Džiazas, krokai ir orkestras

Kiekvienas Lietuvoje gyvenantis ir bent kiek muzika besidomintis žmogus žino, kiek svarbus mūsų kultūrai yra Birštono džiazo festivalis. Šis jau trisdešimt šešerius metus suskaičiavęs tarptautinis, bet labiausiai į lietuvišką džiazą orientuotas festivalis yra mūsų džiazinės kultūros veidrodis, lopšys ir židinys, prie kurio gimė ir užaugo praktiškai visi šio žanro Lietuvos muzikantai ir kompozitoriai. Visų jų kūrybos kelias yra gerai matomas būtent dėl šio renginio. Groti Birštono festivalyje kiekvienam džiazo atstovui yra didžiulė garbė, malonumas ir būtinybė. Aš, negalintis savęs vadinti tikru džiazo muzikos atstovu, šio renginio scenoje per jo ir savo gyvenimą su skirtingais kolektyvais grojau net tris kartus, o rašyti apie jį ir, dar kadaise dirbant Lietuvos radijo garso režisieriumi, įrašinėti garsą teko dešimtis kartų. Taigi, kiekvieną kartą atvykęs į Birštono kultūros rūmus ir susitikęs su festivalio siela Zigmu Vileikiu žinau – šiemet vėl viskas bus gerai! Pats būdamas ne vieno festivalio organizatoriumi tikrai suprantu, kaip sunku, kai vėluoja Kultūros ministerijos finansinė pagalba, bet kaip smagu, kai niekas nesako, kad jos nebus...

 

Ir tikrai, net pati gamta mus pasitiko šviesiai, šiltai ir šventiškai. Saulutės atokaitoje aplink kultūros centro rūmus ir Birštono savivaldybės pastatą pražydę įvairiaspalviai krokai, švara ir tvarka spindintis miestas visu balsu garsiai sakė – pavasaris! Salės prieigose švietė didžiulis ekranas, paruoštas tam, kad į salę netelpantys žiūrovai ar salėje ilgą laiką nebegalintys išbūti žmonės, net ir išėję atsigaivinti, neatitrūktų nuo muzikos ir įvykių scenoje. Išskirtinis šio festivalio bruožas – didžiulis dėmesys ne tik pačiai muzikai, bet ir jos pateikimo kokybei – garsui (Valdas Karpuška), šviesai (Norvydas Birulis), scenografijai (Irma Mickevičiūtė), atributikai (Rimvydas Kepežinskas) ir kitiems ypač svarbiems dalykams. Sienas puošė buvusių visų festivalių plakatai, dalyvių fotografijos ir, žinoma, fotomenininko Vytauto Suslavičiaus fotoprojektas „Įkalinti džiaze“, iš kurio į mus žvelgė šių metų festivalio Grand Prix laureatas Valerijus Ramoška.

 

Festivalį pradėjo mūsų vokalinio džiazo grandas, vokalinės lietuviškos džiazo mokyklos patriarchas, daugeliui šios muzikos nemėgstančių ir nežinančių taip pat puikiai pažįstamas kaip kitokių dainų atlikėjas Steponas Januška. Tai buvo tikrai prasmingas ir brandus festivalio atidarymas. Steponas su savo 2006 metais suburta Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Džiazo muzikos katedros absolventų kompanija „Jazz Way“ festivalyje pažėrė pluoštą fussion muzikos, pradėdamas programą, žinoma, nuo džiazo standarto. Nepriekaištinga paties Januškos vokalinė technika ir didžiulė sceninė patirtis, išraiškingas Algio Kilio saksofonas, visų atlikėjų muzikinė išmonė, profesionalumas, gera nuotaika plačiai atvėrė šių metų festivalio vartus.

 

Kitas scenoje pasirodęs projektas „Gedas ir draugai“ dar kartą atskleidė mūsų džiazo meistrą, būgnininką Gediminą Laurinavičių ir jo bendražygius – gerą pianistą, kompozitorių, pedagogą, džiazo žmogų Olegą Molokojedovą, taip pat pedagogą, muzikos kūrėją ir atlikėją Vytautą Labutį. Visus tris jungia dar ir tai, kad jie yra Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos džiazo skyriaus mokytojai. Eugenijus Kanevičius dar kartą priminė esąs kontraboso virtuozas, bet visus nustebino paėmęs į rankas tūbą. Na, ką gi, juk tai taip pat bosinis instrumentas. Nustebino ir nudžiugino jaunieji vokalistai – Aistė Laurinavičiūtė ir Mantvydas Čiuplys. Tai nuostabu, kad Gediminas į draugų ratą priėmė du jaunus ir gabius žmones, kurie gražiai papildė džiazo veteranų kompaniją. Beje, Gediminui būdingas humoro jausmas. Jis visą savo programą pavertė netradicinio tradicinės muzikos atlikimo deklaracija ir visą kolektyvo pasirodymą apibūdino grojant paties Gedimino labai išraiškingai ištarta fraze: „Graažuuus džiaazas!“

