Autorius: Audronė Žiūraitytė

Audronė Žiūraitytė

Mintys po Mindaugo Urbaičio ir Martyno Rimeikio baleto „Procesas“ premjeros LNOBT

Plačiai anonsuotas, įvairiapusiškai aptartas ir net a priori įvertintas naujas baletas „Procesas“, kurio iniciatyva priklauso choreografui Martynui Rimeikiui, suponavo išankstines pozityvias nuostatas. Kai kurios jų Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pasižiūrėjus premjerinį spektaklį (gruodžio 1 d.) sustiprėjo, kitos tapo santūresnės. „Proceso“, sukurto pagal Franzo Kafkos romaną, atsiradimo procesas keliais aspektais išskirtinis, – pirmiausia pačios temos, šaltinio pasirinkimu. Jo universalumas, pasiekiantis mitologinį lygmenį, nekelia abejonių ir džiugina, nes Lietuvos balete pasirodė ne tik Tristanas, Medėja, Hamletas, Romeo ir Džuljeta, Dezdemona, Karmen, Ana Karenina, bet ir Jozefas K. Siekį didžiojoje scenoje šiuolaikinio šokio priemonėmis gvildenti daugiaprasmes egzistencines žmogaus būties problemas Lietuvos baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras įvertino kaip reikšmingą net Europos baleto kontekste. Beje, taip pat jis pasidžiaugė brandžia M. Rimeikio choreografine kalba, kurios ankstyvieji, kuklesnių formų proveržiai buvo pastebėti vadovo iniciatyva rengiamose „Kūrybinio impulso“ dirbtuvėse („Belaukiant Godo“, 2012; „Kelionė“, 2013; „Adagio styginiams“, 2014; „Vienas“, 2016).

Audronė Žiūraitytė

Simfoninių kūrinių koncertas Onutės Narbutaitės jubiliejui Nacionalinėje filharmonijoje

Kompozitorės Onutės Narbutaitės jubiliejui skirta renginių ir koncertų programa (vaikų chorinės, oratorinės, kamerinės, simfoninės muzikos koncertai, susitikimas M. Mažvydo bibliotekoje), atmintyje gyvas, nors jau nerodomas operos „Kornetas“ pastatymas (gal sugrįš kitą LNOBT sezoną?) atskleidė įvairiapuses kompozitorės galias.

M. Mažvydo bibliotekoje vykęs susitikimas paliudijo mažiau žinomus choreografinius, su Narbutaitės muzika susijusius impulsus. Kūrybos vakare taip pat dalyvavę muzikologai Vytautė Markeliūnienė ir Edmundas Gedgaudas, baleto šokėjas Kipras Chlebinskas gilinosi į palyginti neseniai suvešėjusias kompozitorės teatrinės muzikos paslaptis („Kornetas“ režisieriaus Gintaro Varno LNOBT pastatytas 2014 m., nors dar 1987 m., bendradarbiaudama su režisieriumi Rimu Driežiu, ji sukūrė muziką spektakliui „Paštas“ „Lėlės“ teatre). Operoje netikėtai iškilo choreografinės kompozitorės muzikos interpretacijos prielaidos. Įspūdingai „Kornete“ K. Chlebinsko atlikta „Vėliavos sapno“ scena įkvėpė jaunąjį menininką toliau bendradarbiauti su kompozitore, choreografiškai interpretuoti kitus jos kūrinius. LNOBT vykusiose choreografų „Kūrybinio impulso 4 ir 5“ (2015, 2016) programose buvo parodytos ir K. Chlebinsko kompozicijos. Tai ­– ekspresyvia teatrinių vizijų kaita pasižyminti „Metabolė“ pagal to paties pavadinimo Narbutaitės sukurtą opusą kameriniam orkestrui (1992) bei subtiliai muzikali kompozicija „Étoiles“ pagal šedevru ne kartą įvardintą kamerinį intertekstinį kompozitorės opusą „Winterserenade“ (1997). Narbutaitės muzikos interpretacijoms neabejingi ir kiti choreografai: Jurijus Smoriginas (įvairūs kūriniai), Andrius Katinas („Melodija“, „Bethleem“ iš ciklo „Trys Dievo Motinos simfonijos“), Rasa Alksnytė („Pas de deux“). Kūrybinis bendradarbiavimas statant operą „Kornetas“ prasitęsė kompozitorei rašant muziką G. Varno režisuotam spektakliui „Oidipo mitas“ (2016).

