Naujausia šio pavasario lietuvių politikų, politologų ir medijų specialistų mada – susirūpinimas Rusijos televizijų propagandinėmis laidomis. Kai kurie iš jų nusiteikę itin „patriotiškai“ ir siūlo drausti visus rusiškus kanalus. Šių žmonių pasipiktinimas rusų kanalų įtaka kartais net skamba komiškai. Štai studijoje pas Edmundą Jakilaitį šio pirmadienio vakarą apsilankę veikėjai nedviprasmiškai pareiškė, esą lietuviai nesupranta, kad rusų televizijos jais manipuliuoja, rodo melą ir kariauja prieš juos. Esą laidos tokios emociškai paveikios, tad galima patikėti kiekvienu iš televizoriaus ekrano sklindančiu vaizdu ir žodžiu.
Seniai įtariau, kad politikai ir jiems pritariantys mus visus laiko kvailiais. Tačiau dabar vis labiau akivaizdu, kad politikams ir rūpi tik patys kvailiausi, t.y. tie, kurie nesugeba mąstyti savarankiškai. Tiesa, toje pačioje laidoje kyšojo ir medijų verslo ausys: net laidos vedėjas šventai piktinosi, kad šie kanalai rodo daug reklamos, o juk tuos pinigus galėtų pasidalyti lietuvių televizijos. Tačiau mane apstulbino elementarus visų šių kalbėtojų homo sovieticus refleksas: „Uždrausti!“ Apstulbino ir dar kartą pademonstravo, kad jiems esame tik kvaila minia, kuriai protingesnieji parinks, ką reikia žiūrėti, kaip suprasti ir ką galvoti. Šitie „žinantieji“ ir pirmiausia politikai nesuinteresuoti ugdyti protingesnius žiūrovus, investuoti į mokyklas, jų programas, į kokybiškus dienraščius (taip elgiasi už mus demokratiškesnės ir kultūringesnės šalys) ar nacionalinę televiziją, kuri nebūtų priklausoma nuo norinčiųjų viską uždrausti. Politikams daug naudingesnė „žmonių“ žiniasklaida, geometrine progresija dauginanti kvailius. Jie teisūs, nes antraip kas tada už juos balsuos?
Noriu, kad mane suprastumėt teisingai. Rusiškų kanalų, tiksliau, Lietuvai adaptuotų jų versijų beveik nežiūriu. Tikrai įdomias ir vertingas rusų laidas ar serialus tenka žiūrėti internete, nes Lietuvoje jų nerodo. Tačiau esu įsitikinęs, kad orientacija į draudimus ar idiotus dar nė vienos šalies nepadarė demokratiškesnės ar pažangesnės. Kai kurios pastarųjų metų Lietuvos raidos tendencijos, kad ir Pakaunės ledi Makbet, tapusios Seimo nare, istorija, deja, tai jau gali iliustruoti.
Tad visai laiku LNK šį savaitgalį (6 d. 11.35) nusprendė priminti tautiečio Roberto Zemeckio 1994 m. filmą „Forestas Gampas“. Jis sukurtas Winstono Groomo knygos pagrindu ir pasakoja apie Forestą Gampą, sergantį lengva autizmo forma. Sutapus daugybei aplinkybių, filmo herojus nuolat tampa svarbiausių savo šalies ir pasaulio įvykių dalyviu, susikrauna milžiniškus turtus, bet išlieka doru žmogumi ir amžinu vaiku. Filme daug autentiškų dokumentinių intarpų, kuriuose kompiuteris padeda atsidurti ir Tomo Hankso suvaidintam filmo herojui. Pavyzdžiui, Gampas susitinka su Johnu Lennonu, Johnu Kennedy, Elvisu Presley. Gampo gyvenimo šūkis: „Gyvenimas – kaip saldainių dėžutė. Niekad nežinai, kas tau teks.“
JAV „Forestas Gampas“ sulaukė fenomenalios sėkmės ir šešių „Oskarų“, ir tai iš tikrųjų daug pasako apie šalį, kurios istorija rodoma filme. Kita vertus, šiuolaikiniai Gampai, kurių netrūksta ir Lietuvoje, jau gali ir nebūti idiotai, tik jais sėkmingai apsimetinėti.
