7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Langas į paveikslo tikrovę

Paroda „Platus kampas. Laiko limitas“ galerijoje „Arka“

Rita Mikučionytė
Nr. 13 (1074), 2014-04-04
Dailė
Linas Liendzbergis, „Ikaro kronikos“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Linas Liendzbergis, „Ikaro kronikos“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Dešimtasis tapytojo, praeityje garsaus performansų kūrėjo Lino Liandzbergio kuruotas projektas iš ciklo „Tapybos anatomija“ šį kartą provokuoja pažvelgti į dabarties tapybos ir videomeno sąsajas. Apie tai deklaruojančioje parodos „Platus kampas. Laiko limitas“ anotacijoje randame net kelias užuominas, kad šių vizualinių menų sankirtos reiktų ieškoti siužetų ir laiko dimensijos požiūriu. Taigi eksponuojamuose tapybos ir videokūriniuose yra skirtingai fiksuojamos praeities ir dabarties akimirkos, pasitelkiant aplinkos daiktus, vaizduojant istorines vietas ir herojus, dokumentuojant asmeninius potyrius.
 
Kuruodamas įvairius projektus ir rengdamas grupines parodas Linas Liandzbergis nuolat tyrinėja ribines tapybos slinktis, kurios atskleidžia šiuolaikinių technologijų ir masinės kultūros įtakas tradicinės raiškos sklaidoje. Tai parodo ir šio autoriaus asmeninės kūrybos kaita siekiant realios ir skaitmeninės stilistikos jungčių. Taip individualių interesų skatinamos iniciatyvos patenka į grupinių parodų apžvalgos skersvėjus – visada smagu įsivertinti, koks esi, ar tinkama linkme judi, kiek turi bendraminčių ir pan. Neatsitiktinai kiekvienoje Lino Liandzbergio organizuotoje parodoje dažnai pasirodo vis kiti menininkai (jei neklystu, išskyrus artimus bičiulius Vytautą Vasiliūną ir Arturą Valiaugą), kartais pakviečiami ir Lietuvos edukologijos universiteto Dailės katedros, kurioje dėsto menininkas, studentai. Šįkart paroda „Platus kampas. Laiko limitas“ – tarptautinė: joje dalyvauja net devyni autoriai iš Estijos, Latvijos, Ukrainos ir Vokietijos. Be to, kai kurie menininkų darbai sukurti specialiai šiam projektui.
 
Visos Lino Liandzbergio rengtos parodos išsiskiria netikėtais ir aktualiais sumanymais. Kita vertus, jose daug stilistinio margumo ir meninių netolygumų, kuriuos šiek tiek niveliuoja apgalvotas kūrinių išdėstymas konkrečioje ekspozicinėje erdvėje. Kartais labai pritrūksta ir kelių frazių apie kūrinio idėją, kurios aiškiau apibrėžtų menininko siekius. (Galbūt dėl to, kad esame pripratę jas matyti L.L. kuruojamo projekto „Menamos istorijos“ parodose Užutrakio dvare.)
 
Paprastai didele sėkme laikome tą parodą, kurioje atrandame vieną ar kelis sau artimus kūrinius. Keletą kartų pereidama iš salės į salę „Arkoje“ mintyse koncentriškai dėliojausi įstrigusius kūrinius. Arčiausiai širdies „prilipo“ darbai, kurie atliepė lango į paveikslą viziją. Pirmiausia – ant galerijos sienos Eglės Karpavičiūtės palikta žymė, tarsi nuoroda, kad čia kabojo paveikslas (sąšauka su šalia rodomu jos kūriniu, vaizduojančiu Luvro ekspoziciją su nuimtu darbu), toliau – Evaldo Janso videokūrinys, kuriame autorius, prilaikomas dviejų bičiulių, grafitu ant sienos aplink savo paveikslą rašo jo atsiradimo istoriją, tuomet – Lino Liandzbergio lėktuvėlis, įstrigęs apverstame „kibirėlyje“ iš sustingusios raudonos želatinos, galiausiai – Aurelijos Maknytės skaidrės iš ciklo „Meno istorija pagal tėvą“.
 
