7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Didžioji laisvė

Adolfo Šaulio paroda „Grand Free“ galerijoje „Meno niša“

Jurgita Ludavičienė
Nr. 13 (1074), 2014-04-04
Dailė
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Pradžia nr. 1. „Gerai tau, esi laisvo oro direktorius“, – šiek tiek pavydžiai atsidūsta po darbo į bendrakursio parodos atidarymą atėjęs vyriškis padoriu kostiumu. Aiškiai kokio nors ryšių su visuomene skyriaus vadovas, dabar žiūrintis į šalikėlį prie švarko su odiniais lopais ant rankovių prisiderinusį buvusį kambario draugą. „Aha, žinai, užknisa kartais tie užsakovai, bet kai pagalvoju, kad reikėtų nuo aštuonių iki penkių kiekvieną dieną sėdėti, jaučiu, stogas iškart nuvažiuotų. Kaip tu ištveri?“ – seka atsakomasis šūvis. Kostiumuotas vyriškis mintyse perkrato metus, likusius iki paskolos išmokėjimo, sąskaitas už draudimą, darželį ir komunalinius, atostogų planus, santaupas ir tylėdamas nusisuka.
 
Pradžia Nr. 2. Adolfas Šaulys – vienas geriausių (atsakingai tą teigiu) metalo menininkų, kurio tautinę priklausomybę dabar jau sunku apibūdinti. Gimęs Žemaitijoje, studijavęs Telšių taikomosios dailės technikume, o vėliau – Talino dailės universitete meninio metalo specialybę, jis liko Estijoje ir iki šiol ten kuria drauge su Mari Relo-Šaulys. Labai ironiškas, labai konceptualus, labai profesionalus, labai kandus, dažnai smarkiai socialiai ir politiškai angažuotas. Labai mažai kalba, o kai ką nors pasako – nesuprasi, juokais ar rimtai. Tam tikra prasme jis – to bendrakursio, į kurio parodą atėjo kostiumuotas vyriškis, geriausias draugas. Be šalikėlio, su švarku, kartais – su megztiniu. 2005 m. Mari ir Adolfas gavo Ede Kurrel premiją už netikėtus juvelyrinius sprendimus ir dizainą, 2010 m. menininkai tapo „Eesti Kultuurkapital“ skiriamų kasmetinių premijų laureatais, jų kūrinių galima pamatyti Estijos taikomojo meno ir dizaino muziejaus kolekcijoje. Taigi Adolfas – aukštai (ir pelnytai) vertinamas.
 
Adolfo Šaulio „Grand Free“ kilo visai ne iš laisvės, o iš pareigos. Praėjusiais metais laimėjęs galerijos „Meno niša“ organizuotą konkursą, nežinojo, kad „Grand Prix“ bus kvietimas surengti parodą. Taigi laimėjimas dviašmenis: garbė ir pareiga. Laisvė ir atsakomybė (kaip dažnai būna). Nebuvo kur dėtis. Teko pasisakyti. Pasisakyti metalo ir objektų kalba, kurią autorius moka geriausiai. Išties menininkų, galinčių (ir norinčių) šia kalba kalbėti apie socialines, finansines, etines, moralines problemas, Lietuvoje yra labai nedaug. Estijoje – taip pat (nors, lyginant skaičiais, laimėtų estai). Ir čia svarbu ne tik metalo kalba. Adolfo Šaulio pagrindinis ginklas ir priemonė – ironija, kuri metams bėgant tampa vis nuodingesnė. Ir kartą užkliudytos temos raudona gija nuolatos praeina per menininko kūrybą, išryškinamos vis kitais aspektais.
 
Dabar Adolfas Šaulys vėl grįžta prie socialinio saugumo, garantijų ir asmens laisvės sociume. Prie to, apie ką kalbėjosi kostiumuotasis ir šalikuotasis.
 
Menininko laisvė dažnam atrodo pavydėtina. Gali dirbti tai, ką nori, būti savo laiko šeimininku ir gauti už tai pinigus. Gali tapti guru miniai, skleisdamas išmintingas, bet dažniau – mįslingas ir tik nedaugeliui suprantamas savo mintis žiniasklaidoje. Vaikštai sau visas toks… stilingas, protingas, laisvas. 
 
