7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kaip išsaugoti save

Pokalbis su filmo „Geografas gaublį pragėrė“ režisieriumi Aleksandru Veledinskiu

Kora Ročkienė
Nr. 13 (1074), 2014-04-04
Kinas
„Geografas gaublį pragėrė“
„Geografas gaublį pragėrė“
Naujojoje konkursinėje „Kino pavasario“ programoje „Baltijos žvilgsnis“ parodytas Aleksandro Veledinskio filmas „Geografas gaublį pragėrė“ sukurtas pagal ir lietuviškai išleistą Aleksejaus Ivanovo romaną. Filmas sugrąžino į ekraną rusų kinui gerai žinomą, bet paskutiniais metais lyg ir pamirštą personažą inteligentą. Nors ir ne be trūkumų, filmas jau spėjo sulaukti ne vieno ir tarptautinio, ir Rusijos apdovanojimo. Matyt, jis žavi tuo, kas vis rečiau matoma šių dienų kine – žmogiškoji drama čia neatsiejama nuo ironijos, o tradiciniai rusų klausimai („Kas kaltas?“, „Ką daryti?“) filme kyla jau naujųjų laikų didvyriams. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, išspausdinto dienraštyje „Novaja gazeta“ fragmentus. Su Veledinskiu kalbėjosi Larisa Maliukova.
 
„Geografas gaublį pragėrė“ pasirodė po 7 tylėjimo metų. Apskritai sukūrėte nedaug filmų...
Tiesiog aš vėlai pradėjau. „Tu ir aš“, „Įstatymas“, „Rusiška“, „Gyvas“. Neįvyko projektas su Olegu Jankovskiu „Keiptauno uoste“. Iš pradžių dėl krizės. Paskui Jankovskis mirė, ir aš nesupratau, ką galima filmuoti...
 
Kuo užsiėmėte?
Kažką redagavau, montavau. Atvirai prisipažinsiu, bijojau susimauti po „Gyvo“. Krizės metais mano scenarijai nebuvo reikalingi. Serialų atsisakydavau pats. Paprasčiau montuoti svetimus filmus – tai doras uždarbis. Padėjau žmonai sukurti filmą. Gimė dvi dukterys. Štai svarbiausia, kas atsitiko per tą laiką.
 
Jus traukia šie laikai. Juk neatsitiktinai ir „Geografą...“ perkėlėte į mūsų dienas.
Aš juk ir gyvenu dabar. Nors Eduardo Limonovo kūrinių motyvais sukurtas filmas „Rusiška“ – iš dalies istorinis.
 
Kuo patraukė „Geografas...“ – istorija, personažas?
Žinoma, kad herojus. Jis archetipiškas bet kuriam mūsų šalies laikotarpiui. Uždegė mane iškart. Iš pradžių Valerijus Todorovskis, kuris man ir pasiūlė filmą, jį norėjo kurti pats. Buvo atliekami parengiamieji darbai, renkama natūra: Permė, mokykla, kur mokėsi Aleksejus Ivanovas. Todėl scenarijus jau buvo parašytas. Bet aš viską perrašiau. Valerijus tik patarinėjo. Pats rinkausi ir aktorius.
 
Nejau Konstantino Chabenskio iš pradžių nebuvo?
Tai mūsų bendras sprendimas. Valerijus paklausė: „Ar nori Chabenskio?“ Iškart sutikau, nes jis nupieštas ant knygos viršelio.
 
Vadinamojo nulinio dešimtmečio kinui stinga herojaus.
Žinoma, šis dešimtmetis pavertė nuliais viską, kelio paieškas, vadinasi, ir herojus.
 
Služkinas turi „nereikalingo žmogaus“ bruožų. Pridėkime dar Aleksandro Vampilovo „Ančių medžioklės“ Zilovą, Romano Balajano „Skrydžių sapnuose ir tikrovėje“ Makarovą. Jūs ir cituojate pastarąjį filmą scenoje su sūpuoklėmis.
Tačiau ir Ivanovo romane buvo sūpuoklės. Be to, Služkinas tikriausiai matė tą filmą, kuriame vaidino Jankovskis. Žinote, man šiame filme pačios brangiausios yra pauzės, kai Služkinas lieka vienas. Štai jis balkone. Žmona išėjo. Jis lieka vienas su savimi, su gyvenimu, kaip ir Makarovas... Labai mėgstu Balajano filmą.
 