 

Birštono festivalis ypatingas dar ir tuo, kad jame lietuvių muzikantai turi puikią progą pademonstruoti bendrus projektus su užsienio muzikantais. Vienas jų buvo Vytauto Skudo „Itališkos džiazo spalvos“, sukurtas drauge su italų saksofonininku Tommaso Tronconu, pianistu ir kompozitorium Paolo Garbinu, būgnininku Enriko Smiderle ir armėnų kilmės kontrabosininku Armanu Isojanu. Žinoma, tokia pietietiška grupės sudėtis kaip ir žadėjo labai karštą džiazą, bet daugelis klausytojų jo pasigedo. Iš tikrųjų muzikai grojo labai apgalvotai, skirdami daug dėmesio melodingumo ir harmonijos grožio išryškinimui. Tai buvo tvarkinga, gražiai skambanti, profesionaliai parengta muzika. Man gražiai žibėjo tikro amerikietiško džiazo etiketė.

 

Ketvirtame penktadienio koncerte dalyvavo daugiausia muzikantų. Išgirdome pirmą šio festivalio bigbendą (jų per visą renginį girdėjome net tris) – Vilniaus džiazo orkestrą (vadovas – Remigijus Rančys) su dainininke Denise Fontoura, reziduojančia Estijoje ir dainuojančia brazilų muziką, bei būgnininku ir vokalistu Deodato Siguiru, persikėlusiu į Skandinaviją iš Mozambiko. Tai buvo braziliškos ir afrikietiškos muzikos atspindžiai, apvilkti lietuviškomis emocijomis. Beje, grįžęs iš festivalio sekmadienio vakarą per LRT kultūros kanalą pasiklausiau to paties orkestro koncerto Birštono festivalyje prieš dvejus metus su dainininke Neda Malūnavičiūte, ir man tai patiko kur kas labiau.

 

Pirmasis šeštadienio koncertas prasidėjo įdomiu mūsų jauniausios džiazo kartos atstovų – Vilniaus B. Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos džiazo skyriaus moksleivių – ir jų mokytojo Vytauto Labučio pasirodymu. Pagalvojau: ak, jeigu aš būčiau turėjęs tokį mokytoją, gal ir iš manęs būtų išėjęs tikras džiazo muzikantas. B. Dvariono mokykla garsėja pačiomis geriausiomis džiazinėmis tradicijomis. Jas kurti ir puoselėti dar 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pradėjo Vladimiras Čekasinas, Vladimiras Tarasovas, Viačeslavas Ganelinas. Vėliau prie jų prisijungė Olegas Molokojedovas, Leonidas Šinkarenka, Gediminas Laurinavičius ir kiti pedagogai. Pats dirbu šioje mokykloje, žinau mokytojo duonos skonį, ir buvo taip gera girdėti vaikus drauge muzikuojant. Jie labai stengėsi. Ir jiems pavyko! Pirmiausiai norėčiau labai pasidžiaugti vokalistės Kotrynos Juodzevičiūtės talentu. Jos labai gražus balsas, didžiulis noras dainuoti ir jautrus mokytojos Dalios Dubietytės darbas jau daug padarė ir dar daugiau padarys. Norėtųsi pabrėžti labai jautriai ir išraiškingai muzikuojantį pianistą Arūną Daunį, būgnininkus Joną Filmanavičių ir Roką Mickevičių, ir visus buvusius scenoje. Labiausiai ačiū Vytautui Labučiui, nes po šio pasirodymo viltis dėl Lietuvos džiazo ateities dar labiau sustiprėjo. Lietuvoje tikrai yra ne tik krepšinis.

