Savaitė nesibaigiančios muzikos – taip galima apibendrinti balandžio 6-ąją Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje pasibaigusį VII tarptautinį Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursą, kuris džiugino ne tik dalyvių gausa, bet ir ryškiomis meno pasaulio asmenybėmis. Dalyvius vertino rimta tarptautinė komisija, o pirmuosius turus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje stebėjo „Alink-Argerich“ fondo vadovas Gustavas Alinkas. Jis ne tik rengė straipsnį apie konkursą Nyderlandų spaudai, bet ir ieškojo istorinės medžiagos – G. Alinkas yra pripažintų knygų apie profesionaliosios muzikos konkursus autorius. Jo žmona, pianistė, fondo tarybos narė Akemi Alink-Yamamoto, konsultuojanti profesionaliosios muzikos konkursų organizatorius, buvo ir kamerinių ansamblių grupės komisijos narė. Pirmą kartą konkurse viešėjo bei pianistų vertinimo komisijoje dalyvavo Škotijos karališkosios konservatorijos profesorius Aaronas Shorras, o pirmininkauti kamerinių ansamblių komisijai tradiciškai pakviestas Vienos muzikos ir scenos menų universiteto profesorius Avedisas Kouyoumdjianas. Atidarymo kalboje jo pasakytas linkėjimas „pasikalbėti per muziką“ buvo labai gražiai įgyvendintas – savo muzikos, kultūros, pasaulio suvokimu dalijosi muzikantai iš 20 valstybių.
![]() | ![]() | ![]() |
Nustebino ir suglumino kino kritiko Lino Vildžiūno replika „Grafomanijos legitimacija“ apie spektaklį „Mūsų klasė“, publikuota „7 meno dienose“, ir vėlesnis jo interviu, paskelbtas „Lietuvos ryte“. Nustebino ne kritiko nuomonė apie spektaklį – ją gerbiu kaip vieną iš skirtingų nuomonių, lydėjusių lietuviškąją „Mūsų klasės“ premjerą, – bet pateikti argumentai. Ir nors replika buvo adresuota spektaklio režisierei Yanai Ross bei jos darbą įvertinusiai „Auksinių scenos kryžių“ komisijai, ją suprantu ir kaip iššūkį Nacionaliniam dramos teatrui, išleidusiam ir rodančiam, kritiko nuomone, vertybiniu požiūriu ne tik abejotiną, bet net reakcingą spektaklį. Formuodamas šio teatro meninę programą, pasiūliau Y. Ross statyti „Mūsų klasę“. Todėl dabar, prisiimdamas atsakomybę už rezultatą, noriu pateikti savo nuomonę.
Balandžio 8 dienos rytą mirė ilgametė Valstybinio jaunimo teatro aktorė, scenos veteranė Irena Tamošiūnaitė.
![]() |
Tikros tapybos parodų, kurias rengtų autorės moterys, pasitaiko ne taip jau dažnai. Iki šiol mintyse vis „persuku“ parodų salėse „Titanikas“ matytas Rūtos Katiliūtės, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės ir Aistės Kirvelytės ekspozicijas. Dabar šią gretą papildė ir labai savalaikis Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinių pristatymas.
Broliai Ethanas ir Joelis Coenai dažnai kuria filmus apie nevykėlius, žmones, kurie gyvenime nieko nepasieks, nors turi iliuzijų, ambicijų ar net talentą, trumpai tariant, griauna amerikietiškų žanrų ir svajonių schemas. Galima sakyti, kad tiems personažams tiesiog nepasisekė arba kad patys kalti. Filme „Groja Liuvinas Deivisas“ („Inside Llewyn Davis“, JAV, 2013) Coenai siūlo pažvelgti vieno tokio personažo vidun. Matyt, neatsitiktinai tai dar bus ir filmas apie neviltį, skausmą, nes juk herojus yra menininkas. Tačiau šįkart Coenai nekūrė tegu ir postmodernistiškai keičiančio prasmes pasakojimo apie menininko kelią į šlovę. Filmas ne apie tai.
![]() | ![]() | ![]() |
Balandžio 24 d. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje įvyks pjesės „Sudužusios širdies istorija“ („Broken Heart Story“) premjera. Jos autorė ir režisierė – Saara Turunen (g. 1981). Baigusi Helsinkio teatro akademiją, jaunoji kūrėja šiuo metu dirba kaip dramaturgė ir teatro režisierė įvairiose Suomijos ir kitų šalių scenose. S. Turunen garsėja tiesmuku, kartais net stačiokišku stiliumi, o labiausiai ją dominančius dalykus – moteriškumą, seksualumą ir meną – analizuoja savotiška ir provokuojančia teatrine kalba. Jos pjesėse puikiausiai dera žaismė ir agresija, tame pačiame laike ir erdvėje susiduria fantastiškas pasakų ir sintetinis šiuolaikinės populiariosios kultūros pasauliai. S. Turunen kūryba gali vienu metu žavėti ir erzinti, nes poetiniai įvaizdžiai pjesėse neretai perteikiami kasdieniška ir net šiurkščia kalba.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
„Paramount Pictures“ rudenį išleis į ekranus animacinę 3D formatu sukurtą Antoine’o de Saint-Exupéry knygos „Mažasis princas“ ekranizaciją. Jos režisierius Markas Osborne’as. Filmą įgarsino Jamesas Franco, Marion Cotillard, Rachel McAdams ir Jeffas Bridgesas. Prancūzijoje filmo premjera numatyta spalio 7-ąją.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šį savaitgalį, balandžio 6 d. (sekmadienį) 18 val. Šiaulių dramos teatre premjera – dviejų dalių gyvenimo būdo groteskas „Gražuolės“ pagal Vladimiro Zabalujevo ir Aleksejaus Zenzinovo to paties pavadinimo pjesę, kurią Šiaulių dramos teatre režisuoja jauna klaipėdietė režisierė Agnė Dilytė.
Tarptautinis Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkursas nepaprastai pagyvino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kasdienybę – prasidėjus pirmosioms perklausoms koridorius užplūdo organizatoriai su savanorių komanda, iš skirtingų pasaulio valstybių atvykę profesoriai, komisijos nariai ir besijaudinantys dalyviai, kurių šiais metais susirinko nepaprastai gausiai.
![]() | ![]() | ![]() |
Koncertas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kovo 29 d. išties buvo neeilinis: dėl talentingų atlikėjų, neatsitiktinės programos koncepcijos bei netikėtų prasmingų sąsajų ir dar dėl to, kad buvo skirtas svarbaus (šiandien atrodo, jog vieno svarbiausių) Lietuvos pasiekimo – narystės NATO – dešimtmečiui pažymėti, o jame apsilankė Lietuvos vadovai. Buvo netgi spėliojančių, ko didžioji dalis publikos veršis labiausiai: pasiklausyti kaskart žavinčio pianisto Andriaus Žlabio? Susipažinti su talentinga jauna dirigente Mirga Gražinyte-Tyla, sulaukusia rimto pripažinimo Vokietijoje ir Austrijoje? Išgirsti legendinę Ludwigo van Beethoveno Penktąją simfoniją? Ar iš naujo išgirsti vienos įdomiausių simfoninės muzikos kūrėjų Ramintos Šerkšnytės opusą „Ugnys“? Dėl tiek daug rimtų priežasčių salė buvo sausakimša.
![]() | ![]() | ![]() |