Svarbus kūrybinio muzikos pasaulio gyvybingumo veiksnys visuomet buvo ir yra atlikėjų iniciatyva. Ypač tokia iniciatyva yra grįstos naujų lietuviškų kūrinių suskambėjimo galimybės. Antai žinomas altininkas Rolandas Romoslauskas yra daugelio lietuviškų kamerinių kūrinių, kuriuos groja kartu su savo vadovaujamu kameriniu ansambliu „Vilniaus arsenalas“, premjerų atlikėjas, inicijavęs ne vieno naujo kūrinio atsiradimą ir jo sklaidą, įamžinęs juos kompaktinėse plokštelėse. Savo kūrybinės veiklos 30-mečiui skirtam koncertui R. Romoslauskas kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (kurio altų grupės koncertmeisteris jis yra) inicijavo stambaus nacionalinio kūrinio gimimą. Kovo 28 d. Kongresų rūmuose vykusį simfoninės muzikos koncertą, kuriame skambėjo gražiausi romantiniai alto ir orkestro muzikos opusai, papuošė Zitos Bružaitės Koncerto altui ir simfoniniam orkestrui „Pabudimas“ premjera. Šiai kompozitorei kūrinys patikėtas neatsitiktinai: autorės stilistika R. Romoslauskui puikiai pažįstama, atlikėjas yra griežęs jau penkis Z. Bružaitės kamerinius kūrinius (tai dvi „Soneto“ versijos, „Aurora“, „Aria“, „Sudieu“), autorė visuomet suteikia erdvės atlikėjų meistriškumui atsiskleisti, įpina naujų, intriguojančių idėjų.
Norisi pagirti ir Valstybinį simfoninį orkestrą, vadovaujamą Gintaro Rinkevičiaus, kad jie savo repertuare sugeba suderinti ir „kasinį“ populiarios romantinės muzikos repertuarą, ir monumentalius opusus (tai visų Gustavo Mahlerio simfonijų ciklas, devintųjų simfonijų atlikimas ir neseniai orkestro 25-mečiui pagriežta grandiozinė Beethoveno Devintoji bei kiti pavyzdžiai), ir ypač džiugu, jog įtraukia šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinius (pavyzdžiui, premjeromis tradiciškai pradeda „Gaidos“ festivalį). Tiesa, pastebėjau, kad G. Rinkevičius pats itin retai diriguoja lietuviškus kūrinius, savo pultą užleisdamas kolegoms iš Lietuvos bei užsienio. Tad ir šio koncerto programai dirigavo Martynas Staškus, dar spėjantis rengti spektaklių pastatymus su LNOBT orkestru ir sėkmingai vadovauti M.K. Čiurlionio menų mokyklos bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoniniams orkestrams.
Zitos Bružaitės kūrinys „Pabudimas“ iškart padvelkė gaivumu ir nė iš tolo nepriminė moderniajai muzikai primetamo konstruktyvumo ar sudėtingumo. Autorė kūrinį apibūdino taip: „Ne sonoriniai skambesiai, skirtingi garso išgavimo būdai ar šaltiniai, žymintys modernistinį skambesį, yra šio kūrinio pamatas, o šokančio, mąslaus arba dainuojančio alto ir orkestro vienovė, trinanti akademinių bei lengvesnių žanrų ribas. Kūrinio pobūdį nulėmė ne tik sužinotas koncerto kontekstas – alto ir simfoninės muzikos aukso fondas (Bruchas, Enescu, Brahmsas), bet ir iš seniau susiformavęs mano braižas, dažniausiai bylojantis apie tų ribų suartinimą, per jį pasireiškiančias koncertiškumo savybes, tarsi filmo kadrai kūrinio fragmentų niuansuotę. Norėčiau, kad klausytojai nespręstų pavadinimo rebuso, tik kiekvienas trumpai panirtų į tekančią garsų magmą, o kūrinio pabaigoje ramiai iš jos pabustų. Pagaliau, kas yra tikra ir kas yra sapnas? Tarsi dvi realybės, kuriose kartais susipainioji – kuri iš jų sapnas, o kuri – gyvenimas.“
Kūrinio audinys išradingai grįstas ostinatiniais ritminiais ir melodiniais raštais, ornamentais, figūracijomis. Išnaudoti įvairiausi tembrai, plati pučiamųjų amplitudė. Pagrindinis herojus – altas – R. Romoslausko traktuojamas kaip įtaigaus dialogo su orkestru, intymaus pokalbio su fleita ir arfa dalyvis, čia barokiškai vingrus, čia asketiškas. Muzikos skambesį nuskaidrino lengvosios muzikos prieskoniai, epizodiškai buvo jaučiama ir muzikos filmui stilistika. Argi sapnas – tai ne filmas? Pabaigoje viskas staiga išnyko, tarsi išgaravo. Pabudimas? Kai orkestras šį kūrinį „įsigros“ ir pajus dar didesnę improvizacinę laisvę (juk atliekant lengvuosius žanrus, būtent šis kolektyvas turi daugiausiai patirties), tuomet kūrinys atsiskleis galbūt dar neatrastomis spalvomis, dar gaivališkesne energija, juolab kad jis turi visus požymius tapti repertuariniu orkestro ir R. Romoslausko (gal ir kitų altininkų) kūriniu.
„Pabudimas“ tikrai neiškirto iš bendro programos konteksto, o įnešė šiuolaikinės įvairovės į romantiška muzikavimo tradicija grįstų kūrinių puokštę. R. Romoslauskas šią „muzikinio jubiliejaus“ puokštę įteikė klausytojams, paskirdamas jiems jaudinančius, laiko patikrintus alto repertuaro opusus. Abejingų nepalieka Maxo Brucho muzika ir juolab populiariausias jo kūrinys „Kol Nidrei“ („Popietinė malda“) violončelei ir orkestrui. Išgirdome versiją altui ir orkestrui, kurioje altas gražiai, lygiai frazavo, tarsi „giedojo“, subtiliai perteikdamas dinamikos niuansus. Kita vertus, bent jau aš šiame kūrinyje esu pripratusi prie violončelės tembro sodrumo, tad jo, kaip ir gilesnės pajautos, man šiek tiek pritrūko. Užtat George’o Enescu Koncertinė pjesė altui ir fortepijonui, op. 12 (orkestrui aranžavo Vladimiras Konstantinovas), atvėrė visą puikios solisto technikos potencialą. Kaip žinia, rumunų kompozitorius G. Enescu buvo ir alto profesorius, tad meistras meistrą suprato – parankus kūrinys išskleidė visas prasmes.
Koncertą užbaigė pakili Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 1, op. 68, ją orkestras yra atlikęs ne kartą, tad įdirbis pasijuto tuoj pat. Netrūko melodingos tematikos jausmo ir raiškos, kaip ir aštrių sforzando ritmų arba jaukaus kamerinio muzikavimo, subtilių išsisakymų. Orkestras labiausiai išlaisvėjo atlikdamas kaip tik šią monumentalią simfoniją (kurtą dvidešimt metų...), siejamą su Beethoveno simfonizmo tradicija. Matyt, įgūdis groti tokią muziką rodo savo ženklus. Dirigentas Martynas Staškus per visas keturias dalis išlaikė įtampą, charakteringų epizodų raiškumą, nuoseklią dinamikos kaitą.
Muzikos mylėtojai, manyčiau, tą vakarą pajuto atvirą emocinį kontaktą su akademine muzika, o orkestras tikrai nesumažino savo gerbėjų būrio. Nebent pagausėjo alto gerbėjų.