 

Labai gaila, kad koncerto laikas smarkiai spaudė ir pianistui Dmitrijui Golovanovui buvo suteikta galimybė pagroti tik tris kompozicijas. Mane tiesiog sužavėjo vidurinioji – apie tą šalį, kuri yra kiekvieno kūrėjo širdyje, sieloje, kurią kiekvienas įsivaizduoja ir kuria skirtingai. Atlikėjas dar kartą pademonstravo, koks yra jautrus, kūrybingas ir brandus muzikas. Beje, Dmitrijus vienintelis į tokio didelio ir svarbaus festivalio sceną išdrįso išeiti vienas. Vadinasi, jis tikrai turi ką pasakyti. Būčiau jo klausęs ir klausęs.

 

Na ir pagaliau sulaukėme to, dėl ko į rytinį koncertą susirinko pilnutėlė salė žiūrovų. Kasmet Vladimiras Čekasinas Birštone pateikia ką nors naujo ir netikėto. Labiausiai netikėta ir neįtikėtina buvo tai, kad mes neišgirdome jo saksofono. Tiesa, šiek tiek skambėjo jo balsas, tik dėl sintezuotų tembrinių pakeitimų buvo sunku jį pažinti. Išgirdome nemažai Vladimiro Čekasino muzikos, parašytos jaunimui, kuris ją ir atliko. Tai buvo didžiulis, gal kiek per ilgas spektaklis pagal Juditos Vaičiūnaitės poeziją (priminęs kažkokį jaunatvišką miuziklą), parengtas Vladimiro Čekasino vadovaujamų Vilniaus kolegijos studentų.

 

Dienos koncerte laukė du puikūs pasirodymai. Pirmasis – džiazo pianisto Arūno Šlausto projektas. Čia man patiko viskas, nuo kūrinio idėjos iki jo atlikimo. Pirmiausia, didžioji dalis programoje dalyvaujančių muzikantų, kaip, beje, ir pats Arūnas, turi gerą akademinį išsilavinimą. Tai smuikininkas Vytautas Mikeliūnas, violončelininkė Onutė Švabauskaitė, kontrabosininkas Jonas Paulikas. Visi jie dalyvauja daugybėje džiazo projektų, muzikinių stilistinių kombinacijų, taigi yra labai logiška ir sveikintina Šlausto idėja sujungti klasiką su džiazu, juolab kad šis buvo taip protingai suręstas, jog sunku jį ir atskirti nuo tos akademinės muzikos. Netgi buvo sunku suvokti, kur kuris žanras. Bela Bartokas (didis vengrų kompozitorius) buvo taip tvirtai ir aiškiai „atsistojęs“ greta Arūno Šlausto, kad jų muzika tiesiog negalėjo neskambėti drauge. Kūrybine prasme tai buvo bene labiausiai vykęs festivalio projektas. Žinoma, kūryba yra viena, o muzikantų meistriškumas ir fantazija taip pat labai svarbu. Vien jau pasižiūrėjus į pavardes turėjo būti aišku, kad tai bus gerai. Šaunūs Skirmanto Sasnausko, paties Arūno Šlausto, Dariaus Rudžio, Vytauto Mikeliūno soliniai epizodai suteikė šiai kompozicijai nuostabų skambesį. Beje, talentingos violončelininkės įvedimas į džiazinį projektą ir jų labai gražus tembrinis derinys su smuiku irgi suteikė daug žavesio.

 

Dauguma klausytojų labai laukė didžiulės Dainiaus Pulausko kompozicijos „Pro et Contra“ džiazo grupei ir Kauno bigbendui. Kaip buvo rašoma festivalio lankstinuke, „tai svarbus įvykis šalies džiazo gyvenime, nes Lietuvoje retai sulaukiame originalios lietuviškos muzikos bigbendui premjerų“.

 

Viskas buvo nuostabu, nors man kažkaip atrodė per daug muzikantų, per daug muzikos, viskas kaip ir nesulipo į vientisą muzikinį darinį. Aš įpratęs Dainių Pulauską girdėti kiek kitokį. Norėtųsi šią kompoziciją išgirsti dar kartą. Po šios premjeros buvo apdovanotas festivalio Grand Prix laimėtojas, kuriuo, kaip jau minėjau, tapo Valerijus Ramoška.

 

Vakarinį koncertą pradėjo italai – „Fabiana & The Sound Flowers“. Kokią jie muziką groja, buvo sunkoka suprasti, nes beveik visi kūrinėliai gan smarkiai skyrėsi vienas nuo kito stilistiškai, tačiau džiazinio atspalvio tose garso spalvose šiek tiek pritrūko. Pati Fabiana turi labai gražų balsą ir labiau domisi populiariosios muzikos žvaigždžių kūryba nei džiazu, užsiima pedagogine veikla. Be to, manęs neįtikino instrumentinė grupės sudėtis, nelimpanti prie dainininkės balso.

