Į sezono baigiamąjį koncertą Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gegužės 3 d. pakvietė Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas). Pasaulyje pripažintas jau penkis dešimtmečius gyvuojantis kolektyvas, nuolatos rengiantis programas su žymiais Lietuvos bei užsienio atlikėjais ir dirigentais, sezono pabaigos programą parengė kartu su dirigentu Martynu Staškumi, ryškiomis jaunosios kartos lietuvių atlikėjomis, tarptautinių konkursų laureatėmis – smuikininke Rūta Lipinaityte ir pianiste Indre Baikštyte bei perkusininkais Pavelu Giunteriu ir Sigitu Gailiumi.
Programą jungė čekiška tematika: pasirinkti trys stambūs opusai vienaip ar kitaip siejosi su šia šalimi, jie klausytojus išsiuntė į kelionę laiku nuo XVIII iki XX amžiaus. Pirmoje dalyje buvo atlikta Wolfgango Amadeus Mozarto Simfonija Nr. 38 D-dur KV 504, dar žinoma kaip „Prahos“. Simfonija nebuvo skirta šiam miestui, tačiau premjera įvyko būtent Prahoje, tad ilgainiui ji įgavo tokį pavadinimą. Ši simfonija, kurią sudaro tik trys dalys (be Menueto), atliepia ankstyvąsias žanro tendencijas, didžiojo W.A. Mozarto pirmtako Josepho Haydno kūrybinius principus. Kai kurie muzikologai įžvelgia ir čekų folkloro bruožų.
Simfonija dvelkia jaunatviška linksmybe ir energingumu bei lengvumu, kaip ir dauguma kompozitoriaus jaunystės metų kūrinių. Pirmąją dalį Adagio. Allegro orkestras atliko nepaprastai muzikaliai. Lėtą įžangą, kurioje dramatiški epizodai mainosi su skaidriais ir šviesiais vaizdiniais, kolektyvas grojo labai preciziškai ir niuansuotai. Jautėsi, kad orkestras ir dirigentas daug dėmesio skyrė skoningų kontrastų paieškoms, tad muzikinė drobė žėrėjo spalvingai ir įdomiai. Ausis džiugino subtilaus piano, subito piano epizodai, net privertę publiką trumpam sulaikyti kvapą ir diktavę dinamišką muzikinį vyksmą. Nepaprastai lengvi ir galantiški, tarsi „kalbantys“ smuikai leido vaizduotei atpažinti muzikinį pasakojimą, o galbūt kiekvienam asmeniškai susikurti savo muzikinę istoriją. Tuo tarpu Andante dalis, palyginti su pirmąja, stokojo subtilesnių niuansų. Abejotinai savo partiją atliko pučiamieji instrumentai, kai kur vėluodami ar per anksti įstodami, skambėję ne itin raiškiai. Styginiams taip pat pritrūko pirmoje dalyje žavėjusio lengvumo ir subtilumo, ko lėtosiose dalyse visuomet labai laukiama. Simfonijos finalas Presto grąžino pirmosios dalies lengvumą, nors jo pradžioje būta šiokio tokio nervingumo. Fleitai, kuriai čia kompozitorius skyrė gana svarbų vaidmenį, ne visuomet vietą užleisdavo kiti pučiamieji instrumentai, kiek gremėzdiškai užgoždami švelnų jos tembrą. Apskritai W.A. Mozarto Simfonija nuskambėjo muzikaliai, nors kartais atrodė, jog atlikimas kiek romantizuotas, buvo vietų, kuriose norėjosi kitokių muzikinių sprendimų. Vis dėlto labai džiugino per visą ciklą išlaikytas subtilus, ausį maloninęs piano.
