7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kitų gyvenimai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 8 (1069), 2014-02-28
Kinas Rodo TV
„Artistas“
„Artistas“

Televizija vis dažniau man asocijuojasi su prabanga. Nesijuokite. Didžiausia prabanga – laisvas laikas, o jo paprastai stinga. Prie televizoriaus prisėdu, kai jo staiga atsiranda. Tada jaučiuosi lyg koks turtuolis, kuris gali nieko neveikti ir stebėti margus vaizdelius. Suprantu, kad skamba absurdiškai. Logiškai sektų, kad Lietuvoje yra daugybė turtingų žmonių, kurie dienas ir naktis leidžia prie televizoriaus, o pastaruoju metu, kai kiekvienas kanalas turi daugybę įvairiausių pokalbių ir kitokių šou, – ir televizijos studijose, kur valandų valandas sėdi vertinimo komisijose arba susodinti ant laiptelių klausosi įžymybių diskusijų apie nieką. Atspėjote: kanalai taip pat turtingi, nes gali skirti neįtikėtinai daug laiko ne tik pokalbiams apie nieką, bet ir paties nieko gamybai. Sunku patikėti, kad kadaise televizijos paprasčiausiai nebuvo. Aš dar prisimenu. Tada žmonės vaikščiojo į darbą, kiną, šokius, pasimatymus, ir niekas nesibraudavo į jų šventą laiką.

 

Į tuos laikus sugrąžins ir Michelio Hazanaviciaus filmas „Artistas“ (TV1, šįvakar, 28 d. 22.40). Prieš porą metų jis gavo geriausio filmo „Oskarą“, bet nėra šedevras. Tai žavus, mielas, nostalgiškas, puikiai suvaidintas, subtiliai nufilmuotas, tik gerus jausmus žadinantis, malonus filmas. Kita vertus, juk „Oskarų“ yra gavę ir tikrai blogi filmai, kurių niekas nebeprisimena. „Artistas“ – ne iš tų. Vos parodytas Kanuose, filmas iškart tapo įvykiu, nes jis sugrąžino tą vertybių jausmą, kuris atrodė pamirštas visiems laikams. Jis įrodė, kad nespalvotas kinas be jokių specialiųjų efektų gali pasakoti jaudinančias istorijas, būti paprastas, bet nekvailas, juokingas, jaudinantis ir žmogiškas.
 
„Artisto“ herojus – nebyliojo kino žvaigždė Džordžas Valentainas (Jean Dujardin). Kai prasideda filmo veiksmas, jo šlovė yra zenite. Bet netrukus Holivude prasideda sudėtingi laikai, kai į kiną braunasi garsas, kuris atrodo nepriimtinas visiems, sukūrusiems „didžiojo nebylio“ stilių ir kalbą. Džordžas įsitikinęs, kad garsinis kinas – klaida, ir bando įrodyti tai pasauliui, sukurdamas nuosekliai nekalbantį filmą. Bet žiūrovai jau spėjo pamiršti, kad kadaise žavėjosi ne tik Džordžu, bet ir tokiais filmais. Jiems patinka dainuojantys ir šokantys aktoriai, tokie kaip kadaise Džordžo globota Pegė Miler. Dabar ji tapo žvaigžde ir nori padėti į neviltį vis giliau grimztančiam Džordžui. Atrodytų, tai ir viskas, bet malonumas tik prasideda, nes kuklus, be dialogų ir psichoanalitinių išvedžiojimų Hazanaviciaus „Artistas“ iš tikrųjų yra apie tai, kodėl kinas mums reikalingas.
Džordžas vaidina filmuose, kur kinas jau pasiekė tokį virtuoziškumo laipsnį, kai nuo pirmųjų kadrų pajėgia įjungti į veiksmą žiūrovo fantaziją, o šis puikiai sugeba skaityti menkiausius ženklus. Valentainas įvaldė tą kalbą tobulai. Todėl nuo pirmųjų „Artisto“ kadrų užplūsta nostalgija. Tikras sinefilas Hazanavicius rodo tai, kas buvo svarbiausia nebyliajame kine. Rodydamas dirbtinį nebyliojo kino pasaulį, kur lietus lyja tada, kai herojus užplūsta skausmas ir neviltis, režisierius primena, kad šiam kinui svarbiausi buvo jausmai. Jie ir kūrė tą ypatingą būseną, kai didžiulės salės kvėpavo vieningai, pasiduodamos „didžiojo nebylio“ įtaigai.
 
