7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kas yra fotografija(i)?

Pokalbių ir paskaitų ciklas Nacionalinėje dailės galerijoje

Agnė Narušytė
Nr. 17 (1078), 2014-05-02
Fotografija Dailė
Tadas Šarūnas, iš serijos „Storm Trooper“. 2007–2011 m.
Tadas Šarūnas, iš serijos „Storm Trooper“. 2007–2011 m.

Dabar jau aišku, kad klausimas, tapęs pokalbių ir paskaitų ciklo „Kas nėra fotografija?“ pavadinimu, slepia norą išsisukti nuo fotografijos, kurios istorinis balastas veikia kuriančias sielas kaip gravitacinė jėga. Bet apie viską – nuo pradžių.

 
Jurijaus Dobriakovo paskaitos ir baigiamosios diskusijos klausiausi per „YouTube“, nes tuo metu, kai viskas vyko gyvai, turėjau būti kažkur kitur... Mielosios technologijos man leido kaip Hermionei būti dviejose vietose vienu metu ir netgi dirbti du darbus iškart! Kol Jurijus pasakojo, kur krypsta fotografija po postfotografijos, o vaizdų kultūros teoretikas Paulius Petraitis, filosofas Kristupas Sabolius, kultūrologė Natalija Arlauskaitė, medijų teoretikas Vytautas Michelkevičius ir menotyrininkė Inesa Pavlovskaitė diskutavo apie online mąstymą, atminties eroziją ir ištirpimą vaizdų sraute, aš tvarkiau lentyną, į kurią keturiolika metų kroviau aplankus su straipsnių fotokopijomis, savo rašinius, nelabai reikalingas knygas, staliaus įrankius, kasetinius diktofonus, visokius neaiškius aparatus, perdegusias elektros lemputes, dulkių siurblio priedėlius, nežinia ką galinčius sujungti laidus keistais galais, dar paauglystėje spausdintas bendraklasių fotografijas, parodų lankstinukus, varžtus, vinis, šachmatus, maišelius su glaistu ir apskritai visa tai, ko nesugalvodavau, kur dėti. Kartais nebegirdėdavau, ką jie ten kalba (paskui tekdavo grąžinti įrašą atgal), nes mano dėmesį patraukdavo kažko prirašinėti popieriai, seniai pirkta knyga, kurios prieš mėnesį ieškojau po visas bibliotekas, ar mano pačios straipsnis, kurio netgi egzistencija buvo iškritusi iš galvos, o ką jau kalbėti apie turinį...
 
Štai čia ir pagalvojau, kad toji lentyna galėtų būti atminties metafora. Ką ten metafora – tikra atminties skulptūra: trinarė struktūra, kurios į kambarį atsuktoje dalyje tvarkingai surikiuoti dažniausiai naudojami tekstai, jungiamajame stulpelyje kaupiasi brukamos, bet ne itin reikalingos žinios, o tolimiausiame segmente, nuo praeivių akių paslėptame apdailos sienelėmis, guli daiktus praryjanti tamsa, jau seniai paslaptimi užtraukusi jų įsigijimo priežastis.
 
Kodėl apie tai pasakoju? Todėl, kad tas kapstymasis po savo nedidelės apimties atmintį, besiklausant diskusijų apie fotografiją, į sąmonės šviesą iškėlė tris aiškias, nors ir nebūtinai originalias tezes. Pirma: neaprėpiama įsimintinų, neatsimenamų, primenamų, užmirštinų įvykių gausa nėra naujas reiškinys ir internetas šį faktą tiktai be perstojo liudija, daro akivaizdų ir neapeinamą. Antra: na ir kas, jei vaizdų daugoka, jei jie falsifikuoja atmintį ar slopina poreikį įsiminti – prisiminimų vis tiek gausėja, nepaisant lygiagrečiai besikaupiančių užmarščių. Trečia: sąmonės neįgalumas aprėpti viską nereiškia, kad užmarštys nereikalingos, kad jas reikia sunaikinti, iššluoti, ištrinti.
 