Tai štai. Adolfas Šaulys naudojasi menininko privilegijomis. Laisve nuo darbo tam skirtomis valandomis. Laisve neturėti viršininko. Laisve rinktis gyvenamąją vietą, darbo vietą, atostogų ir darbo laiką. Laisve neturėti socialinių garantijų ir pensijos. Laisve neturėti darbo vietos iš viso. Laisve daryti, ką nori, ir už tai negauti nei baudų, nei pinigų. Laisve neturėti atostogų ir, žinoma, atostoginių. Laisvę dirbti savo bute arba mokėti už dirbtuvę. Laisve kalbėti arba tylėti. Daug daug laisvės. „Grand Free“ praktiškai. Galerijoje pamatysite, kaip toji laisvė atrodo.
 
Atrodo ji taip: dekonstruota kėdė, fantominė kėdė, senas pjūklas, pretenduojantis kurti „naująją amžių tvarką“ (novus ordo seclorum), daug makaronų, apsimetančių juvelyriniais objektais, ir trys loterijos kamuoliukai.
 
Kėdės – anaiptol ne tos, kurias dažnas trokšta gauti ir kurias pavydžiai vadina „šiltomis“. Į smulkius gabalėlius preciziškai supjaustyta pilkai dažyta standartinė kėdė padengia tarsi tamtyč padarytą sienoje nišą (meno nišą). Kėdė išsiskaido, virsdama ornamentu ar Tony Craggo skulptūros priminimu. Aliuzija į meną; drauge – teiginys, jog tik atsisakę kėdės, atsistoję ir pavertę ją kažkuo visai kitu nei iki šiol galime pasakyti tai, ko kitaip nebūtume pasakę. Pasakyti meno kalba. Bet sėdėti jau nebeturėsime ant ko. Aiškiau nebūna. Ant dviejų kėdžių – saugių garantijų ir meno – atsisėsti neišeina, reikia rinktis, todėl šita dekonstrukcija labai iškalbinga. Kaip ir kita kėdė, išdidžiai išlaikiusi savo pavidalą, tačiau tik pavidalą, ir nieko daugiau. Kėdė, neliečianti kojomis žemės, kabanti ore. „Ai, tas… Amžinai savo kosmose“, – dažnai sakome apie kokį nors menininką. Taip ir šitoji kėdė: standartinė kabinetinė. Sudrožta kaltuku iki skylių, virtusi ažūrine-voratinkline. Kėdė, kurios nėra; kėdė fantomas. Kaip fantominis skausmas, kurį jauti nupjautos kojos vietoje. Kojos jau nėra, bet ją vis dar skauda. Taip ir su šita kėde: pripažinimas, šlovė ateina, bet tvirtai atsisėsti... neįmanoma. Nes lengvai galėdamas garbės raštais ištapetuoti butą dažnas menininkas su siaubu galvoja apie laiką, kai nebegalės dirbti. Arba apie ligą. Tada ir paaiškės, kad visas tavo pripažinimas ir statusas visuomenėje tėra tik fantomas, išsisklaidantis realių asmeninių problemų akivaizdoje. Fantominės tos kėdės, kurias dažniausiai gauna laisvi menininkai. Vis dar norite pabūti jų vietoje?
 
Dabar makaronai. Taip, jie – tie patys, kuriuos mums kabina ant ausų. Propagandiniai ir reklaminiai (šiuo metu netikėtai daug aktualesni tapo pirmieji, bet ir antrieji niekur nedingo). Dabar propagandos, ypač bandančios formuoti politinę situaciją, kiekis toks, kad makaronus galima ne tik subtiliai kabinti rankomis, bet ir semti ekskavatoriaus kaušu. Adolfas Šaulys atiduoda pirmenybę tiems, subtiliesiems: dėžutėse po stiklu pagarbiai išeksponuoja įvairių spalvų ir formų makaronus, išties atrodančius lyg juvelyriniai objektai; geltono metalo kabliukai leidžia juos naudoti kaip auskarus – rinktis tokį, koks labiau patinka ar tinka prie suknelės, ir dėvėti. Savo rankomis patiems užsikabinti makaronus ant ausų. Girdėti tą, ką norime girdėti. Esame laisvi kabintis juos arba atsisakyti. Arba kabintis ir pašaipiai žiūrėti į aplinkinius, vaizduojant, kad viską žinome patys ir geriau. Kita vertus, dar niekada posakis „kabinti makaronus ant ausų“ nebuvo įpavidalintas taip tiesmukai ir taip estetiškai. Labai tipiška Adolfui Šauliui: sakyti tiesiai, ką galvoji, ir žiūrėti, kaip iš tiesaus sakymo išauga interpretacijų vijokliai. Nes šio autoriaus kūryboje tiesmukas sakymas niekuomet nevaikšto vienas, ir tai, kas pasakyta tiesiai, dažniausiai reikia suprasti aplinkiniais keliais.
 