Taip, būna, kad ekranas pats sugeria neartikuliuotas laiko nuotaikas. Pavyzdžiui, Makarovą suvaidinusio Jankovskio praradimo skausmą... Štai Služkinas – dar vienas nevykėlis, autsaideris. Tačiau kartu nepalieka jausmas, kad, kitaip nei Michailo Lermontovo Pečiorinas, Antono Čechovo personažai ir net visi Služkino aplinkos žmonės, rankomis sklaidantys liūdesio rūką, jis vienintelis yra laimingas. Net laimingesnis už Ivanovo herojus: „Priešais jį driekėsi šviesi ir spindinti vienatvės dykuma.“
Tai ir yra jo žavesys ir, jei norite, „didvyriškumas“: jis neburnoja, neverkia. Jis bando, atsidauždamas į aštrius klausimų kampus, kažką sau suformuluoti... Ir iškart patenka į lovą su vieniša nelaiminga drauge.
 
Tai reiškia, kad „visada pasirengęs“ kompromisui?
Tai ne pasirengimas kompromisui. Kita. Pasiremsiu Aleksejumi. Jis tiksliai suformulavo: „Služkinas į niekšybę neatsako niekšybe. Atsakydamas į niekšybę jis prikiaulina.“ Prisigeria, išsidirbinėja. Bet jis visus myli ir atleidžia.
 
Tai jis lyg ir kunigaikštis Myškinas, atsidūręs XXI amžiaus Permėje?
Žinoma. Ačiū už įžvalgą. Mes apie tai kalbėjomės ir su Chabenskiu.
 
Bet elgiasi kaip išsigimėlis. Jei filmas būtų pasirodęs sovietmečiu, galiu tik įsivaizduoti, kokia būtų prasidėjusi mokytojų protestų kampanija. Prisimenat, kas buvo po Rolano Bykovo „Baidyklės“?
Bet mokykloje, kur mes filmavome, prie manęs priėjo mokymo dalies vedėja ir paklausė: „Tai bus kaip „Rusiška“?“ Atsakiau, kad stengsiuosi. Ar pastebėjote, kad Služkinas beveik negeria kadre? Iškirpau visas nuorodas į „tiesioginį vartojimą“ ir kai kurie piktinantys epizodai įėjo į demaskuojantį klipą, kurį mokiniai nufilmavo apie savo mokytoją.
 
Bet epizode, kai mokytojas nuo kalno viršūnės žiūri į vaikus, likusius be suaugusiojo mirtinai pavojinguose baisios upės slenksčiuose... Žiūriu ir galvoju: „Gerai, jie išplaukė, o jei nebūtų? Būtų žuvę tiesiai juos pametusio mokytojo akyse? Jis būtų tapęs mokinių žūties kaltininku.“
Žinoma. Ir kaltintų tik save. Bet jis – Dievo žmogus, Dievas jo negali nubausti.
 
Vadinasi, jam leista rizikuoti ne tik savimi, bet ir kitais?
Juk tai Rusija. Jūs teisi. Galvojau apie tai. Gal net specialiai nepaslėpiau šio pavojingo aspekto. Permės mokykloje, kur mes filmavome, vaikai eina į žygius. Manote, jie neturėjo pavojingų nuotykių? Maskvoje mano draugo sūnus vyko į žygį katamaranais, penkiolikmetė mergaitė žuvo. Služkiną Dievas bando, bet nubausti negali. Žygio istorija – tai gundymo, kuris nugalimas žingsnis po žingsnio, istorija. Čia reikia atiduoti duoklę Konstantinui – jis absoliutus filmo bendraautoris. Daug sprendimų pasufleravo būtent jis. Jis tiksliai pagavo klouno, juokdario momentą. Aš to nusitvėriau. Vienoje iš pirmųjų scenų klasėje jis ėmė ir iš nevilties palindo po stalu. Atrodo siaubingai? Bet juk tai tikslu.
 
Taip jis nustebino mokinius. Služkinas laimi vieną raundą po kito todėl, kad yra nenuspėjamas – tai jo reakcija į beviltiškos kasdienybės melą. Kai nėra išeities, galima daužyti kakta sieną... Jūsų filme net deputato padėjėjas Budkinas – drumstas charakteris, bet žmogiškas. Tai filmas apie gerus žmones. Ir visų gaila.
Iš visų mano filmų tik viename rasi niekšą – tai finansų skyriaus vedėjas „Gyvame“.
 