Antrosios dalies pradžioje atlikta bene ryškiausio čekų romantizmo kompozitoriaus Antonino Dvořako Serenada styginiams E-dur, op. 22, – šviesųjį romantizmą labai taikliai reflektuojantis kūrinys. Kompozicija, sukurta per mažiau nei dvi savaites, pasakoja apie gražiausias kompozitoriaus gyvenimo dienas – ankstyvuosius santuokos metus, pirmosios atžalos gimimą, A. Dvořako talento pripažinimą. Šis kūrinys – tarsi šviesi ir žavinga odė gyvenimo grožiui, meilei, menui. Pirmoji dalis Moderato labai „dvoržakiška“ – kupina išraiškingų melodijų ir čekiškų reminiscencijų. Orkestrui grojant norėjosi įtaigesnio šių muzikinių viražų įprasminimo, daugiau dinamikos, ypač ten, kur tematinė medžiaga buvo patikėta violončelėms. O antroji dalis Tempo di Valse nuskambėjo tarsi subtilumo ir rafinuotumo manifestas – labai gracingai, santūriai, suvoktai. Tai buvo šviesus, galantiškas valsas aristokratiškoje pokylių salėje. Tiesa, tai tik vienas interpretacijos būdų, kuriuos diktavo pati muzikinė medžiaga. Ne ką prasčiau būtų skambėjęs ir dramatiškesnis, audringesnis, gaivališkesnis valsas. Lengva ir valiūkiška trečiosios dalies Scherzo. Vivace pradžia kažkuo priminė W. A. Mozarto simfonijos finalą, tačiau kūrinį plėtojant daugėjo tembrinių efektų, sodrėjo harmonija. Šią ciklo dalį Lietuvos kamerinis orkestras interpretavo labai stilingai. Keliose vietose vos juntamos pauzės labai pagyvino ir nuspalvino muziką, traukte įtraukė klausytoją į kompozitoriaus sugalvotą ir orkestro sužaistą muzikinį žaidimą. Ketvirtoji dalis Larghetto – ramiausia, lyriškiausia, rimčiausia šiame opuse. Ji priminė pačiomis džiugiausiomis akimirkomis iš kažkur atklystantį nostalgijos, ilgesio jausmą, praeities liūdesio, nusivylimų ir ateities baimės prisiminimą. Tai – tarsi vidinis žmogaus monologas su savimi, savo praeitimi ir ateitimi. Larghetto dalyje sužibėjo orkestro violončelės – keletas jų temų su švelniu smuikų pritarimu buvo absoliučiai tobulos. Apskritai kolektyvui pavyko rasti daug subtiliausių niuansų, kurie kompozicinėje medžiagoje slypėjusį potencialą atskleidė iš esmės (nepaisant kelių subito piano, kurie šiek tiek nederėjo su bendra dalies logika). Ketvirtoji dalis atėjo iš tylos ir sugrįžo į tylą, kaip atklysta ir išeina netikėtos, nesuprantamos, nepažįstamos emocijos. Kūrinio kulminacijoje Finale. Allegro vivace maišėsi viso ciklo intonacijos. Ypač įdomiai skambėjo švelni ketvirtos dalies tema, apgaubta lengvu ir žėrinčiu skerciško charakterio akompanimentu. Įtaigūs smuikų ir žemo tembro styginių dialogai nuosekliai augino muzikinę įtampą. Dalis užbaigta ryžtinga, energinga mažorine koda, apibendrinusia romantiškai pakilią viso kūrinio nuotaiką.
Turbūt labiausiai laukta koncerto akimirka buvo paskutinė kompozicija – čekų kompozitoriaus Bohuslavo Martinů Concerto da camera smuikui, fortepijonui, perkusijai ir styginiams, H 285, – ją Lietuvos kamerinis orkestras atliko kartu su smuikininke R. Lipinaityte, pianiste I. Baikštyte bei perkusininkais Pavelu Giunteriu (jis scenoje pasirodė jau atliekant ir W.A. Mozarto simfoniją) ir Sigitu Gailiumi. Vieno ryškiausių XX a. čekų kompozitoriaus muziką Lietuvos koncertų salėse tenka išgirsti nedažnai, tad ši pažintis buvo nauja ir įdomi. Eksperimentavęs su įvairiomis estetinėmis, kompozicinėmis idėjomis, B. Martinů apsistojo prie neoklasicistinės krypties ir savo kūryboje plėtojo baroko ir klasicizmo epochų principus.