Visi kiti darbai man dėsningai nutolo ratais aplink šiuos išgrynintus ekspozicijos branduolius. Antroje mano „limituoto laiko“ juostoje atsidūrė vokiečių Konrado Zanderio architektūrinės miniatiūros iš ažūrinių konstrukcijų ir gatavų mažmožių, Chriso Engelso ir Angelikos Neumann videodarbas „darboraštis“ su pildomu ir trinamu dienos kalendoriumi, iki kaukolės akiduobių persismelkianti latvio Andrio Vitolinio kryžiaus šviesa, Arturo Valiaugos ir jo sūnaus užfiksuotas Monos Lizos atspindys, virpantis vandens paviršiuje, taip pat LEU vizualiųjų menų magistrantės Katažynos Sokolovskos kinetinis objektas.
 
Likusius kūrinius vertinau su tam tikromis išlygomis. Ateityje labai norėčiau pamatyti personalines Konstantino Gaitanži, Vytauto Vasiliūno ir ukrainiečio Rustamo Mirzoevo retrospektyvas. Šioje parodoje pristatyti jų paveikslai išties labai siužetiškai paveikūs, tad jų vizualūs istoriniai pasakojimai čia neturėjo kur įsibėgėti ar pasirodyti platesniame autorių kūrybos kontekste.
 
Arvydo Žalpio, esto Andruso Joonaso, vokiečių Andreaso Claviezo ir Lutzo Benno Kracke's darbai man pasirodė išoriškai efektingi, bet pernelyg daugiakalbiai, akivaizdžiai suplakantys banalius ir autoironiškus pastebėjimus. Žydrijos Janušaitės videoprojekciją ant paveikslo norėjau žiūrėti visiškai netrukdoma pašalinių garsų, vienumoje ir atskirtyje, kurios šįkart čia labai trūko. Šalia rodomos vokiečio Haraldo Burgerio instaliacijos sename popieriaus fabrike videodokumentacijos paveikumą, manau, būtų ypač sustiprinęs didelis ekranas. Prie Audriaus Gražio darbų su tapytu Osamos bin Ladeno atvaizdu ir asmeniniame videovaizde įamžintu laivą lydinčiu banginiu labai trūko autoriaus komentaro apie visaapimančio vandenyno universumą. Greta eksponuojamai intriguojančiai Juliaus Pilecko kompozicijai iš pinhole kamera užfiksuotų Seulo vaizdų, mano manymu, taip pat būtų pagelbėjusi platesnė „apžvalgos aikštelė“.
 
Kiekvienas parodos lankytojas, be abejo, susidėlios savąjį kūrinių ratą. Na, o vertinant tokių projektų svarbą ne asmeninės karjeros, o šiuolaikinių dailės procesų tyrinėjimo požiūriu paroda atrodo pernelyg fragmentiška, nebent matytume susistemintą visų Lino Liandzbergio kuruotų parodų medžiagą su išsamiomis pačių menininkų įžvalgomis.
 
Paroda veikia iki balandžio 5 d.
Galerija „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–19 val., šeštadieniais 12–16 val.

 

Linas Liendzbergis, „Ikaro kronikos“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Linas Liendzbergis, „Ikaro kronikos“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Andrus Joonas, „Aledoia. Klaida ir harmonija Nr. 4“. 1998–2006 m. J. Lapienio nuotr.
Andrus Joonas, „Aledoia. Klaida ir harmonija Nr. 4“. 1998–2006 m. J. Lapienio nuotr.
Eglės Karpavičiūtės darbai
Eglės Karpavičiūtės darbai
Eglės Karpavičiūtės, „Ekspozicijos erdvė“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Eglės Karpavičiūtės, „Ekspozicijos erdvė“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Arvydas Žalpys, „Apie tapybą“. J. Lapienio nuotr.
Arvydas Žalpys, „Apie tapybą“. J. Lapienio nuotr.
Rokas Valiauga ir Arturas Valiauga, „Ką sau galvoji, Leonardai?“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Rokas Valiauga ir Arturas Valiauga, „Ką sau galvoji, Leonardai?“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Aurelija Maknytė, iš projekto „Meno istorija pagal tėvą“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Aurelija Maknytė, iš projekto „Meno istorija pagal tėvą“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Aurelija Maknytė, iš projekto „Meno istorija pagal tėvą“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Aurelija Maknytė, iš projekto „Meno istorija pagal tėvą“. 2014 m. J. Lapienio nuotr.
Židrija Janušaitė. J. Lapienio nuotr.
Židrija Janušaitė. J. Lapienio nuotr.