Tas, kuris vagia „premijas“ už karą iš išgyvenusių kareivėlių? Juk ir „Geografą...“ būtų galima pavadinti „Gyvas“. Iš dalies jis ir apie tai, kaip išgyventi provincijos žmonėms. Savus išgyvenimo receptus turi Služkinas, jo žmona, Budkinas, mokymo dalies vedėja. Visi jie nori būti laimingi.
Galvojau apie tai. Kuo laimi amerikiečiai? Jie kuria daug filmų apie tai, kaip žmogus nugali kliūtis, bando prasiveržti. Mūsų kitoks mentalitetas. Bet norėjau sukurti filmą apie išgyvenimą, savęs išsaugojimą.
 
Apie tai visi Jūsų filmai, ir Jūs pats stengiatės išgyventi dirbdamas savo darbą. Daryti nuolaidas, bet išsaugoti save.
Egzistuoja kompromisų riba, dalykai, per kuriuos neperžengsiu, nors ir dvėsčiau. Šiame filme taip pat buvo toks įvykis bendraujant su prodiuseriais.
 
„Geografas...“ – dramatiška komedija. Kaip sako Michailas Žvaneckis: „Stipriai spaudžiant paviršiui, humoras gimsta viduje“?
Žinoma. Juoku galima prisidengti. Toks mūsų mentalitetas. Ne, tai ir nereikia. Ir nesieksime. Išpilstysime. Eisime skaityti knygų. Tačiau stebiuosi, kai sako: „Depresija.“ Man negali būti depresija. Bloga nuotaika – taip. Bet yra tiek būdų ją pataisyti.
 
„Geografo...“ ryšys su sovietiniu kinu akivaizdus. Papasakokite apie savo orientyrus.
Jie tokie pat kaip ir mano kartos. Nors ir nesuprantu, kokiai kartai priklausau. Mokiausi ir dirbau su žmonėmis, kurie jaunesni už mane 10–15 metų, tai Borisas Chlebnikovas, Aleksejus Popogrebskis, Aleksejus Germanas jaunesnysis. Man juk jau per penkiasdešimt. Mano orientyrai? Iki šiol mėgstu Andrejų Tarkovskį – šokas po kiekvieno filmo, Eldarą Riazanovą, Georgijų Daneliją, „Išgyvensime iki pirmadienio“, ankstyvąjį Nikitą Michalkovą, Andrejų Končialovskį. Pastarojo „Asios Kliačinos, kuri mylėjo, bet neištekėjo“ negaliu žiūrėti be ašarų.
 
Kaip dirbote su Ivanovu?
Jis net nepradėjo skaityti scenarijaus. Sako, tai jūsų reikalas, man patinka jūsų filmai.
 
Vadinasi, filmas jį pradžiugino. Juk tai geriausias Jūsų filmas. Girdėjau, kad yra dvi jo versijos...
Ilgąją žiūrėti lengviau už trumpąją. Buvo tokia istorija su „Skrendant virš gegutės lizdo“. Kai sugrąžino iškirptas krepšinio ir žvejybos scenas, filmas lyg ir tapo ilgesnis, bet iškart susiklostė dinamiškai. Mano filme atsitiko tas pats.
 
Kartų skirtumas tarp mokytojo ir vaikų filmo pradžioje milžiniškas, bet link finalo sutrumpėja. Bet juk skirtumas būna visada...
Mokausi „klausytis“ jų, visai kitokių. Juk mes – amžininkai. Gyvename tuo pačiu laiku toje pačioje vietoje. Vaikai gali mus daug ko išmokyti. Draugauju su savo sūnumis. 21 ir 27 metų. Kalbame ta pačia kalba. Tariuosi su jais. Iš jų mokausi mylėti gyvenimą, džiaugtis „paprastais dalykais“ – taip vadinasi ir mano mėgstamas Popogrebskio filmas. Juk stebėtis vis sunkiau ir sunkiau. Stebėtis reikia mokytis iš vaikų.
„Geografas gaublį pragėrė“
„Geografas gaublį pragėrė“
„Geografas gaublį pragėrė“
„Geografas gaublį pragėrė“