Masalskis deklaravo, kad statys tik lietuvių autorius, mokysis iš ir padės jiems augti kartu. Iki šiandien jis savo ketinimų „neišdavė“ ir nuosekliai puoselėja šią idėją. „Kita mokykla“ tapo tam tikra laboratorija, kurioje ir dramaturgas, ir režisierius, ir jaunieji aktoriai, nebijodami suklysti, kuria aiškaus turinio energetinį teatrą.
 
Nieko keisto, nes guru Masalskis visada buvo aiškaus „turinio“, toks, matyt, ir išliks. Tokį tiesos jausmą jis diegia ir savo mokykloje, dirbdamas pedagoginį darbą Klaipėdos universitete. „Energetika, pasitelkiant tvirtą žodį“, – Masalskio aksioma. Ir „Kitoje mokykloje“ jis remiasi žodžiu. M. Nastaravičius į teatro pasaulį atėjo ne vien kaip rašantis žmogus, bet kaip aktyvus dabarties reflektuotojas, ieškantis dialogo su aktyviai mąstančiais teatro menininkais. Į dramaturgo vaidmenį jis taip pat žiūri kiek sudėtingiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Klaipėdos jaunimo teatrui jis rašo pjeses, atsižvelgdamas ir į vaidinančiųjų kiekį, ir į lytį, pasitikrindamas temų aktualumą kitose kultūrinėse erdvėse – žurnalistikoje, radijo laidose, įvairiose diskusijose ir netgi poezijoje. Masalskio teatras – tai Nastaravičiaus kūrybos, kaip visumos, tęsinys.  
 
Spektaklio „Kita mokykla“ naratyvas gana paprastas, nesudėtingumu primenantis K. Binkio „Atžalyną“. Tačiau abu šie kūriniai koncentruojami ne į struktūros ar pasakojimo montažą, o į moralinį turinį, kai fabula tampa tik „kevalu“, slepiančiu esmę. „Kita mokykla“, nagrinėdama mokyklos (mokymo ir mokymosi) kaitos būtinumą, polemiškai akcentuoja ir šiuolaikinės mokyklos trūkumus.
 
Teatre kalbėti apie švietimo politiką ganėtinai sudėtinga, nes beveik neįmanoma išvengti tiesmukumo ar net demagogijos. Tačiau klaipėdiečių komandai šis rizikos faktorius netapo priežastimi atsisakyti pirminės idėjos. Kurdami socialiai angažuotą teatrą, jie vis dėlto buvo išgirsti. Tikroviškas scenovaizdis – mokykliniai suolai, mokytojo stalas ir lenta-ekranas, – skirtingo pajėgumo aktoriai iš pradžių nieko ypatingo nežadėjo, bet įsibėgėjus veiksmui ėmė vertis tikro, ne išgalvoto, o išjausto teatro paslaptis. Nors šis spektaklis – ryškus socialinio teatro pavyzdys, jo potekstė aktyviai veikia jausminius pradus. „Kitoje mokykloje“ yra du nekvestionuojami dalykai – tai Masalskio tobulai atliktas Mokyklos direktoriaus vaidmuo ir literatūros pamoka apie Vinco Mykolaičio-Putino kūrybą.
 
Masalskio Direktorius klausia: „Ar gali numirti žodžiai?“ Viena iš mokinių atsako: „Ne. Jeigu žodžiai įdomūs – ne. Žodžiai vis tiek lieka, jeigu yra, kas juos pasako.“ „Gyvuosius apraudodamas, mirusiuosius šaukdamas“ Masalskis kreipiasi ir į savo mokinius (abiem prasmėm), ir visai netikėtai nulemia ne tik veiksmo fabulą, bet ir visą spektaklio kokybę. Aktorinio meistriškumo pamoka šiame spektaklyje tampa netgi svarbesnė už dėstomas tiesas. Neforsuodamas, neutriruodamas, kalbėdamas netgi „beasmeniu“ balsu, jis šiuolaikinius „pionierius“ – dramaturgo sumodeliuotus veikėjus, savo elgesiu primenančius net potencialius žmogžudžius, – paverčia „angelų choru“. Paradoksas: mes patikime šia menine fikcija. Klasė tampa mąstančia jėga, kurioje kiekvienas yra unikalus individas, o Masalskis, neįtikėtinu greičiu spektaklio dramaturgiją perkėlęs į „gražiai užaugusį atžalyną“, pats atsiduria tarytum antrame plane.
 
