7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Apie pabudimą iš letargo ir norą priešintis

Išskirtinis Agnieszkos Holland „Degančio krūmo“ seansas

Kora Ročkienė
Nr. 18 (1079), 2014-05-09
Kinas
„Degantis krūmas“
„Degantis krūmas“
Gegužės 14 d. 17 val. „Skalvijos“ kino centre bus parodytas Agnieszkos Holland serialas „Degantis krūmas“ („Horici ker“, Čekija, JAV, 2013). Jį pristato Čekijos ambasada ir Lenkijos institutas Vilniuje bei Lietuvos ir Čekijos draugija. „Degantis krūmas“ pasakoja apie čekų studento Jano Palacho susideginimą 1969-ųjų sausio 16 d. pačiame Prahos centre – Vaclavo aikštėje ir tai, kas įvyko paskui, – Palacho artimųjų bei draugų likimą, visuomenės reakciją į susideginimą, niūrią Čekijos gyvenimo po 1968-ųjų invazijos atmosferą. Palacho poelgis iki šiol laikomas kovos su režimu simboliu. Holland studijavo Prahos kino mokykloje FAMU ir pati buvo tų įvykių liudininkė. „Degančio krūmo“ rodymas skirtas Romo Kalantos susideginimo Kaune metinėms paminėti.
Pateikiame pokalbio su lenkų režisiere Agnieszka Holland, išspausdinto leidinyje „Przegląd“, fragmentus.
 
„Serialas „Degantis krūmas“ pasakoja apie tragišką Jano Palacho mirtį bei jo poelgio pasekmes. Jūs grįžtate į savo studijų Prahoje laikus. Kaip prisimenate tas dienas, tiksliau, Prahos pavasarį?
Ko gero, man tai buvo svarbiausia – iniciacijos, formuojanti patirtis. Prahos pavasaris buvo laisvės sprogimas ir karnavalas, pirmąkart pamačiau, kad žmonės patys išeina į gatves ir yra laimingi būdami kartu, bendruomenėje. Kai atėjo Varšuvos sutarties valstybių invazija, visi suprato, kad pralaimėjo, tačiau vis dar turėjo vilties, kad liko kažkokių laisvės lopinėlių. Laikui bėgant paaiškėjo, kad net ir tai atimta. Prahos pavasario žlugimas čekams ir slovakams parodė, kad jie neturi šansų laimėti kovos už laisvę. Pasekmės buvo visuomenės apatija, konformizmas ir rezignacija. Prieš tokį požiūrį ir protestavo Janas Palachas. Jo susideginimas buvo ne atsakas į karinę invaziją Čekoslovakijoje (taip dažnai bandoma pristatyti jo poelgį), bet reakcija į čekų ir slovakų visuomenės pasyvumą.

Kokia Jūsų asmeniška patirtis? Jūs negalėjote studijuoti Lenkijoje dėl represijų. Ar Čekijoje Jūs taip pat jas patyrėte?
Žinoma, Čekijoje taip pat patyriau represijų, bet turiu pripažinti, kad čekai, ypač kino mokyklos profesoriai, mano atžvilgiu elgėsi išskirtinai lojaliai, kai buvau suimta. Mano byla buvo susijusi su lenkų opozicija. Didelė grupė čekų ir slovakų bendradarbiavo su vadinamaisiais „taternikais“, kurie į Lenkiją per Tatrų kalnus gabeno nelegalią spaudą. Mane gana greitai paleido iš kalėjimo, sėdėjau tik mėnesį. Žinoma, iš dėstytojų reikalauta išmesti mane iš mokyklos. Jau buvo aišku, kur viskas krypsta. Nepaisydami to, mano dėstytojai, net katedros vedėjas Otakaras Vávra, laikytas išskirtiniu konformistu, parašė puikią rekomendaciją ir stipriai spaudė apsiginti diplomą. Neprivalėjau kurti diplominio filmo, juo buvo pripažintas filmas, sukurtas trečiame kurse, parašiau tik teorinę dalį ir gavau Prahos kino mokyklos baigimo liudijimą. Visi puikiai žinojome, kad po kelių mėnesių tai jau nebus įmanoma...
 