Kokie turtai, kokios savęs, kitų, pasaulio ir laiko permąstymo galimybės atsivėrė nulupus mano lentynos dekoratyvines lenteles! Užmaršties podėliai – nuostabus dalykas, o ypač – kai jie sudaryti iš fotografijų. Kiek negatyvų, stiklinių ir plastikinių, kiek popierinių atspaudų buvo išmesta todėl, kad jie atrodė nevertingi, nes nebebuvo kam atsiminti juose užfiksuotus žmones ir vietas, ką jau kalbėti apie sudegintuosius iš baimės ar keršto? Kiek dingo galimybių pažinti praeities kultūrą, savo šaknis, miestų istoriją? Ir kokie patirties žemynai išnyra, kai iš kokios nors palėpės kiauru stogu ištraukiami apipeliję fotografijų albumai, pasidaryti grafo, kareivio, mokytojo, fotografo – vaizdai, galėję išnykti kaip ir tie, kurie jais kadaise naudojosi? O internete netgi niekas nepelija...
 
Nežinau, ar internetas yra ilgalaikė atminties talpykla, bet – reikia sutikti su diskusijoje išsakytomis mintimis – jis keičia mūsų mąstymą, bendravimo ir būties struktūrą. Kalbėtojai įvardijo jau pažįstamą patirtį, kad galimybė viską tuoj pat sužinoti, kalbėtis vaizdais, būti keliose vietose vienu metu iš tiesų atpratina laukti, naikina laiko tarpą tarp išgyvenimo, pamatymo, užfiksavimo ir suvokimo, o kartu – ir kritinę distanciją, neišliekamumas (nei atmintyje, nei fiziškai) tampa bene svarbiausia vaizdų savybe, tankėja sąmonės ritmas. Tačiau apie tai susimąsčius kyla pagunda internetą demonizuoti arba, priešingai, sudievinti. Tarsi tai būtų ne įrankis, o visagalis kūrėjas.
 
Nepakeliama virtualios būties lengvybė sukuria įspūdį, kad galima kažką sukurti nepatiriant mąstymo įtampos – pakanka veikti, ir kas nors vis tiek bus (čia replika Vytautui Michelkevičiui). Tai skamba lyg naujiena, bet primena dažnai iškreipiamą dzeno idealą: gyventi išsivalius nuo minčių absoliučioje ramybėje, nekankinamam nerimo, kad nepavyks sukurti ką nors nauja ir nurungti praeities, bet pamirštant, kad tikroji nerimo ir kančių priežastis yra įkyrusis „aš“, kurį būtina pašalinti su visais jo norais, įskaitant ir norą vaizdu papasakoti apie linksmą vakarėlį, ką nors sukurti ar tapti pastebimu viešumos veikėju. Tas pašalinimas, priešingai nei žada veikimo nemąstant propaguotojai, nėra paprastas dalykas ir reikalauja iki skausmo griežtos disciplinos. O be šito mygtukų spaudymas tiktai gausina neįdomių vaizdų srautą, ir tiek.
 
Tad netikiu, jog veikimas nemąstant gali sukurti naują paradigminį lūžį fotografijoje, bent kiek prilygstantį postfotografijos judėjimui, apie kurį kalbėjo Dobriakovas. Tačiau ir jo paminėti 2006-ieji, kai Lietuvoje pasirodė postfotografijos terminas, nebuvo lūžio taškas, nes fotografijos, kaip medijos, apmąstymas bei kritika Lietuvoje atsirado kur kas anksčiau. Dar 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Vitas Luckus pradėjo ciklą „Požiūris į senovinę fotografiją“, iš praeities vaizdų montuodamas naują realybę. O 9-ojo dešimtmečio pradžioje tai buvo jau ryški tendencija, kai Alfonso Budvyčio, Algirdo Šeškaus, Remigijaus Pačėsos, Gintaro Zinkevičiaus, o paskui Alvydo Lukio, Gintauto Trimako ir Remigijaus Treigio karta atsiplėšė nuo romantinės akimirkų gaudymo mokyklos sukritikuodami jos taisykles, eksponavimo tradicijas, technologinius reikalavimus ir dvasingumo iliuzijas, užeidami už vaizdo ir fotografijos ribų. Žvelgiant į fotografijos istoriją paaiškėja, kad 2006-aisiais buvo tik pasiūlytas terminas, kuriam pritarė jaunoji fotografijos studijas baigusių menininkų karta.
 