Tai galėtume pavadinti aktorinės režisūros meistryste, kai pats save režisuodamas aktorius pasiekia ypatingų aukštumų. Prisiminus visą Masalskio vaidmenų galeriją, ypač tų, kuriuos pats režisavo, galima tvirtinti, kad „Kitos mokyklos“ Direktorius – vienas iš įdomiausių. Šis teatro vandenis sujudinęs aktorius, net kurį laiką „sėdėdamas ant suoliuko“ (daugiau dirbamas pedagoginį darbą ir vis mažiau vaidindamas), įrodė, kad meistrystei laiko distancija nepadarė žalingos įtakos. Gal net priešingai: įžvalgos, tiksliausi psichologiniai niuansai, subtilus humoras, kuriam pats aktorius neteikia jokios reikšmės, vaidybos lengvumas ir neįtikėtinai jautri partnerystė pademonstravo, koks turi būti tikras mokytojas.     
 
Scenoje, kurioje aptariama V. Mykolaičio-Putino kūrybos reikšmė, „veikia“ ne tik mokinių ir mokytojo balsai, bet ir veriasi įvairios potekstės. Šioje scenoje įdomiai skamba Lietuvos istorija, lygiagrečiai – literatūros istorija, prieš mūsų akis iškyla visa galerija Lietuvos inteligentų, formavusių tautos kultūrą. Ši scena pilna grožio, poezijos, peraugančios net į lyriką, kartu ji nuskamba ir kaip aštri socialinė replika tiems, kurie be atodairos ieško permainų šiandieninėje Lietuvos mokykloje. „Kita mokykla“ kalba apie save – spektaklis suskamba tuomet, kai tiesos pirmiausia perleidžiamos per save. Deklaruojant to pasiekti neįmanoma, todėl nereikia vengti minkštesnių vaidybos pustonių. Griežta forma turi išlikti, tačiau ja nereikia užgožti prasmingo turinio. Svarbu, kad jaunoji karta tiki, jog tai nėra vien „mirusiųjų šauksmas“.
 
Spektaklyje vaidina jaunieji aktoriai Evelina Lozdovskaja, Vaidotas Bačiauskas, Gytis Šimelionis, Paulius Pinigis, Elena Ozarinskaitė, Laima Akstinaitė, Neringa Krunglevičiūtė, Agnė Muralytė, Pranciškus Megelinskas, Ieva Pakštytė, Donatas Želvys, Donatas Stakėnas, Vaiva Kvedaravičiūtė, Karolina Kontenytė, Justina Burakaitė, Rugilė Latvėnaitė, Simonas Lunevičius, Laimonas Dirškus ir Artūras Lepiochinas. Įdomu stebėti, kaip aktoriai bręsta, tvirtėja: tie, kurie pirmieji atvažiavo iš Vilniaus, „Kitoj mokykloj“ jau atrodo kaip „seni vilkai“. Nuo pat pirmo kurso vaidmenų ypač išsiskiria Evelina Lozdovskaja ir Elena Ozarinskaitė, ir naujajame spektaklyje jos yra dideli V. Masalskio ramsčiai.
 
Jauniausių aktorių vaidyba dar banguoja. Tačiau jie noriai ir entuziastingai vaidina netapdami personažais. Jų energija stipresnė už norą pabūti „svetimame“ kūne. Todėl kartais vaidmuo deklaruojamas, o ne išgyvenamas, susiniveliuoja jų individualybės, išryškėja mėgėjiškumas. Bet juk mėgėjiškumas užvaldė daugelį profesionalių teatrų spektaklių, net ir tų, kurie priskiriami „geriausiems“. Susidaro įspūdis, kad vaidmenys ne kuriami, o apvaidinami.
 
Kaip atgaivinti Lietuvos mokyklą, kad ji taptų ne kitokia, o tokia, kokia yra reikalinga? Klaipėdos jaunimo teatro spektaklyje tai išgyvenama kūnu ir siela, atviru tekstu, kuris virsta net tam tikru meniniu manifestu.
 
Masalskio veikla Klaipėdoje tapo tikru masalu teatro mėgėjams. Važinėdami po Lietuvą, jo mokiniai gerą energiją pasėjo ir Vilniuje. Reikia tikėtis, kad tai – naujo teatro judėjimo pradžia.

 

Valentinas Masalskis spektaklyje „Kita mokykla“. Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.
Valentinas Masalskis spektaklyje „Kita mokykla“. Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.
„Kita mokykla“. Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.
„Kita mokykla“. Klaipėdos jaunimo teatro archyvo nuotr.