Svarbus kūrybinio muzikos pasaulio gyvybingumo veiksnys visuomet buvo ir yra atlikėjų iniciatyva. Ypač tokia iniciatyva yra grįstos naujų lietuviškų kūrinių suskambėjimo galimybės. Antai žinomas altininkas Rolandas Romoslauskas yra daugelio lietuviškų kamerinių kūrinių, kuriuos groja kartu su savo vadovaujamu kameriniu ansambliu „Vilniaus arsenalas“, premjerų atlikėjas, inicijavęs ne vieno naujo kūrinio atsiradimą ir jo sklaidą, įamžinęs juos kompaktinėse plokštelėse.
![]() |
Naujausia šio pavasario lietuvių politikų, politologų ir medijų specialistų mada – susirūpinimas Rusijos televizijų propagandinėmis laidomis. Kai kurie iš jų nusiteikę itin „patriotiškai“ ir siūlo drausti visus rusiškus kanalus. Šių žmonių pasipiktinimas rusų kanalų įtaka kartais net skamba komiškai. Štai studijoje pas Edmundą Jakilaitį šio pirmadienio vakarą apsilankę veikėjai nedviprasmiškai pareiškė, esą lietuviai nesupranta, kad rusų televizijos jais manipuliuoja, rodo melą ir kariauja prieš juos. Esą laidos tokios emociškai paveikios, tad galima patikėti kiekvienu iš televizoriaus ekrano sklindančiu vaizdu ir žodžiu.
![]() | ![]() |
Modernaus meno centras jau kelerius metus aktyviai užsiima kultūrinių, dažniausiai dailei skirtų leidinių publikavimu. Nemažą jų dalį užima verstinės knygos, skirtos augintis naujus meno suvokėjus, t.y. jaunuomenei skirti leidiniai. Jų neaptarsiu, nes svarbiausiais pastarojo meto įvykiais manau esant mėginimus pristatyti Lietuvos kultūrinį paveldą.
![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
„Auksinį scenos kryžių“ geriausiai metų režisierei teatrologų komisija šiemet skyrė Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasę“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastačiusiai Yanai Ross, ir tai nori nenori verčia kelti klausimą apie teatro kritikos profesinį prestižą bei atsakomybę. Komisijos sprendimas – tai ne pavienio kritiko nuomonė, ne jo subjektyvios simpatijos ar antipatijos, tai oficialus valstybinis įvertinimas, kuriuo galima mojuoti kaip pergalės vėliava.
Kiekvienas Lietuvoje gyvenantis ir bent kiek muzika besidomintis žmogus žino, kiek svarbus mūsų kultūrai yra Birštono džiazo festivalis. Šis jau trisdešimt šešerius metus suskaičiavęs tarptautinis, bet labiausiai į lietuvišką džiazą orientuotas festivalis yra mūsų džiazinės kultūros veidrodis, lopšys ir židinys, prie kurio gimė ir užaugo praktiškai visi šio žanro Lietuvos muzikantai ir kompozitoriai. Visų jų kūrybos kelias yra gerai matomas būtent dėl šio renginio. Groti Birštono festivalyje kiekvienam džiazo atstovui yra didžiulė garbė, malonumas ir būtinybė. Aš, negalintis savęs vadinti tikru džiazo muzikos atstovu, šio renginio scenoje per jo ir savo gyvenimą su skirtingais kolektyvais grojau net tris kartus, o rašyti apie jį ir, dar kadaise dirbant Lietuvos radijo garso režisieriumi, įrašinėti garsą teko dešimtis kartų. Taigi, kiekvieną kartą atvykęs į Birštono kultūros rūmus ir susitikęs su festivalio siela Zigmu Vileikiu žinau – šiemet vėl viskas bus gerai! Pats būdamas ne vieno festivalio organizatoriumi tikrai suprantu, kaip sunku, kai vėluoja Kultūros ministerijos finansinė pagalba, bet kaip smagu, kai niekas nesako, kad jos nebus...
![]() |
Naujojoje konkursinėje „Kino pavasario“ programoje „Baltijos žvilgsnis“ parodytas Aleksandro Veledinskio filmas „Geografas gaublį pragėrė“ sukurtas pagal ir lietuviškai išleistą Aleksejaus Ivanovo romaną. Filmas sugrąžino į ekraną rusų kinui gerai žinomą, bet paskutiniais metais lyg ir pamirštą personažą inteligentą. Nors ir ne be trūkumų, filmas jau spėjo sulaukti ne vieno ir tarptautinio, ir Rusijos apdovanojimo. Matyt, jis žavi tuo, kas vis rečiau matoma šių dienų kine – žmogiškoji drama čia neatsiejama nuo ironijos, o tradiciniai rusų klausimai („Kas kaltas?“, „Ką daryti?“) filme kyla jau naujųjų laikų didvyriams. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, išspausdinto dienraštyje „Novaja gazeta“ fragmentus. Su Veledinskiu kalbėjosi Larisa Maliukova.
![]() | ![]() |
Dešimtasis tapytojo, praeityje garsaus performansų kūrėjo Lino Liandzbergio kuruotas projektas iš ciklo „Tapybos anatomija“ šį kartą provokuoja pažvelgti į dabarties tapybos ir videomeno sąsajas. Apie tai deklaruojančioje parodos „Platus kampas. Laiko limitas“ anotacijoje randame net kelias užuominas, kad šių vizualinių menų sankirtos reiktų ieškoti siužetų ir laiko dimensijos požiūriu. Taigi eksponuojamuose tapybos ir videokūriniuose yra skirtingai fiksuojamos praeities ir dabarties akimirkos, pasitelkiant aplinkos daiktus, vaizduojant istorines vietas ir herojus, dokumentuojant asmeninius potyrius.
Pradžia nr. 1. „Gerai tau, esi laisvo oro direktorius“, – šiek tiek pavydžiai atsidūsta po darbo į bendrakursio parodos atidarymą atėjęs vyriškis padoriu kostiumu. Aiškiai kokio nors ryšių su visuomene skyriaus vadovas, dabar žiūrintis į šalikėlį prie švarko su odiniais lopais ant rankovių prisiderinusį buvusį kambario draugą. „Aha, žinai, užknisa kartais tie užsakovai, bet kai pagalvoju, kad reikėtų nuo aštuonių iki penkių kiekvieną dieną sėdėti, jaučiu, stogas iškart nuvažiuotų. Kaip tu ištveri?“ – seka atsakomasis šūvis. Kostiumuotas vyriškis mintyse perkrato metus, likusius iki paskolos išmokėjimo, sąskaitas už draudimą, darželį ir komunalinius, atostogų planus, santaupas ir tylėdamas nusisuka.
„Warner Bros“ studijos vadovas Kevinas Tsujira interviu dienraščiui „New York Times“ pranešė, kad bus kuriami dar trys filmai, kurių pagrindas – J.K. Rowling knyga „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“. Šioje knygoje Rowling aprašė visus romanų apie Harį Poterį ciklo magiškus gyvūnus. Rašytoja sutiko bendradarbiauti su studija ir parengė pirmojo scenarijaus apmatus. Pagrindinis būsimų filmų herojus bus magizoologas Niutas Skamnderis – fikcinis knygos apie fantastinius gyvūnus autorius. Iš šios knygos mokėsi ir Haris Poteris. Pirmosios filmo dalies veiksmas nukels į Niujorką – 70 metų prieš įvykius, aprašytus pirmoje knygoje apie Harį Poterį.
![]() | ![]() | ![]() |