Paties Jurijaus išvardyti dabartinės fotografinės veiklos po postfotografijos variantai – fotografiją naudojantys menininkai, analoginės fotografijos judėjimas, puoselėjantis senas technologijas, kažką „į šoną“ sukuriantys reklamos ar mados fotografai bei visokių įdomybių fiksuotojai – yra iš tiesų lygiagretūs reiškiniai, bet nevienodai vertingi arba vertinami skirtingose vertės sistemose. Meno lauke galioja vieni vertinimo kriterijai, masinės kultūros lauke – kiti. Įdomybių fiksuotojai, reklamos ir mados fotografai nuo seno veikia masinės kultūros lauke, jų atpildas – populiarumas ir pinigai. Jų „įdomybės“ tampa tik menkais įvykiais, trumpučiais blykstelėjimais vaizdų srauto nuobodybėje, jei pavyksta – skandalais žiniasklaidoje ar internetinėmis sensacijomis. Ir tiek. Man neįdomu apie juos kalbėti.
 
O meno lauke, atrodo, jau kiek pabodo nagrinėti medijos „vidurius“ – ypač kai jų taip entuziastingai ėmėsi vadinamoji „vietos karta“ (jai prigijo judėjimą apibendrinančios parodos katalogo pavadinimas). Nuo to galiausiai pavargo ir kitos medijos – kai visos įmanomos ribos nubrėžtos ir šiaip, ir anaip, ir po kelis kartus, kai galima jau tik kartoti. Pakartojimo ritualai galbūt ramina, bet nesukuria įvykio. O menas (pritariu Inesai Pavlovskaitei) atsitinka kaip įvykis vaizdų sraute. Todėl jauni postfotografai bėga nuo pačios fotografijos, nes ji, virtusi masinės raiškos medija, tirpdo jų pastangas kurti įvykius kaip niveliuojanti praeities, tradicionalizmo, pasenusio mąstymo liekana. Jie bėga dar nežinomomis kryptimis, nors kartais ir prisimindami būrimo iš medijos vidurių pamokas.
 