 

Liudo Mockūno novatoriškumą ir ryškumą bei individualų braižą neblogai žinome, o kai prie jo prisijungė dar du novatoriai skandinavai, visi jie sudarė unikalų avangardinį trio, kuris būtų visai tikęs festivaliui „Vilnius jazz“. Liudo Mockūno saksofonai gerai derėjo su Larso Andreaso Haugo (Norvegija) tūba ir Peterio Bruuno (Danija) mušamaisiais instrumentais.

 

Kęstutis Vaiginis – viena ryškiausių šiuo metu Lietuvos džiazo figūrų ne tik čia, bet ir užsienyje. Jį su talentingais instrumentininkais iš Turkijos Kaganu Yldizu (kontrabosas) ir Ferilu Odmanu (mušamieji) bei amerikiečiu pianistu Davidu Berkmanu girdėjome Birštone 2012 m., o netrukus prie jų prisijungė ir rusų kilmės amerikiečių trimitininkas Alexas Sipiaginas, turbūt labiausiai žinomas kaip Michaelo Breckerio trimitininkas. Visi muzikantai išties talentingi ir universalūs. Man labai patiko ypač charakteringas būgnininkas, kontrabosininko ir pianisto ramybė, bet labiausiai žavėjo Vaiginio ir Sipiagino duetas. Tokio instrumentų tembų ir technikos susijungimo seniai nebuvau girdėjęs.

 

Pirmasis sekmadienio projektas tikrai labai nudžiugino. Tai buvo Arkadijaus Gotesmano trio, kurį sudarė pats būgnų virtuozas, Eugenijus Kanevičius ir Juozas Kuraitis. Kanevičius šiame festivalyje mane dar kartą sužavėjo paėmęs į rankas akustinę gitarą. Niekada jo nebuvau girdėjęs grojant šiuo instrumentu. Kaip buvo pranešta, programą sudarė pačių muzikantų kompozicijos. Man labiausiai patiko (tiesa, nežinau, kurios kieno rankai priklauso) tos kompozicijos, kuriose labiausiai jautėsi harmoninis ir faktūrinis minimalizmas bei formos lakoniškumas. Tai vėlgi kūrybinė šio festivalio sėkmė. Šiame kolektyve tiesiog sublizgėjo vienas talentingiausių jaunesniosios kartos lietuvių saksofonistų Juozas Kuraitis.

 

Šiek tiek nustebino ir nuvylė projekto „Leobard Grey“ pasirodymas. Čia netrūko jaunatviškos pozos, manieringumo, poezijos ir kitų dalykų, bet pasigedau džiazo. Man pasirodė, jog patyręs perkusininkas Tomas Dobrovolskis čia nelabai turėjo ką veikti. Šiam tik pernai susikūrusiam projektėliui gal dar kiek ankstoka groti Birštono scenoje. Bet, tikėkimės, įgaus patirties, užaugs.

 

Paskutinis kolektyvas, kurį girdėjau šiemet Birštone, buvo Krašto apsaugos savanorių pajėgų bigbendas, vadovaujamas kapitono Ričardo Čiupkovo. Tikrai nudžiugino susigrojimas, graži programa, virtuoziški solistai Danielius Praspaliauskis, Mindaugas Vadoklis, Leonardas Bėkša, Tomas Botyrius. Nudžiugino dainininkai Jurgis Brūzga ir Česlovas Gabalis bei akordeono virtuozas Andrius Balachovičius. Puikus, geros kokybės šou, priminęs, kad kraštą galime apsaugoti ir džiazu!

 

Po šio gražaus pasirodymo labai pasigailėjau, kad neišklausiau paskutinio koncerto, kuriame turėjo būti trys labai įdomūs projektai – „CinAmono 5“ su birštoniete dainininke Laura Budreckyte, „The Effect“ su Indre Dirgėlaite ir dar vienas Liudo Mockūno projektas „Heavy Beauty“ su Estijos muzikantais – visko juk neaprėpsi. Nebepajėgiau vėlai vakarais nukeliauti ir iki „Jam Session“, kurie, sako, buvo įdomūs ir vyko Kurhauze – nauja ir gražu! Labai norėčiau pasidžiaugti viskuo – pavasariu, krokais, džiazo muzika, muzikantais ir padėkoti organizatoriams už gražią programą.