Pjūklas. Jis čia, ko gero, vienas daugiaprasmiškiausių objektų, nes pretenduoja ir į meno kūrinį, ir į masonų įrankį, skelbdamas naujųjų amžių atėjimą; novus ordo seclorum, naujoji amžių tvarka, raidės ant pjūklo jį paverčia beveik ritualinės paskirties objektu. Paslaptingi masonai, slaptoji draugija, laisvieji mūrininkai, visagalis doleris, viskas dėl naujos, geresnės tvarkos, skaldyk ir valdyk, da Vinčio kodas, Robertas Lengdonas, drauge su Audrey Tautou bėgantis Luvro koridoriais – visos asociacijos iš karto… Dėl naujos tvarkos? Palaukim. Juk tai tik pjūklas. Balerinos pjūklas, sako Adolfas, žiūrėk, štai tušinuku pavardė užrašyta. Masonų vaizdinį iškart užgožia kur kas charmsiškesnis balerinos su pjūklu paveikslas; kita vertus, kodėl gi ne; aš irgi balkone turiu ne blogiau surūdijusį pjūklą, kuris nereiškia nieko daugiau, tik save patį. Aišku, kol kas nors neatėjo ir neišgraviravo ant jo kokio daugelį amžių žmonių protus temdančio simbolio. Mene, Tekel, Fares, manau, būtų neblogai. Taigi Adolfas Šaulys aiškiai sako: pjūklas kur kas arčiau makaronų, nei mums atrodo. Nors apšviestas ir įrėmintas, jis tėra tik senas įrankis, nesvarbu, kuo bandytų dėtis. Ir nereikia labai ilgai žiūrėti, kad pamatytum rūdis. Ir suprastum, kad reklamuojama nauja tvarka amžiams iš tiesų yra ta pati sena tvarka. Ta pati, kurioje ir balerina, ir metalo menininkas dalinasi tą pačią fantominę kėdę.
 
Aišku, jie, kaip ir kiekvienas mūsų, yra visiškai laisvi staiga keisti savo gyvenimą, kad ir padedant loterijai. „Bingo“ kamuoliukai ant sienos – mūsų paslaugoms. Gali juk nutikti taip, kad vienu rankos mostu gyvenimas pasikeis, likimas atsisuks palankiąja puse ir aukso kalnai drauge su saugumu ir garantijomis bus mūsų. Tačiau kiek žinote atvejų, kai loterija pakeitė laimėtojų likimą į gerąją pusę? Laimėjimas yra ir pagunda, o jai atsispirti pajėgia nedaugelis. Kaip ir propagandiniams bei reklaminiams makaronams, kaip ir naujos tvarkos pažadams. Kaip ir saugumo ilgesiui, kai turi tik fantominę kėdę. Arba kėdę, kurios siluetą matai žvaigždėse (pažiūrėkite į segę ant kitos sienos). Laisvė lošti arba nelošti, laisvė atsispirti gundymams, laisvė galvoti ir atskirti grūdus nuo pelų. Tai ir yra didžioji kiekvienam duota laisvė, „Grand Free“.
 
„Kuo mažiau žinosi apie meną ir menininkus, tuo sveikiau bus pačiam“, – sako Adolfas. Ir tarnautojas su menininku, apžiūrėję tokią retą Lietuvos metalo meno padangėje juvelyrinę instaliaciją, draugiškai išeina iš galerijos. Davai dar po taurę vyno, – sako kostiumuotasis. Vienam vakarui jie galbūt pasikeis vaidmenimis, o rytoj viskas liks taip, kaip buvę.
 
Paroda veikia iki balandžio 12 d.
Galerija „Meno niša“ (J. Basanavičiaus g. 1/13, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

 

 

Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.
Adolfo Šaulio parodos „Grand Free“ ekspozicijos fragmentas. S. Stomos nuotr.