7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Daugiau, naujau, geriau!

Pokalbis su Mantu Stabačinsku

Kristina Steiblytė
Nr. 13 (1074), 2014-04-04
Šokis
Mantas Stabačinskas. R. Ščebrausko nuotr.
Mantas Stabačinskas. R. Ščebrausko nuotr.
Mantas Stabačinskas šoka ne viename lietuvių ir užsienio choreografų spektaklyje bei pats kuria projektus. Kalbėtis apie šokį su Mantu susitikome prieš Teatro dieną, šiemet, kaip vėliau paaiškėjo, jam itin dosniai pažėrusią apdovanojimų.
 
Pradėkime nuo pačios pradžios – kaip atsidūrei šokyje?
Kai mokiausi pradinėje mokykloje, buvo populiarūs pramoginiai šokiai. Į klases išsirinkti šokėjų ateidavo vadovai. Taip išsirinko ir mane. Pramoginius šokius šokau maždaug penkerius metus. Tada pasukau į lengvąją atletiką. Ten irgi buvau apie penkerius metus. Kol galiausiai, maždaug penkiolikos metų, supratau, kad noriu šokti. Tuo metu Lietuvoje pradėjo rodyti MTV, ir man šokis reiškė tai, ką matydavau muzikiniuose klipuose, bet Kaune nebuvo nieko panašaus. Pamačiau skelbimą laikrašty, kad Kauno šokio teatras „Aura“ kviečia į šokio pamokas. Nors nebuvau jų matęs, žinojau apie „Aurą“. Pagalvojau, kad reikia pabandyti. Atėjau ir visai patiko. Po keleto metų sužinojau, kad meno vadovė į mane, tik atėjusį, pasižiūrėjo ir pasakė: „Tegu lanko, vis tiek iš jo šokėjo nebus.“ Prasidėjo pirmi spektakliai ir supratau, kad čia man tikrai tinka. „Auroj“ buvau maždaug septynerius metus, bet atėjo laikas, kai pajutau, kad noriu šokti ir kitur, su kitais choreografais. Nors vis dar esu įvardijamas kaip šokio teatro „Aura“ šokėjas, jau maždaug aštuoneri metai esu nepriklausomas, laisvai samdomas.
 
Būdamas „Auroj“ negalėjai dirbti su kitais choreografais?
Dirbdavom visą darbo dieną, todėl kitai veiklai laiko nelikdavo. Išeidamas iš teatro supratau, kad turėsiu pats savimi pasirūpinti. Buvo laikas, kai visi traukė į užsienį, ir aš buvau išvykęs laimės ieškoti. Padirbau barmenu, sudalyvavau keliuose spektakliuose, buvau pakviestas padirbėti su Midlesekso universiteto studentais. Bet širdis traukė namo. Dabar gyvenu vien tik šokiu.
 
„Auroje“ dirbai ne tik su Birute Letukaite, bet ir su neretai kviečiamais užsienio choreografais. Papasakok apie savo patirtį dirbant su kitų šalių kūrėjais.
Pirmi užsienio choreografai į „Aurą“ atvažiavo iškart po nepriklausomybės atgavimo. Šokėjams tai davė daug naujų patirčių. Darbas su užsienio choreografais visada vykdavo intensyviai: per dviejų–keturių savaičių viešnagę reikėdavo perimti šokio manierą, stilių, sukurti spektaklį. Tokios patirtys augina. Mano manymu, šokėjas daugiausia auga dirbdamas su skirtingais choreografais. Ir kalbu ne tik apie techniką.
 
Ar skaičiavai, su keliais choreografais dirbai?
Ne, bet jų tikrai nemažai. Savo CV jau atsirenku, ką rašyti, nes išeitų pernelyg ilgas sąrašas. Lietuvos choreografai yra visi, tik su Vyčiu Jankausku niekaip nepavyksta padirbėti.
 
