Grafomanijos legitimacija

„Auksinį scenos kryžių“ geriausiai metų režisierei teatrologų komisija šiemet skyrė Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasę“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastačiusiai Yanai Ross, ir tai nori nenori verčia kelti klausimą apie teatro kritikos profesinį prestižą bei atsakomybę. Komisijos sprendimas – tai ne pavienio kritiko nuomonė, ne jo subjektyvios simpatijos ar antipatijos, tai oficialus valstybinis įvertinimas, kuriuo galima mojuoti kaip pergalės vėliava.

Net jei nebūtų akivaizdžiai vertesnių pretendentų, net jei kūrybinis metų derlius būtų ir nieko nevertas, apie „Mūsų klasės“ režisūrą kalbėti apskritai netenka. Nebent komisijos nariai atsiribojo nuo pjesės turinio ir vertino šio pastatymo „teatriškumą“, jo išorinius efektus. Bet ar galima vertinti režisūrą, jei ji sunaikina pjesės esmę, tragediją paverčia farsu, jei sceninis balaganas vos ne sąmoningai užgožia svarbiausius prasminius akcentus, o pigus komikavimas juos iškreipia. Kas nors gali pasakyti – juk tai naujasis postdraminis, ribas peržengiantis, reinterpretuojantis teatras. Tačiau toks interpretatorius bent jau turėtų suprasti, ką ir dėl ko jis apverčia aukštyn kojom.

Gal ir galima kaip pirštinę išversti klasiką, tačiau Holokausto tema pernelyg karšta ir deginanti, kad nenusviltum nagų, jeigu imiesi jos neturėdamas nė menkiausios motyvacijos (ką jau kalbėti apie empatiją). Tokį triuką gali toleruoti tik jokių vertybinių kriterijų nepaliesta visuomenė. Užuot skatinusi susimąstyti, „Mūsų klasė“ redukuoja puikią pjesę ir nepaprastai svarbią temą iki estrados teatro, tvirkindama krizenančią publiką.

Visuomeninė, pilietinė teatro paskirtis yra seniai užmiršta reliktinė sąvoka, vis dėlto profesionali teatrologija turėtų ją retkarčiais atsiminti. Bent jau kvestionuodama kai kuriuos „ribų peržengimus“. Bet, matyt, ir teatrologija vadovaujasi savos visuomenės (ir publikos) vertybiniais kriterijais.