7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Lietuvos meno politikos šešėliai

Apie konferenciją LR seime

Sandra Skurvida
Nr. 18 (1079), 2014-05-09
Tarp disciplinų
Arvydas Šaltenis, „Moteris“. 1972 m. Modernaus meno centro archyvas
Arvydas Šaltenis, „Moteris“. 1972 m. Modernaus meno centro archyvas
Balandžio 11-ąją Lietuvos Respublikos Seime vykusi konferencija „Smurto bei savižudybių prevencija ir destruktyvusis menas Lietuvoje“, surengta Seimo narės Rimantės Šalaševičiūtės kartu su Lietuvos kultūros kongreso taryba (balandžio 21-ąją šį renginį rodė Lietuvos televizija – šis tekstas remiasi TV transliacija) visos šalies akivaizdoje pareiškė, kad svarbiausios valstybės kultūros institucijos, kurių atstovai šiame renginyje nedalyvavo – tai Lietuvos kultūros ministerija, Šiuolaikinio meno centras ir kitos – propaguoja socialinę ir estetinę destrukciją. Konferencijoje pranešimus pristatė menininkai (-ės) (Aloyzas Stasiulevičius, Edita Utarienė, Rimas Dichavičius, Liudas Pocius, Arvydas Šaltenis), mokytojai (-os) (Raimonda Vaičiulienė ir Kęstutis Ramonas), žurnalistas Dainius Radzevičius, filosofas Krescencijus Stoškus, socialinis darbuotojas Paulius Skruibis. Kaip liudija dalyvių sudėtis, tikroji šio renginio intencija buvo identifikuoti ir pasmerkti „destruktyvųjį“ meną ir jo institucijas, o ne aptarti socialinių problemų priežastis ir įgalinti jų prevenciją, tad aš taip pat jų neaptarsiu. Menininkai, pasisakę renginyje, oponavo tiems, kurie jame nedalyvavo. Vienintelis balsas, prieštaravęs šiai vienbalsei daugumai, buvo Lietuvos dailės akademijos prorektoriaus A. Šaltenio.
 
Tad kokias kultūrines gaires nurodė šis renginys? Visu pirma, jo pavadinimas, sugretinantis socialinius bei psichologinius reiškinius ir estetiką, primena kai ką labai negera, kai ką, kas, regis, liko istorijoje kaip perspėjimas ateities kartoms, jų menininkams ir valdininkams. Pirmiausia, išgirdus pavadinimą (blogą nuojautą patvirtino renginio turinys) kyla asociacija su nacistiniu „degeneratų menu“ (Entartete Kunst) ir jo paroda 1937 metais. Terminą nacių ideologai pasiskolino iš Friedricho Nietzsche’s filosofijos – jis degeneratų menu vadino tokį, kuris nostalgiškai siekė grožio ir tiesos, nesuvokdamas tikrojo meno potencialo pranokti ir grožį, ir tiesą. Nacistinėje meno ideologijoje šis terminas įgijo kitą, bent vienu aspektu priešingą prasmę. Nacių „teoretikai“ tariamai vartojo šį terminą apibūdinti „nevokišką“ grožio stingantį meną, bet tikrasis termino vartosenos tikslas buvo dar pavojingesnis už nacionalizmą, kylantį prieš tai, kas „nevokiška“. Tikrasis tikslas buvo apsukrus – dehumanizuoti žmonių grupes sugretinant jas su „amoraliu“ menu, taip pat parodyti, kad avangardo menas yra amoralus, nes jį sukūrė žmonės, kuriems stinga žmogiškų savybių ir vertybių. Šis epitetas buvo pritaikytas daugumai modernaus meno pasiekimų – parodoje „Degeneratų menas“ eksponuoti Maxo Beckmanno, George’o Groszo, Ericho Heckelio, Ernsto Ludwigo Kirchnerio, Paulio Klee, Oskaro Kokoschkos, Emilio Nolde’s ir kitų menininkų darbai.
 
Kaip parodoje „Degeneratų menas“ surinkti nesektini pavyzdžiai (dabar eksponuojami pasaulio muziejuose), taip ir LR Seime demonstruotame „filmuke“ buvo pristatyti „destruktyvaus“ meno pavyzdžiai Lietuvoje – įvairių kartų ir stilių kūriniai, nuo neoekspresionistiško Šaltenio paveikslo su vemiančia moterimi („Moteris“, 1972), tiesiogiai paveikto vokiečių ekspresionizmo, iki nepriklausomoje Lietuvoje susiformavusių vidurinės kartos menininkų, tarp jų Evaldo Janso, Dainiaus Liškevičiaus, Artūro Railos ir kitų darbai. Sprendžiant iš Dichavičiaus pranešimo pavadinimo – „Bjaurasties propaganda Šiuolaikinio meno centre“ – kone visas ten eksponuojamas menas yra „destruktyvus“, tačiau pranešimas žadamų pavadinime reiškinių neaptarė – jis buvo skirtas autoriaus knygos reklamai, pagražintai rusiškais posakiais (tai laiko dvasia – nuo propagandos prie reklamos!). Daugumos menininkų pranešėjų argumentai susivedė į vieną nuostatą – kančios, kūno, socialinių problemų vaizdavimas drastišku stiliumi arba priemonėmis, kurios replikuoja šių problemų sukeltus jausmus, yra tų pačių problemų židinys ir pretekstas – lygiai tokia pat argumentacija kaip ir nacistinė Nietzsche’s termino perversija. Pagal tokią argumentaciją, pavaizduota vemianti moteris žiūrovą verčia vemti, gimdanti moteris žiūrovą paverstų vaiko tėvu, o mirties reprezentacija publiką visiškai numarintų. Konferencijos pranešėjai, tarp jų menininkai ir filosofai, meną traktavo kaip realybę, o ne kaip būdą tai realybei suvokti ir pajusti.
 
„Destruktyvaus“ meno aptarimas LR Seime iškėlė diskredituotą istoriją į dabarties veikimo lauką. Ar mes galime tai ignoruoti, nekvaršindamos sau galvos anachronistinėmis aktualijomis? Dauguma mano bendraminčių, kurie minėtoje konferencijoje nedalyvavo, mano, kad taip – kaip nekreipėme dėmesio į sovietų propagandą, taip pat mūsų nejaudina ir dabartinė valstybinė propaganda, geriau dirbti gerus darbus ir negaišti laiko tuščioms kalboms. Skirtumas tas, kad Seimas nėra okupacinė ar kolonijinė valdžia, jis atstovauja mūsų politinėms, socialinėms, ekonominėms ir meninėms nuostatoms, funkcionuoja mūsų sąskaita. Seimas nėra privati organizacija, kuri išreikštų tik jos narių nuostatas. Daugumoje Europos šalių nacistinės ideologijos skleidimas, juolab jos atgaivinimas naujame valstybiniame kontekste yra laikomas kriminaliniu nusikaltimu. Ar ši LR Seimo kultūros politika reprezentuoja Lietuvos kultūrą, mus? Šiuo atveju tylėjimas reikštų ne tik abejingumą tragiškoms praeities šmėkloms valstybinėje scenoje. Jei nepabusime ir jų neišsklaidysime, šios šmėklos gali pasirodyti ir dienos šviesoje – valstybės kultūros politikos sprendimuose.

 

Arvydas Šaltenis, „Moteris“. 1972 m. Modernaus meno centro archyvas
Arvydas Šaltenis, „Moteris“. 1972 m. Modernaus meno centro archyvas