Kurios bendradarbiavimo su choreografais patirtys šiuo metu Tau atrodo svarbiausios?
Visos palieka pėdsaką. Pastaruoju metu didžiausią įspūdį padarė Johannesas Wielandas iš Vokietijos, jis mane geriausiai atskleidė, padėjo atsikratyti vaidybos baimės. Pirmą kartą „Auroj“ Wielandas apsilankė prieš aštuonerius metus. Tuo metu, atsimenu, labai nustebino: atėjo, atsisėdo ant kėdės ir pradėjo kalbėti, sakyti, kur koją pastatyt, kaip kūną pasukt. Vieną dieną sėdėjo ant kėdės. Manėm, kad žmogus po kelionės pavargęs. Bet antrą dieną jis ir vėl sėdėjo ant kėdės. Klausėm savęs, kaip jis spektaklį pastatys, sėdėdamas ant kėdės? Bet taip ir pastatė daug nerodydamas, sėdėdamas, tik duodamas mums užduotis. Kai prieš dvejus su puse metų buvo statoma „Melancholijos dėžutė“, jau žinojom, kaip jis dirba. Nors šį kartą šokio stilius buvo pasikeitęs, atsirado daug teatro, spektaklis ir vėl buvo pastatytas lengvai: tarsi juokaujant, po truputį kuriant elementus ir net nepastebint, kaip viskas susilipdo, kaip iš tavęs ištraukiamas reikiamas personažas.
 
O kokios darbo su lietuvių choreografais patirtys?
Per šešiolika metų visus pažinau, žinau, kas kam patinka. Nauja patirtis pastaruoju metu buvo darbas su „Dansema“ ir Birute Banevičiūte. Čia šoku spektakliuose „Mozaika“ ir „Pasaulio sutvėrimas“: vienas skirtas patiems mažiausiems, iki dvejų su puse metų, kitas – kiek vyresniems. Šokis vaikams – įdomi patirtis. Jiems šokti nėra lengva: vaikai niekada nemeluoja, jei neįdomu – taip ir sako. Man tai patinka, nes kiekvienas spektaklis yra vis kitoks, vaikai vis nustebina. Mes, žinoma, taip pat stengiamės juos nustebinti.
 
Kalbėdamas apie „Melancholijos dėžutę“ minėjai teatrą. Teatro nemažai ir „Contemporary?“. Koks Tavo santykis su teatru, vaidyba?
Kalbėti scenoje vis dar nejauku, bet bandau barjerą įveikti. Kai su kolegom Agne Ramanauskaite ir Paulium Tamole kūrėm „Contemporary?“, spektaklis vystėsi natūraliai: buvo aišku, kad ne tik šoksim, bet ir tekstą naudosim. Negaliu užsidaryti tik savo srity: šokis, o ir apskritai menai pastaruoju metu atviri, persipynę. Jeigu nori, čia gali rasti daug erdvės tobulėjimui.
 
„Contemporary?“ statytas su kolegomis. Ar nekyla minčių pačiam imtis choreografijos?
Kol leidžia sveikata, noriu daugiau šokti. Kita vertus, dabar jau labiau pasitikiu savo jėgomis, turiu sukaupęs patirties bei žinių bagažą, žinau, ką noriu pastatyti, pasakyti, kokias formas naudoti.
 
Apie ką norėtum statyti spektaklius?
Kartais idėjos gimsta kalbantis, kartais tiesiog šauna į galvą. Nebūna taip, kad sėdėčiau galvodamas, apie ką noriu pastatyti spektaklį. Įdomu derinti šokį pas kitus choreografus ir savus darbus. Smagu dirbti su įdomia komanda, kuria pasitikiu. Su kolega Marium Pinigiu dabar rutuliojam S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio temą. Istorija įdomi, bet ir man pačiam buvo kilęs klausimas, ar jie mums vis dar herojai, ar tiesiog dešimties litų kupiūra, su kuria nueini nusipirkt cigarečių. Subūrėm komandą, prie mūsų prisijungė teatro ir šokio kritikė Monika Jašinskaitė bei šokėja Vilma Pitrinaitė. Pradėję dirbti, skaityti, radom daugybę įdomių faktų. Per festivalį „Naujasis Baltijos šokis“ tikimės parodyti premjerą.
 
O ar nenorėtum solo spektaklio?
Kada nors – taip. Bet dar per anksti. Mane stebina jaunų, vos dvidešimties metų sulaukusių žmonių drąsa statyti solo darbus.
 
Dirbti su komanda ne ką mažesnė vertybė.
Žinoma. Man patinka šokti su kompanija. Džiaugiuos, kad turiu įvairios patirties: yra tekę šokti ir su penkiolika žmonių, ir dviese. Ne vienas lietuvių choreografas-šokėjas yra labiau solistas. Net jei stato spektaklius su daugiau šokėjų, galiausiai jiems vis tiek geriausiai sekasi šokti solo. Manau, kad jiems sunku įsilieti į trupę: dirbi ne vienas, turi nuolat sekti kitus, esi atsakingas už bendrą spektaklio atmosferą.
 