Ar prisimenate savo reakciją į žinią apie Palacho mirtį? Kaip reagavo čekai?
Buvau atvažiavusi į Lenkiją šventėms ir manęs nenorėjo išleisti atgal, tad apie viską sužinojau iš „Laisvosios Europos“ radijo. Mano reakcija buvo tokia, kaip visų: sukrėtimas, susijaudinimas, jausmas, kad atsitiko kažkas svarbaus ir kad turime kažką daryti. Janas Palachas laiške parašė, kad jis yra pirmasis pogrindinės grupės fakelas, kad grupė tęs veiksmus, jei nebus įvykdyti jo reikalavimai. Visiškai tuo patikėjome. Buvome įsitikinę, kad yra grupė, kuri užsimezgė per studentų streiką 1968 m. lapkritį. Kalbėta, kad viena mūsų draugių tame sąraše yra antra. Ilgai tuo tikėjau. Tik rengdamasi filmuoti serialą susipažinau su visais dokumentais ir sužinojau, kad nėra nė menkiausių tokios grupės egzistavimo įrodymų. Greičiausiai Palachas ją išgalvojo, kad sustiprintų savo žinią, kad į ją sureaguotų valdžia. Jis gerai jautė tų dienų nuotaiką – idealizmo ir egzaltuotos laisvės atmosfera tarp jaunimo buvo labai stipri.
 
„Degantis krūmas“ – vienas asmeniškiausių Jūsų filmų. Kokie jausmai lydėjo jo kūrimą? Ar tam tikra prasme Jums buvo sunku?
Kai kuriu filmą, susitelkiu ne į savo jausmus, o į profesinius dalykus. Klausimas kitas: kaip sukelti atitinkamus žiūrovų jausmus? Pagrindinis mūsų tikslas buvo papasakoti istoriją, su kuria žmonės (taip pat ir jauni) galėtų susitapatinti, kurioje galėtų rasti savo jausmus, klausimus ir abejones. Manau, kad tai pavyko. Čekų reakcija buvo neįtikėtina. Čekai jį priėmė kaip tam tikrą tautinio išgyvenimo formą.
 
„Degantis krūmas“ – pirmas vaidybinis filmas šia tema. Kaip atsirado serialo sumanymas ir kodėl būtent dabar?
Tai nebuvo mano sumanymas, jis atėjo iš Čekijos. Man jį atnešė labai jauni žmonės, tada dar kino mokyklos studentai. Štěpáno Hulíko scenarijus buvo jo diplominis darbas. Jo dar jaunesni kolegos prodiuseriai nusprendė, kad niekad neskaitė nieko įdomesnio ir reikia tai įgyvendinti. Jie kreipėsi į čekų visuomeninę televiziją, bet ši nebuvo suinteresuota. Laimė, medžiaga pateko į vienos iš HBO prodiuserių rankas ir ją labai sudomino. Vėliau ji scenarijų persiuntė man.

Kaip sekėsi dirbti su jaunais aktoriais, scenaristais ir prodiuseriais? Kaip jie suprato šią temą?
Jie labai protingi, išmintingi ir garbingi, tad dirbti buvo nuostabu. Kai perskaičiau scenarijų, buvau įsitikinusi, kad jį parašė koks nors mano bendraamžis, toks tikroviškas jis atrodė. Lemia tik talentas ir visai nesvarbu, ar tiesiogiai ką nors išgyvenai, ar ne. Tikras kūrėjas yra atviras skirtingų pasaulių tiesai. Tuos Prahoje praleistus metus, kai kūriau filmą, prisimenu kaip vieną geriausių mano pastarųjų metų patirčių.
 
Ar Palacho mirtis vis dar jaudina čekus? Ar tai vis dar šiuolaikinė istorija?
Tokios svarbiausios tapatybės ir tautinės patirtys yra nuolat aktualizuojamos. Ypač jei jos nebuvo anksčiau permąstytos. Parodėme jas be ironijos ar stilizacijos filtro, todėl jos ir tapo be galo gyvos. Vyresniesiems tai lyg katarsis po traumos, jaunesniesiems – pagalba savęs pažinimo procese.

 

„Degantis krūmas“
„Degantis krūmas“