LRT (5 d. 23 val.) pasiūlys dar vieną amerikietišką istoriją – Irwino Winklerio filmą „Numylėtinis“ (2004). Jis pasakoja apie kompozitorių Cole’ą Porterį (1891–1964), garsiųjų Brodvėjaus miuziklų autorių, nuo jo susitikimo su Linda Lee Thompson iki pat gyvenimo pabaigos. Sako, kad pažiūrėjęs 1946 m. Michaelo Curtizo sukurtą filmą apie save „Naktis ir diena“, kur Porterį suvaidino gražuolis Cary Grantas, kompozitorius pasakė: „Jei išgyvenau šį filmą, išgyvensiu viską.“ Ką jis būtų pasakęs apie „Numylėtinį“, taip ir nesužinosime, nors pastarajame jau užsiminta ir apie Porterio homoseksualumą. Pagrindinius filmo personažus suvaidinę Kevinas Kline’as ir Ashley Judd – geri aktoriai, tačiau po filmo atmintyje išlieka ne paini jų herojų meilės istorija, o Porterio dainos, kurias filme dainuoja daug šių laikų garsenybių.
Jei meilės istorijos painios, geriau kreiptis į Woody Alleną. Filmas „Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“ (BTV, 9 d. 21.30 ) puikiai iliustruoja režisieriaus mintis apie savo filmus: „Tai bandymas nukreipti dėmesį ir kelti sau iššūkius, kurie atitrauks mano protą nuo juodų minčių.“ Allenas vis rečiau juokauja, nors ir kalba apie gyvenimo absurdą, lemtingus atsitiktinumus ar žmogaus gyvenimą valdantį egoizmą. Neatsitiktinai filmo pasakotojas prasitaria: „Kartais fantazijos veiksmingesnės už vaistus.“ Šiame filme Allenas pasakoja apie keturis personažus, dvi poras, kurių viena jau iširo, kita juda skyrybų link. Nors iš pirmo žvilgsnio herojai užsiima jaudinančiais dalykais – prekiauja meno kūriniais, rašo romanus, mezga romaną su prostitute, domisi spiritizmu, jie gana paprasti ir todėl daro paprastas klaidas. Kaip ir mes visi, gal todėl tokios visiems suprantamos ir Alleno herojų pastangos išbristi iš gyvenimo krizės. Tad net Holivudo žvaigždės Anthony Hopkinsas, Naomi Watts, Joshas Brolinas, Antonio Banderasas puikiai jaučiasi šiame visai neholivudiškame reginyje be reginio.
Užtat reginio, kuris yra tik reginys be jokio turinio, nepristigs Kristinos Buožytės ir Bruno Samperio filme „Aurora“ (LRT, šįvakar, 4 d. 23.15). Juo LRT pradeda naują lietuviškų filmų ciklą. „Auroros“ veiksmas perkels į komos ištiktos Jurgos Jutaitės Auroros smegenis, prie kurių prisijungs jaunas ir, sakyčiau, nuobodžiaujantis Mariaus Jampolskio mokslininkas. Tad meilės istorija ir įvairūs nuogalių erotiniai žaidimai klostysis ten, tiksliau, lietuviškuose smėlynuose, gražiuose interjeruose, prie prabangiai nukrautų stalų... Tačiau ši kelionė po lietuvių kino pasąmonę gali būti savaip ir pamokoma, nes „Aurora“ juk atskleidžia, kas iš tikrųjų domina ir žavi jaunuosius mūsų kino kūrėjus.
Po mano daugiabučio langais stovi Artūro Zuoko rėmėjo automobilis. Ant jo lyg ant saldainių dėžutės didelėmis raidėmis parašyta: „Lietuva – viskas įmanoma!“ Bijau, kad taip.