Audronė Žiūraitytė

Jubiliejinių koncertų atgarsiai

Šiais, kompozitorei Onutei Narbutaitei jubiliejiniais metais, klausytojai kviečiami į tris jos kūrybos vakarus. Rugsėjo 3 d. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (pranciškonų) bažnyčioje skambėjo oratorija „Centones meae urbi“ („Skiautinys mano miestui“), rugsėjo 8 d. Nacionalinėje dailės galerijoje – kamerinei muzikai skirtas koncertas „Vieno dešimtmečio hoketas. 1986–1995“, o gruodžio 2 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje bus atlikta simfoninė Narbutaitės muzika. Minėtus renginius su rėmėjų pagalba organizuoja Lietuvos kompozitorių sąjunga. Gražią iniciatyvą prie jų prisijungti parodė Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“ ir mokytoja Jurgita Dirgėlaitė. Dar gegužės 16 d. Vilniaus rotušėje skambėjo Narbutaitės vokaliniai ir instrumentiniai kūriniai vaikams, suvienyti dainos pagal Sigito Gedos eiles – „Riešutų žydėjimas“ – pavadinimu. Jau šis, lyg „vaikiška“ ciklo preambule tapęs koncertas paliudijo, kad šiuolaikine muzika galima žavėtis, nes ji yra žaisminga ir elegiškai mąsli, tyra. Tėvelių ir jų atžalų bei kitų klausytojų perpildyta salė šventiškai sušurmuliuodavo, susikaupusi nuščiūdavo, tarsi vykstant nekasdieniškoms apeigoms.

Audronė Žiūraitytė

Eduardo Balsio baleto „Eglė žalčių karalienė“ premjera LNOBT

„Kodėl repertuare nėra Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“?“ – pokalbyje klausė Aliodija Ruzgaitė („Kultūros barai“, 1989, Nr. 5). Baleto kritikės nuomone, svetimais darbais nacionalinio baleto nesukursime, o galvodami apie naujuosius neužmirškime ir senųjų. Lapkričio 20 d. Nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje Lietuvos publikai buvo pristatytas jau ketvirtasis Eduardo Balsio veikalo inscenizacijos variantas. Iš kitų jis išsiskyrė „žvilgsniu iš šalies“, nes sukurtas jaunų Didžiosios Britanijos menininkų. Tai choreografas George’as Williamsonas, dailininkė Louie Whitemore, šviesų dailininkas Howardas Hudsonas. Statytojų būryje „savas“ tik dirigentas David Geringas, kilęs iš Lietuvos.

Pokario baletus, taip pat E. Balsio „Eglę...“, 1960 m. pastatė baletmeisteris Vytautas Grivickas – ryškus draminio baleto šalininkas. Daug dėmesio jis skyrė nuosekliai siužeto plėtotei, šokėjų vaidybai. Prisimename ir tuomet įspūdingą jo interpretacija grindžiamą ekranizuotą baleto versiją – iki šiol vienintelį lietuvišką filmą baletą (1965; LMIC kūrinių sąraše, Osvaldo Balakausko „Zodiakas“ (1986) taip pat vadinamas filmu baletu, jo muzika 1995 m. panaudota kino koliažui). E. Balsio filmo baleto muzikos redakcija, kurią atliko pats kompozitorius, grindžiamas ir naujasis šių metų pastatymas. Pradinę partitūrą sudarė keturi veiksmai su prologu ir epilogu. IV veiksme kompozitoriaus labai išplėtota Joninių scena statytojų ir anksčiau buvo „apeinama“, trumpinama. Šįkart jau nuo 2014 m. gruodžio bendradarbiaujantys dirigentas Martynas Staškus ir britų choreografas siekė sukurti kompaktišką ir edukacinius tikslus atitinkantį dviejų dalių spektaklį, patrauklų įvairaus amžiaus žiūrovams. Anot M. Staškaus, buvo sutrumpintas prologas, III veiksmo Žalčio pasveikinimo scena (išbraukus tik vieną charakterinį šokį). Trečiame veiksme atsisakius Raganos personažo sutrumpėjo ir su ja susijusios muzikos trukmė. M. Staškus pabrėžia, kad naujo baleto pastatymo dramaturgija koreguota pagal E. Balsio atliktus pataisymus kuriant filmą baletą. Pastarojo trukmė – 65 minutės, naujai pastatytas baletas tapo dviejų veiksmų, jų trukmė – 95 minutės. Rengiant ir atliekant naują E. Balsio baleto muzikos interpretaciją, kūrybiškai bendradarbiauja net keli dirigentai. Svarbią pradžią padarė M. Staškus, ją plėtojo ir premjerai baletą parengė David Geringas, vėliau prie jo grįš M. Staškus, diriguos ir Modestas Barkauskas. Pasidžiaugę premjeriniu muzikos skambėjimu ateityje turėsime galimybę palyginti įvairias interpretacijas.