Ar lieka laiko, o ir noro domėtis, pavyzdžiui, šokio teorija?
Šiuo metu sunku tam surasti laiko, nes pirmiausia reikia prižiūrėti savo pagrindinį instrumentą – kūną. Nuolat lankau šokio pamokas, dalyvauju seminaruose. Deja, seminarų ir spektaklių laikas neretai sutampa. Bet lankytis seminaruose, žiūrėti spektaklius būtina. Prieš metus išgyvenau krizę: nebenorėjau šokio pamokų. Žinojau, kad turiu palaikyti formą, bet man pasidarė neįdomu. Tada atradau sporto klubus. Kadangi anksčiau į juos neidavau, nežinojau, kas ten vyksta. Radau labai įdomių sporto treniruočių, kuriose dirba visas kūnas. Lankydamasis pastebėjau, kaip įsijungia nauji raumenys, palaikau formą ir ji net gerėja. Atradau, kas manyje silpna, ką būtina stiprinti. Bet šokio pamokų, žinoma, neapleidau, grįžo noras eiti į šokio pamokas, baletą. Šioje srityje būtina nuolat domėtis, išbandyti naujus dalykus. Viskas kainuoja, bet žinau, kad kūnas yra mano instrumentas ir į jį investuoju.
 
Koks Tavo santykis su šokio vertinimu?
Mūsų maža šokio bendruomenė labai skirtinga. Netgi Vilnius, Kaunas ir Klaipėda skiriasi. Kauniečių nuomone, vilniečiams trūksta technikos, vilniečiams atrodo, kad kauniečiai stokoja idėjos. Tad toks ir vertinimas: šoki viename spektaklyje, sako, gerai, bet per daug šokio, šoki kitame – čia labai daug teatro, trūksta šokio. Man pačiam svarbi ir technika, ir idėjos. Lietuvos šokis yra labai nuspėjamas, nutinka taip, kad žiūrint spektaklį niekas nenustebina. Dėl to kartais kyla noras kai kuriems kolegoms pasakyti, kad drąsiau ieškotų naujovių, kitokios stilistikos. Tiesa, toks nuspėjamumas nėra taip jau blogai: žmonės gerai įvaldo vieną šokio stilių. Bet man visą laiką norisi kažko naujo. Dėl to ir važiuoju stažuotis į užsienį, žiūrėti spektaklių. Gaila, kad turime tik du festivalius. Jie nėra maži, Lietuvai gal ir užtenka, bet išeiti į pasaulį, pamatyti, kas vyksta šiandien, kokios vyrauja tendencijos – labai svarbu.
Jau net nežinau kiek metų labai įdomus Izraelio šokis. Jie kitaip žiūri į šokį, kiekvieną kartą nustebina. Be to, ten yra neįtikėtinai gerų šokėjų. Labai džiaugiuosi, kad praėjusių metų pabaigoje teko apsilankyti jų šokio platformoj. Ten dalyvavo daugybė šokio kompanijų, spektaklius žiūrėdavome nuo dešimtos ryto ir kartais baigdavome antrą nakties. Tokie įspūdžiai vėliau padaro įtaką ir mano paties darbams.
 
Vienas iš vertinimo būdų yra apdovanojimai. Esi nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“. Koks Tavo požiūris į apdovanojimus?
Ne dėl to šoku, bet kiekvienam menininkui įvertinimas svarbus. Manau, komisijoms būna sunku, kai vienoje nominacijoje tenka vertinti baleto ir šiuolaikinio šokio šokėjus, nes labai skiriasi šokio specifika. Šiuolaikiniame šokyje, kur dažniausiai vienodai svarbūs visi, esantys scenoje, sunkiau įvertinti konkretaus šokėjo darbą. Iki šiol nė vienas šiuolaikinio šokio šokėjas nėra gavęs „Auksinio scenos kryžiaus“. Nors nominuotų buvo, aš taip pat. Bet kai konkuruoji su Egle Špokaite...
Net jei nesi nominuotas, Teatro diena yra šventė. Laukiama panašiai kaip Kalėdos.
 

 

Mantas Stabačinskas. R. Ščebrausko nuotr.
Mantas Stabačinskas. R. Ščebrausko nuotr.
Mantas Stabačinskas „Auros“ šokio spektaklyje „1863“
Mantas Stabačinskas „Auros“ šokio spektaklyje „1863“