Viso to besiklausydama pastebėjau, kad naujame medijų diskurse šmėkščioja senos dailėtyros sąvokos: „forma“ ir „turinys“. Su „forma“ dažnai susilieja fotografijos medija. Išeitų, kad senieji dualizmai tebegalioja, tik užsimaskavę technologijomis. O postfotografija tėra tam tikrame fotografijos raidos etape padidėjęs dėmesys formai, abejonė jos duotybėmis – abejonė kaip mėginimas išsilaisvinti nuo primestos minties. Ir tuomet gali būti, kad verta vėl viską sujungti, prisiminus paprastai skambantį, bet prasmingą Marshallo McLuhano šūkį: „Medija yra pranešimas“. Juk iš tiesų fizinis medijos pavidalas formuoja pranešimo turinį, o ne būna tarsi koks „daiktas savaime“, paviršius, ant kurio išdėliojamas aiškus, nedviprasmiškas ir atskiras žodinis pranešimas. Medijos kūnas savo specifiniais virpesiais veikia mūsų kūnus, o šie skirtingai reaguoja į tai, ką „sako“ fotografija, tapyba ar kinas. Skirtingai kalba netgi fotografija ant popieriaus, plastikinės skaidrės ar stiklo (šią mintį pasigavau iš Natalijos Arlauskaitės).
Todėl tokie menininkai kaip Ugnius Gelguda, Akvilė Anglickaitė, Robertas Narkus, Gintaras Didžiapetris, Dainius Liškevičius, Darius Žiūra, Aurelija Maknytė, Svajonė ir Paulius Stanikai pasitelkia fotografiją tada, kai jų mintims reikalingi specifiniai jos virpesiai. Kiekvienam galbūt skirtingi. Mane, pavyzdžiui, fotografija visada veikė „bartiškai“ – mirštančios tikrovės dvelktelėjimu iš vaizdo anapusybės. To niekada neaptikdavau, tarkim, tapyboje. Ir būtent tai traukia apie ją kalbėti. Kitiems galbūt svarbesnis jos abejingas objektyvumas, atveriantis vaizdą interpretacijų begalybei, ar vaizdo hiperrealumas, kai priešais akis tarsi guli pats daiktas su savo faktūra, tūriu, įbrėžimais, dulkių nuosėdomis ir prisiminimais, buku užsispyrimu nekalbėti (čia jau Jacques’as Ranciere’as). Ir tai dar ne viskas – juk gali būti, kad katarsį sukelia tas pats vaizdo gavimo ir eksponavimo lengvumas, tarsi automatinis jo atsitiktinumas, buvimas šalutiniu būties produktu, atsirandančiu be jokių pastangų, nemąstant. Sąrašą galima tęsti – dar ne viskas fotografijoje atrasta.
 
Man vis labiau atrodo, kad postfotografijos ir trikdančio vaizdų antplūdžio diskursai perkėlė akcentus nuo svarbiausių problemų į šalutines. Nors jie demonstruoja medijos dekonstrukciją ir bėgimą į neiginių sritis (į tai, kas nėra fotografija, bet su ja kažkaip susiję), jie tuo pačiu judesiu įteigia būtinybę išsaugoti fotografiją kaip atskirai egzistuojančią, išskirtinę mediją. Taigi šių diskursų rezultatas paradoksalus – tuomet, kai pasaulio mene tvyro intermedialumo laisvė, bėgdami nuo fotografijos mes vis dar gyvename įsikibę jos išradimo stebuklo – diskutuojame su veidrodžių atspindžiais ir camera obscura šešėliais, tarsi juos būtų ką tik pavykę išsaugoti, ir stengiamės įrodyti, kad aparato gaminiai irgi gali būti menas. Tai jau seniai įrodyta. Ir šešėliai seniai išėjo į šviesą. Todėl gali būti, kad fotografija, kaip problema, nebėra įdomi. Arba tai jau kitokia problema. Įdomi tik fotoaparatą paėmusio žmogaus mintis, ypač kai ji pakankamai fundamentali. Atsiliepianti į niekada neišnyksiantį (egzistencinį) nerimą (čia jau pritariu Kristupui Saboliui). Nes kad ir ką šnekėtume, su medija susitikusios minties virpesių poveikio stiprumą lemia kūrėjo kompetencija – jei ji yra, ką nors svarbaus galima pasakyti ir fotografuojant pakelės stulpą ar troleibuso taloną, o jei nėra, nepadės net kelionė į pačią įdomiausią šalį. Viskas labai paprasta, bet užmirštama kalbant apie vaizdų antplūdį ir demonišką aparato galią.
 
P. S. Šio teksto, prasidėjusio tvarkant atminties lentyną, pabaigą pasufleravo nefotografinis atsitiktinumas: mėgindama atsispirti internetiniam nerimui, nuėjau pasveikinti filosofo Arūno Sverdiolo mokslo premijos įteikimo proga; visas mano mintis (ir nerimą) išsklaidė garsinis tekančios saulės vaizdas – jį sukūrė semiotikų choras „Kompetencija“.

 

Tadas Šarūnas, iš serijos „Storm Trooper“. 2007–2011 m.
Tadas Šarūnas, iš serijos „Storm Trooper“. 2007–2011 m.