Klasikinis kadro formatas 1,33, konvencionali vaidyba, tradicinė kompozicija ir apšvietimas, kai tolygiai apšviečiama visa kadro erdvė, paprasta naracija, pasižyminti ypatingu, gerokai primirštu ritmo jausmu, kurį pabrėžia ir už kadro skambanti muzika, žvaigždės dominavimas ir, svarbiausia, tas šiuolaikiniam kinui nebūdingas vientisumo jausmas. „Artistas“ primena, kad buvo tokie laikai, kai kine buvo svarbus kiekvienas gestas, žvilgsnis, kameros judesys. Kad kadre neskambantys žodžiai skatino ypatingą kūrėjų išradingumą. „Artiste“ daug paslėptų ir akivaizdžių citatų: Valentainas kartais atrodo kaip Douglasas Fairbanksas – epizodas, kurį jis žiūri vienas savo namuose, paimtas iš Fredo Niblo „Zoro ženklo“, kuriame vaidino Fairbanksas. Bet Valentaino išorėje taip pat matyti ir gerokai pliktelėję Rudolpho Valentino smilkiniai, Johno Gilberto žvilgsnis, Clarko Gable’o ūsiukai. Berenice Bejo žaviai suvaidintos Pepės Miler prototipių taip pat atsiras ne viena ir ne dvi. Žinoma, svarbus filmo personažas – Džordžo šunelis Ugis – garbingai pratęsė nuo pat nebyliojo kino pradžios šeimininkus gelbėjusių šunų žygius. „Artisto“ garso takelis taip pat primins ne vieną filmą, pavyzdžiui, meilės liniją pabrėš Alfredo Hitchcocko „Vertigo“ tema.
 
Gal kada nors panašią nostalgiją sukels ir šiuolaikinių JAV nepriklausomųjų filmai. Jų autoriai nori rodyti autentišką Ameriką – nepagražintą, tikrą, nors, matyt, ir tai – tik iliuzija. Vieną tokių – 2010 m. sukurtą Debros Granik filmą „Vinterio kaulai“ – rodys „Elito kinas“ (LRT Kultūra, kovo 5 d. 21 val.). Filmo herojė Ri, kurią suvaidino tada septyniolikmetė pradedanti aktorė, o dabar jau ir „Oskaru“ apdovanota Jennifer Lawrence, užaugo nelaimingoje šeimoje. Jos motina serga, tėvas prekiauja narkotikais, kaip ir dauguma jų skurdžių apylinkių žmonių. Bet tėvas dingsta, o šeimai gresia iškeldinimas iš namų, nes tėvas jį įkeitė. Ri turi žūtbūt surasti tėvą – gyvą ar mirusį, kad išgelbėtų šeimą.
 
Robertas De Niro – iš tų aktorių, kurie sugeba net punktyriškam personažui suteikti praeities patirties svorio. 1988 m. Martino Bresto filme „Bėgimas į naktį“ (TV1, 4 d. 21 val.) jis suvaidino FTB agentą – nusikaltėlių gaudytoją, kuris turi rasti, suimti ir iš Niujorko į Los Andželą pergabenti kuklų buhalterį (Charles Grodin), sugebėjusį iš mafijos pavogti net 15 milijonų dolerių. Tačiau vagies pėdsakais seka ir mafiozai, be to, jis paniškai bijo skristi, todėl agentui teks jį vežti per visą Ameriką. Žinoma, tai dar viena pasaka apie Ameriką. Ji ir juokinga, ir pamokoma.
 
BTV (6 d. 21.30) parodys paties De Niro 1993 m. režisuotas „Bronkso istorijas“, sukurtas pagal Chazo Palminterio autobiografinę pjesę. Jos herojus – devynerių metų berniukas, kuris tapo žmogžudystės liudininku. Kalodžeras matė, kaip mafiozas Sonis vidury baltos dienos automobilių aikštelėje užmušė žmogų. Berniukas policijai nepasakė, kad matė Sonį. Laikui bėgant jis taps mafiozo numylėtiniu, bet tai nepatiks berniuko tėvui – autobuso vairuotojui (pats De Niro). Sunkiomis akimirkomis, kai Kalodžerui reikės rinktis, kaip pasielgti, pavyzdžiais taps abu – ir neturtingas, bet garbingas tėvas, ir pinigais bei valdžia besimėgaujantis mafiozas. Tačiau kai reikės atsakyti į klausimus, kurie nulems berniuko ateitį, abiejų atsakymai bus tokie patys: „Elkis taip, kaip tau atrodo teisinga, nes neverta gyventi pagal svetimus pavyzdžius“.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis

 

„Artistas“
„Artistas“
„Vinterio kaulai“
„Vinterio kaulai“