Audronė Žiūraitytė

Baletas „Sniego karalienė“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Trumpai perteikdama baleto „Sniego karalienė“ premjeros LNOBT įspūdžius, išskirčiau dabartinės trupės pajėgumą atliekant sudėtingos ir turiningos choreografijos, monumentalų 3 veiksmų veikalą. Jos autorius – žymus Didžiosios Britanijos choreografas ir režisierius Michaelas Corderis. Gaila, kad susirgus mūsų baleto artistėms, pagrindinį vaidmenį teko šokti viešniai iš Didžiosios Britanijos Erinai Takahashi. Tačiau išskirtinis primabalerinos profesionalumas nesutrukdė spektakliui tapti vientisa visuma. Lietuvos baleto trupė parodė savo meistriškumą, kurio kartelė užkelta itin aukštai, skatinanti lygiuotis ir tobulėti. Tokie spektakliai, kaip ir romantinio baleto repertuaras, „didiesiems“ teatrams, baleto artistams ­– būtini. „Sniego karalienė“, nors ir sukurta ne specialiai LNOBT scenai (šis 2007 metų M. Corderio darbas skirtas Anglijos nacionaliniam baletui), mūsų teatro repertuaro kontekste maloniai gaivi, nes santūriai modernizuota, neoklasikinė, darniai sugyvenanti su jai parinkta Sergejaus Prokofjevo muzika (skamba baleto „Akmeninė gėlelė“, Penktosios simfonijos, operų „Karas ir taika“ bei „Sužadėtuvės vienuolyne“ fragmentai). Nuoseklią baleto muzikos partitūrą parengė britų kompozitorius Julianas Philipsas.

Audronė Žiūraitytė

Onutės Narbutaitės operos „Kornetas“ premjera LNOBT

Kartais sapnuojame gražius spalvotus sapnus. Juose įmanoma maloniau nei tikrovėje nubusti, viliantis, kad tikrasis pabudimas – tai blogas ar net baisus sapnas, ypač kruvinų įvykių Kijeve kontekste. Karo ir taikos, meilės ir mirties tema Onutės Narbutaitės operoje „Kornetas“ pagal Rainerio Marios Rilke’s „Sakmę apie korneto Kristupo Rilkės meilę ir mirtį“ (1906) išskleidžiama peržengiant realybės ir vizijos ribą, ją niveliuojant. Librete, kurio autorė yra pati kompozitorė, pavadintame improvizacija pagal Rilke’s poemą (2 veiksmai, 18 scenų), atsirado Korneto sapnai, kurių sakmėje nėra. Juos, anot autorės, įkvėpė rašytojo amžininko, garsaus austrų menininko Oskaro Kokoschkos knygelės „Sapnuojantys berniukai“ teksto fragmentai ir iliustracijų pavadinimai. Prisiminkime muzikai artimų neklasikinio mąstymo tradicijos atstovų teiginius apie tai, kad kompozitorius išreiškia giliausią išmintį, vartodamas kalbą, nesuprantamą jo protui, panašiai kaip somnambulas (Schopenhaueris). Apgaulė, sapnas, iliuzija – tai ne išvirkščioji tikrovės pusė, o vienintelė tikrovės forma (Nietzsche).

Audronė Žiūraitytė

Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlionis“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Jaunas lenkų šokėjas ir choreografas Robertas Bondara taip pat neslepia kankinęsis siekdamas