Iš visų programos opusų paskutinis buvo tamsiausias ir paslaptingiausias. Daug žemų tonų, galingų timpanų intarpų mainėsi su švelniais smuiko solo epizodais, persmelktais keisto dviprasmiškumo. Pirmosios dalies Moderato, poco allegro didingai, net kiek grėsmingai išsiliejusi orkestro ir fortepijono pradžia davė toną visam ciklui, o smuikininkė taikliai į tai atsakė ryžtingu įstojimu. Nuo pat pradžių išryškėjo kūriniui priskiriamas concerto grosso principas, kai nuolatos vyksta muzikinis dviejų solistų ir orkestro dialogas. Klausantis išryškėjo, kad ryškiausias solistas vis dėlto yra smuikas, tarsi priešpriešinamas likusiai sudėčiai, nors per visą pirmą dalį išlikti svariu faktūros antstatu smuikininkei kiek pritrūko jėgos ir laisvės – ten, kur muzikinė medžiaga pati diktavo sprogimą, išsiveržimą iš tvarkos rėmų, norėjosi platesnio užmojo, dar aiškesnės nuomonės. O pianistė I. Baikštytė labai išraiškingai ir įtaigiai atliko žema tesitūra parašytą fortepijono partiją, tapdama ypatinga, išskirtine viso orkestro spalva. Adagio dalį pradėjo lyrinė orkestro įžanga, kurioje buvo galima išgirsti ir čekiškų intonacijų, kompozitoriaus savaip suvoktų ir perdirbtų. Nepaprastai švelniai įstojo pianistė. Šioje dalyje labai gražiai atsiskleidė ir R. Lipinaitytės talentas – sužavėjo ekspresyvios melodinės linijos. Adagio dalyje nuolatos žaidė šviesios ir tamsios harmonijos, tvyrojo nesuvokiamai apgaulinga įtampa, nežinojimas, ar ką tik išgirstas džiugus akordas nepavirs nelaimę nešančiu ženklu. Toks muzikinės medžiagos dėstymas priminė idealią metafizinę realybę, kur nieko nėra atskiro – gėris ir blogis kartu. Smuiko partijoje kelis kartus pasigirdusios itin aukšto registro natos, rodos, bylojo apie žmogaus bandymą išsiveržti iš jo prigimčiai būdingų „lubų“, nuolatinį nepasiekiamą tobulumo troškimą.
Paskutinėje dalyje Poco allegro ryškiausiai įsiminė įtaigūs perkusijos ir fortepijono dialogai. Panašu, kad fortepijonas kūrinyje buvo traktuojamas būtent kaip mušamasis instrumentas. Smuikininkė R. Lipinaitytė finale parodė puikų techninį pasirengimą, nors, kaip ir pirmoje opuso dalyje, šiek tiek nusileido aštrumu ir ryžtingumu. Prieš pat ciklo pabaigą suskambo labai švelnus ir lyriškas smuiko ir fortepijono duetas, peraugęs į išraiškingą smuiko solo. Prisimenant Friedricho Nietzsche’s Apoloną ir Dionisą, Ferenco Liszto kūrybai priskiriamus Orfėjo ir Mefistofelio įvaizdžius, B. Martinů Concerto da camera galima pavadinti ryškiu demoniško, mefistofeliško prado įprasminimu, kuriame probėgšmais pasirodo orfėjiškos nuostatos.
Atskleidę skirtingų epochų veidus, Lietuvos kamerinis orkestras ir solistai sulaukė nuoširdžios publikos padėkos, išreikštos audringais aplodismentais, įkvėpusiais ir solisčių bisą. Iš jaunatviško valiūkiškumo per lyrišką džiaugsmo išraišką iki dramatiškų nuojautų – tokią idėjinę programą galėjo padiktuoti tik tokio patyrusio kolektyvo ir solistų programa – vienas baigiamųjų koncertinio sezono akordų, nupiešęs raiškų čekiškos muzikinės kultūros paveikslą.
